Lėktuve nespėju ir įpusėti Claudelio „Brodeko“ – esam dar virš jūros, o interkomas sugaudžia, kad įskridus į Izraelio erdvę vaikščiojimai baigiasi, ir man, kaip ir knygos herojui, tenka įstrigti – jam savo statiškoj aplinkoj, gaubiamoj neprasisklaidančio niaurios mąstysenos rūko, man kiek patogiau – sėdynėje. Šis reikalavimas įvestas prieš daugel metų, siekiant apsisaugoti nuo lėktuvų pagrobimų, kuriais andai grasino Libano „Hezbollah“. Po jų taikytos ir kitos apsaugos priemonės – keleivinių lėktuvų pakrovimas apsauginėm signalinėm raketom, ar nuo žemės veikianti lazerių sistema, nugenanti priešiškas raketas tolyn. Mintys apie šią šalį, gaila, dažnai – per dažnai – sulipusios su saugumo rizikų, politinių konfliktų ir panašiais vaizdiniais.

Jos dydį ar, tiksliau, mažumą ypač lengva suvokti išsiskleidus prieš akis žemėlapį. Sudėkim Kauno, Šiaulių ir Tauragės apskritis – tai ir bus Izraelis. Atskirai skaičiuojam ginčytinas teritorijas: prieš pat man atkeliaujant aneksuotos Golano aukštumos atitiktų Trakų rajoną, o Gazos Ruožas, iš kurio Izraelio naujakuriai ir kariuomenė 2005 m. pasitraukė – kiek mažesnis nei Vilniaus miesto savivaldybė. Vakarų Krantas (įskaitant kartu su juo užvaldytą Rytų Jeruzalę) – truputį didesnis už Alytaus apskritį. Gyventojų visame šiame nediduke plote, išskyrus gal Golaną, gerokai tankiau – ir jų sparčiai daugėja.

Šios realijos lemia, kad šalyje galima judėti greitai, tačiau į ją patekti užtrunka. Šeštadieniais viešasis transportas iš oro uosto kursuoja tik į Haifą, tačiau mano planus ją aplankyti išvarto pasienio apsauga, geras 4 valandas besidominti mano ankstesniais antspaudais pase: labiausiai Iranu, trupučiuką – Turkija ir ar dar kur nebuvau. „Izraelis – vienintelis čia demokratinis. Jis turi būti tvirtas. Labai bloga kaimynystė!“ – rūsčiai komentuoja ir taksistas, paėmęs mane iš po aukštų oro uosto palmių, išvadines kitas regiono šalis bananų respublikomis.

 

Vakarų Kranto siena prie Betliejaus.

 

Pirmo pusdienio slogutį bandau išsipūsti atsiduodamas pajūrio vėjui – keliauju nuo senosios Džafos šiauryn ir ieškau, kur pavalgyti, imdamas domėn čionykštes tradicijas mėsos patiekalus siūlyti kitur nei pieno. Antrąją dieną visgi mane sulyja. It pro aprasojusią stiklinę žvelgiu iš dangoraižio į tolumoj esančios Samarijos, šiaurinės Vakarų Kranto dalies, aukštumas, į kitą pusę – bangų, o likusias dvi – pastatų jūra. Žemiau, didžiuliame prekybos centre, zuja jaunimas, kurį čia dažnai išvysi su uniformomis ir automatiniais ginklais – man tai nei prideda, nei sumažina saugumo, tačiau įdomu. Visi šie žmonės, mintiju, ganėtinai nustebtų sužinoję, kad lankytinus objektus čia man ima rekomenduoti draugė iranietė: pirma meno muziejų, bet anas nedirba – sekmadienis čia atitinka pirmadienį, o paskui Beit Hatfutsot, žydų liaudies muziejų, įsikūrusį šiaurėj, prie universiteto. Čia pažindinuosi su gausybės pasaulio sinagogų maketais, interaktyviuos ekranuos skaitau žydiškus anekdotus įvairiose šalyse ir jų humoro įtaką, ypač JAV medijose, jautriose nuotraukose seku afrikiečių kilmės žydų sunkumus atvykstant į šalį ir integruojantis, stabteliu pasiklausyti Coheno, dainavusio kariams 1973 metais. Viena iš animacijų patraukliai skleidžia žydų istoriją nuo seniausių laikų, šiek tiek nustembu ten neradęs užuominos į dabartinės padėties dviprasmiškumą; šis momentas ir keli kiti, pavyzdžiui, ekskursijų turinys, kelia jausmą, kad bandoma neišspręstų santykių su palestiniečiais problemą, kritiškai tariant, ignoruoti, o tariant švelniau – šiek tiek nuo jos užsimiršti. Nežinia, gal tik užsieniečiam atrodo, kad šiuolaikiniai Izraelis su Palestina sukibę nirčiam, nepermaldaujamam glėby, ir prisimenant vieną sunku neprisiminti kito.

Tel Avivo autobusų stotis – antroji pasaulyje pagal dydį po indiškos Delyje (su antrąja pagal dydį autobusų kompanija „Egged“ – pavadinimas reiškiąs sąjungą, bet angliškai skamba didžiai sugestyviai), o autobusų laukimo vietos čia kažkuo man primena Charles’io de Gaulle’o oro uostą – tik daugiaaukštės. Ilgai ieškau ir klausinėju vis puikiai angliškai kalbančių vietinių, kuris ir iš kur išvažiuojantis autobusas mane nuvežtų į Bene Beraką, o paskui vairuotojas numoja ranka, kad važiuočiau nemokamai, – nesu iš anksto apsirūpinęs tinkama atsiskaitymo kortele ir nei monetų, nei kortelės jis negeidauja. Tada vaikštau po šį tankų ir skurdų, koronaviruso labai paveiksimą ir dėl jo uždarysimą ultraortodoksų rajoną, aukštyn žemyn ten einančiu kalniuku, pirmyn atgal, tas ultraortodoksiškumas, labai vizualiai perteiktas šukuosenomis ir kostiumais, čia nesipeša su modernybe, kad ir didžiule „Coca-Cola“ butelių gamykla miestelio pakrašty. Vietoj šios apžiūriu Ponevėž – Panevėžio ješivą. Kai temstant kitu autobusu pajudam į Jeruzalę, visi sėdintys kostiumuoti, skrybėlėti ir peisuoti vyrai atrodo įknibę į savo užrašus ar knygas – nepamirštamas, fotoaparatų spragtelėjimais nedrumstinas vaizdas neonu apšviestame salone.

Sunku su kuo ir palyginti jausmą, kai išlipi iš autobuso jau Jeruzalėj, ant kalno, tamsoje žiba miestas, aplink švilpauja balandį už poros valandų atnešiantys vėjai. Jie švilpia pro mano supratimo spragas – jau vėlus vakaras, o aš vis dar nesu tikras, ar lengvai pateksiu į Rytų Jeruzalę, žemėlapiuose vis žymimą punktyrais, nors formaliai – seniai prijungtą prie likusios miesto dalies. Tačiau vietoj karių kelią man pastoja tik keli benamiai katinai, godžiai suleidžiantys dantis į jiem pamestą dešrą. Šaltą ir drėgną pavasario vakarą senamiestis ruošiasi miegoti, ir aš netrikdau jo ramybės įsitaisydamas šaltam kambary ir nosį nukreipdamas į paslaugiai paliktą šildytuvą.

Trikdžiai oro uoste atima norą savarankiškai keliauti po Vakarų Krantą – girdėjau, kad išskrendant būna dar sunkiau nei atskrendant, tad atšaukiu nakvynės Ramaloje rezervaciją ir pasirenku ekskursiją. Mikriukas paima nuo Karaliaus Dovydo viešbučio – kadaise čia sėdėta bombos sulaukusios britų administ­racijos. Pajudam Judėjon – pietinėn Vakarų Kranto dalin. Betliejus yra kone pirmasis taškas iškart už Jeruzalės ir, mums pravažiavus žymųjį raudonąjį ženklą, trim kalbom draudžiantį Izraelio piliečiams čia vykti ir įspėjantį apie pavojų, iššokęs gidas tuoj pat ima tarškėti apie Banksy grafičius, paslaptingai iškilusius ant palestiniečių teritoriją atskyrusios sienos, kurią bendrakeleivių porelė iš Airijos ir Šiaurės Airijos lygina su Belfastu.

Ši ekskursija, tiksliau, kompanija, gana politiška. „Jei paklaustumėt manęs, A, B, C zonos – visa tai niekai. Viskas kontroliuojama Izraelio“, – energingai aiškina mums. Muziejuke-kavinaitėj, skirtame parodyti su konfliktu susijusius sunkumus pasitelkiant net vaizdus iš LGBT eitynių, simpatizavusių Palestinai, praleidžiam, ko gero, daugiau laiko nei Betliejaus centre, prie Kristaus gimimo bazilikos, – žmonių eilė pernelyg gausi. Dabar gidas jaunesnis, bet Izraelio atžvilgiu nedaug malonesnis: pasakojasi praleidęs dvejus metus kalėjime, nes būdamas šešiolikos pro namų langą į ateinantį kareivį metė akmenį. „Jūs dar prieš valandą buvot Jeruzalėj, o aš ten nesilankiau 20 metų – neleidžiama.“ Kitaip nei vyresnysis, norintis bendros valstybės, kurioje visi – ir žydai, ir musulmonai, ir krikščionys – turėtų vienodą balso teisę (vargiai įmanoma, jei norima, kad žydai turėtų lopinėlį žemės, kuriame jaustųsi saugūs ir lemiamą balsą jame), jaunesnysis tebetiki dviejų valstybių egzistavimu su 1967 m. sienomis. Visgi į šį siaurą plotą išties sunku susprausti vieną šalį. Bemaž ryškiausias pavyzdys yra kitas mūsų taškas, Hebronas – miestas, kurio net centrinė dalis turi patikros postus, skiriančius zonas, o tiesiog virš musulmoniško turgaus įkurdinti keli šimtai žydų naujakurių. Kai mikriukas prasispraudžia siauromis gatvelėmis, turgus išlipus atrodo gan apmiręs, o jame dirbantys žmonės skundžiasi žlugdomu verslu. Virš prekyviečių nutiestas apsauginis tinklas, mat, prekeivių teigimu, vis metamos šiukšlės ar pilami ne itin kvapnūs skysčiai, o tuomet vienintelė išeitis – keliant triukšmą prisišaukti kareivius. Šie čia saugo ir įėjimus į Patriarchų kapą, kuriame skirta vieta pačiam Abraomui. Tai dar viena vieta, kuri šventa ir žydam, ir musulmonam, turinti skirtingus įėjimus. Mes patenkam pro musulmoniškąjį ir, be pasakojimo apie pačią vietą, klausomės, kaip Izraelis čia prikaišiojęs sekimo įrangos. Žydai atsimena čionykštes 1929 m. skerdynes, tragiškas jų bendruomenei, palestiniečiai negali pamiršti Patriarchų kape 1994 m. siautėjusio šaulio, nužudžiusio daugybę jų. Tvoros, spygliuotos vielos, apniukęs dangus – viskas čia kelia liūdesį. Įtampą sustiprina pro šalį einančių jaunų naujakurių maršai – lyg savotiškas tereminas.

 

Hebronas.

 

Tik šiek tiek linksmesnė tampa išvyka Samarijon – šiaurinėn Vakarų Kranto „inksto“ dalin į Nabluso miestą (jis šalia pat senojo Šechemo vietos, jeigu hebrajiškai). Čia stovi bažnyčia, kurioje galima rasti Jokūbo šulinį, kiek toliau – Juozapo kapas, prie kurio nuobodžiaujantys palestiniečių sargybiniai groja dūdele ir maloniai atsiprašinėja neįleisiantys, negalima, juolab kad kariai juos stebį nuo kalvų. Į šį žydams šventą objektą reguliariai atvyksta tik maldininkų iš Izraelio vilkstinės, neretai pakeldamos vietinių aistras. Dar pakeliui gidas po nosim kyšteli telefoną su socialinių tinklų įrašais, kad visai netoli mūsų ką tik naujakurys nušovė palestinietį, teigiama, puolusį su peiliu. „Ir vėl meluoja. Pakišo!“ – sako. Pabėgėlių stovykloj mergina pasakoja apie blogą čionykštį gyvenimą, didelį gimstamumą, užsukusį nesibaigiantį skurdo ratą. Pabėgėlių gyvenamojo kvartalo kiemučiuose kamuolį spardo visai maži vaikai, šūkauja pamatę mus, o jiem nutilus vienas tebetęsia; kitaip nei kiti, jis draugiškai nepozuos ir nesišypsos. „Alach akbar“, – išgirstu iš jo kartu su žinomiausiu anglišku keiksmu, skirtu mums, tačiau atsakomasis priešiškumas neapima, nebent graudulys. Tokius vaikus dar gali suprasti, kitaip nei suaugusiuosius, kurie, kaip vėliau sužinosiu, palestiniečių mokyklose moko labai priešiško požiūrio į žydus (kitoj pusėj senyva Vakarų Kranto moteris pasakoja, kaip jai tenka, kareivių prašomai, ant namo leisti užsilipti žydų mokinių ekskursijoms, mokytojai aiškinant, jog visa ką mato aplink, priklauso jiems).

Nabluse visgi pajuntu kvėpuojančią Palestiną – plevėsuoja vėliavėlės, pilnam centre vaikšto juodaskarės moterys. „Gazos Ruože laisvė, bet nėra pinigų, – paaiškinama man. – Čia pinigų yra, bet nėra laisvės.“ Į Vakarų Krantą atvykstantys turtingi arabai, karčiai sako vietinis, tik išnaudoja vietines mergaites – pasinaudoja ir išvyksta. Čionai toli iki aukštųjų technologijų, kuriomis garsėja Izraelis. Taip, turistui labai smagu stebėti Hebrono stiklapučių darbą arba parsivežti Nabluso alyvuogių muilo, tačiau tai tik maži žingsneliai link klestėjimo, galvoju ragaudamas dar vieną Nabluso simbolį, čia pat iškeptą ir nepersaldintą kanafę. Tikrasis desertas visgi yra apsilankymas samariečių šventykloj ant kalno. Jaunas ir guvus vaikinukas pasakoja samariečių istoriją, dabartinį gyvenimą, apeigas, jų bandymus balansuoti tarp abiejų bendruomenių.

 

Neblusas.

 

Izraelis, regis, tiesiog išvagotas sienų: jomis atskirtas ir senamiestis, o jame – ypatingiausioji dalis, Šventyklos kalnas, prieinamas tik pro apsaugą ir tik tam tikromis valandomis. Nabluse galėjai pamatyti palestiniečių kovotojų portretų, o patekimo į Šventyk­los kalną punkte pagerbiami nuo terorizmo, t. y. galbūt anų kovotojų bendražygių, žuvę žydų kariai. Vienapus, prie Raudų sienos, esančios kartu ir vakarine kalno komplekso siena meldžiasi žydai, o kitapus jo – vaizdžiai melstis leidžiama tik musulmonams, kitiems tik melstis mintyse bei šypsotis instagramui. Nuo Šventyklos kalno puikus vaizdas į Alyvų kalną, o nuo Alyvų – į Šventyklos. „Jeruzalė primena Stambulą, sutrauktą į suvenyrą“, – išvaikščiojęs senamiestį – žydų, musulmonų, krikščionių ir armėnų kvartalus – rašau žinutę Lietuvon. Per kelias dienas nerealu pamatyti viską, tačiau užtenka ir vieno vakaro bei gero oro – einant palei senąją miesto sieną, tyliojoj, Alyvų kalno kapų pusėj, kad pajustum, jog šis miestas nebe šiaip sausa istorinė šventenybė su trims religijoms, o kažkas tikras, gyvas, visą šį kelią jaukiai įsitvėręs tau į parankę. Gali naršyti po Kristaus Kapo katedros vidurius, stabčioti prie Via Dolorosa stočių, kovoti su banguojančiu senamiesčio turgumi, jaustis bandymų pelyte labirinte, kai kareiviai netikėtai užtveria išėjimo vartus ar praėjimus dėl musulmonų religinės eisenos ar šiaip nežinomų priežasčių, ir nė nepastebėti, kaip tave nugula šio miesto dulkės, – net nepirkdamas čia populiarių kryželių su inkrustuotų šventąja žeme. Norėdamas užčiuopti Lietuvos aktualijas gali prisiminti priešiškesnių naujakurių kertamus palestiniečių vertinamus alyvmedžius ar vykdomas vis naujas statybas. Jeruzalėj, tiesa, leidžiamas ne bet kokias, o tik padengiant pastatus specialiu akmeniu – kad ši vieta neprarastų savo išvaizdos.

Kaip rožančių, taip ir kelią į Jad Vašem, Holokausto muziejų, sudaro džiaugsmingoji, skausmingoji ir garbingoji dalys. Džiaugsmingoji – atrasti, kad ten galima nuvykti tramvajum, skausmingoji – nusipirkti tramvajaus bilietą automate – vos kelių žmonių eilė labai nepatogiam aparate krapštosi tiek, kad pravažiuoja trys tramvajai, garbingoji – atrasti puikų muziejų gražioj aplinkoj su garbinga praktika neimti mokesčio ir neleisti fotografuoti. Tad, kaip ir pridera, lankytojai čia susitelkę ne į savo socialinio avataro puoselėjimą. Sunki, slegianti, neišmanantį pribloškianti, o išmanančiam padedanti susivokti ekspozicija verčia praeiti visas jos dalis: Holokaustą iškentėję taip pat neturėjo landos, neturėjo per kur pabėgti, ir įvairiose šalyse vykusių kolaborantų pavyzdžiai tai tik paryškina. Holokauste neigiamai pasižymėjo Impulevičiaus batalionas, teigiamai, kaip gelbėtojai, Paulavičių šeima. Jiems, Tautų teisuoliams, skirtas ramus sodelis su daug daug paminklėlių.

Visas dienas kovojus su vėjais atšyla, kai patraukiu į Nazaretą, „arabiškiausią Izraelio miestą“, tačiau ten dėl arabiško paveldo vykstama nedažnai. Kaip ir Jeruzalę, šį miestą nusėjusios vietos (bei suvenyrinės), susijusios su Kristum: čia jo galėta gyventi, čia melstis, čia dar ką nors daryti. Viską tikrinuosi gniaužiamoj žydroj „Biblijoj vaikams“, kurios paveiksliukai man amžiam įrėžė supratimą, kaip viskas turėjo atrodyti ir kokia eiga vykti. Nazarete Kristus augęs, o dabar čia auga mozaikų iš krikščioniškų šalių, vis skirtingai vaizduojančių Mariją ir Jėzų, skaičius. Visas šis regionas, Galilėja, yra Kristaus veiklos pėdsakai – ir Chirbet Kana, vyno pavertimas vandeniu, ir Taba su duonos bei žuvies padauginimu, ir Kafarnaumas su šv. Petro namais, o dabar bažnyčia stikliniu dugnu, iškelta virš archeologinių liekanų. Kaip ir Tel Avive, Galilėjos jūroje ar, tikriau, Genezareto ežere, uždrausta mėginti vaikščioti ar nevaikščioti vandeniu – čia tegali apvažiuoti ežerą iš kitos pusės, šiaurinėj dalyj patekti į Golano aukštumų ruoželį pietuose žvilgteldamas į kibucus, o pasimaudyti gundoma nebent Jordano upėj, įrengtoje kadaise Jardenito krikštavietėje, kai su paties Kristaus krikštu siejamoj vietoj palei Jerichoną maudytis buvę pernelyg nesaugu. Dabar jau saugu, tačiau verslui netrukdoma, ir Jardenite daug piligrimų, apsitaisiusių baltom marškom, galinčių skaityti maldeles nuo sienų savo kalbomis.

Nuo religijos ir politikos Izraely atitokti leidžia Negyvosios jūros apylinkės: romėniška, atšiauri, žydam pilėnišką istorinį atspalvį turinti Masados fortifikacija ant kalno ar daug šiltesnis Ein Gedžio rezervatas su Dovydo kriokliu ir vietine gyvūnija. Pati pakrantė, kur visi turi nusipaveiksluoti gulėdami su laikraščiu ant vandens, it laikydami Pizos bokštą saujoj, nėra didžiai įspūdinga. Darau kitus eksperimentus: nardinu veidą, mėginu plaukti ant nugaros, eiti aštriu dugnu be šlepečių ir kitaip sau stiprinti besibaigiančios viešnagės pojūčius. Informacinę regiono, į kurį grįšiu, aurą, primena pakelėje išnyrančios šalies premjero nuotraukos: čia jis su Putinu, čia su Trumpu, čia vienas. Nuo tada praeis treji Izraelio rinkimai, bus sudaryta vyriausybė ir netrukus vėl numatyti išankstiniai rinkimai. Bus pateiktas Izraeliui palankus pasidalijimo planas, ir net Palestinos savivalda galop pateiks kažką panašaus į savo atsako apmatus. Kaip atvažiavęs, taip ir išvažiuosiu nežinodamas kurią pusę palaikyti, tačiau patyręs abipusius skaudulius nuoširdžiai tikėsiu kad kada nors pamatysiu jas taikoje.

Kelionės patikrina išankstines nuomones, leidžia pailsėti nuo plikų duomenų, atmiešti juos gyvais įspūdžiais. Jau kelionės pabaigoje matau, kaip vos praėjusi Damasko vartus senyva moteriškė nupuola nuo laiptų, susikruvina kaktą. Visi aplinkiniai – žydai ir arabai – apsupa ją akimirksniu, puola padėti, surenka daiktus, skambina greitajai. Šios pastangos, ko gero, į statistiką nepateks, bet jos turi ką nors reikšti.

 

Autoriaus nuotraukos