Evgenios Levin nuotrauka

 

Klausydamas debatų apie tarybinius laikus ir jų atgarsius šiandien, nuolat prisimenu vieną su tuo visiškai nesusijusią senoką istoriją. Viena draugė tyrinėjo benamystę. Ta proga įsiprašė padirbėti nakvynės namuose, į kuriuos benamiai suvažiuoja pernakvoti. Buvo pavasaris, vakarai ilgi, susirinkę benamiai (o su jais ir tyrėja) žiūri „Panoramą“. O joje reportažas, kaip Romos miesto valdžia prašo piligrimų nebevažiuoti į popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves, nes miestas nebesutalpina visų norinčių. Benamiai garsiai svarsto, ką reiškia, kai žmonės nebetelpa į miestą. Toliau rodomas reportažas apie tai, kad tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tik ką išskrido į popiežiaus laidotuves. Benamiai juokiasi iš valstybės vadovo, mano, kad jis neprotingas, nes ten atvykstančių jau nebepriima...

Galima būtų juoktis iš benamių nesupratingumo, tačiau ar kartais garbūs ponai ir ponios, kurių išsilavinimu ir intelektiniais gebėjimais niekas nedrįstų suabejoti, nepakliūva į tokią situaciją? Tarkime, diskutuodami dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui, tiksliau, jo dramų trilogijai. Benamių „problema“, kad jie, tarsi ta pasakos personažė, tam ir tiki, ką jie girdi. Jei žmonės nebetelpa į miestą, kaip tilps prezidentas su svita?! Protingas žmogus supranta, kad naujienas reikia interpretuoti lanksčiai, o V. Adamkus skiriasi nuo eilinio piligrimo tiek iš Palermo, tiek iš Kauno.

Apie galimų meno kūrinio interpretacijų gausą mokomi bene visų humanitarinių disciplinų pirmakursiai. Bet vos tik užsiveria auditorijų durys ir užsiverčia teorinės knygos, pasaulyje tarsi užgęsta šviesos ir lieka tik juoda ir balta, kurių šalininkai (tiesa, visi save laikantys baltaisiais) susikimba kartais intelektualiose, kartais brutaliose kovose. 

Paminklo oponentai skelbia, kad Just. Marcinkevičius itin neleistinai apsiėjo su istorinėmis realijomis, iš savo dramų išmetė viską, kas susiję su krikščionybe, pakeisdamas ją tautiškumu. Šis savo ruožtu buvęs netikras, tarybinis, apvalytas nuo visų tai santvarkai kenksmingų ambicijų. Tad tuometiniai skaitytojai ir pastatymų žiūrovai jokių teisingų išvadų iš to nepasidarydavo. O ir ap­skritai autorius ne vien tą trilogiją yra parašęs, kai kurie jo kūriniai turėtų nemenkai slėgti sąžinę ir ilgai neleisti jo įpaminklinti.

Proponentai gi atsako, kad Just. Marcinkevičius yra svarbiausias XX a. antros pusės lietuvių poetas, būtent jo propaguota lietuvybė vedė į tautinės sąmonės prabudimą. Anapus tarybiniams cenzoriams nekliūvančių formuluočių jie matė gyvąją tautos dvasią. Sąjūdžio laikais poetas buvo moralinis autoritetas, tautos sąžinė, jo eiles dainavo Dainuojanti revoliucija. Tad kas yra vertas įpaminklinimo, jei ne jis?

Atrodytų paprasčiausias literatūrinių interpretacijų konfliktas. Visgi keisčiausia, jog klausiantis viešų pasisakymų atrodo, kad abi pusės nėra linkusios pripažinti viena kitos tiesės egzistuoti. Just. Marcinkevičiaus trilogija – tarybinė arba antitarybinė, pats jos autorius yra tarybinis liaudies poetas arba tikras patriotas, trečios galimybės nėra ir būti negali (žmonės į Romą telpa arba ne).

Vis dėlto veikiausiai nei Just. Marcinkevičius, nei jo kūryba čia niekuo dėta. Nebūtų jo, būtų kas nors kitas, išjudinantis dviprasmį santykį su tarybine praeitimi. Čia ne literatūra, čia gyvenimai, kuriuose visko buvo tiek, kad į veršio odą nesurašysi. Bet jų spalvos kiek pablukusios ir restauracija nebūtinai maloni.

O vis dėlto. Britų kultūros studijų klasikas Stuartas Hallas, prieš gerą pusšimtį metų analizuodamas, kaip žmonės žiūri televizinius pasakojimus, tvirtino, kad dėl skirtingų žiūrovų gyvenimiškų situacijų, galimi bent trys kurio nors reportažo iškodavimo būdai. Pirmiausia, hegemoninis, kai žiūrovai priima reportažą taip, kaip siuntėjas iš jų tikisi. Antrasis, opozicinis – čia žiūrovai nė truputėlio netiki reportažu, mat žino, kad žiniasklaida turi savų interesų, kurie nebūtinai susiję su tiesos atskleidimu. Trečioji, pati migločiausia strategija – derybinė. Čia žiūrovai renkasi, kuria reportažo dalimi tikėti ir kuo netikėti, ir laviruoja tarp dviejų kraštutinumų. Manding, abi populiariausios laikysenos tarybinės praeities atžvilgiu – sąlyginai jas būtų galima pavadinti „ir tada dirbome Lietuvai“ bei „visi, išskyrus disidentus, buvo kolaborantai“ – turi aiškių hegemoninių ambicijų ir priešininkus mato griežtai opoziciškai. O man norėtųsi, kad apie tą laikotarpį kalbėtume derybiškai. Taip, kaip nemokėjo anie benamiai.

Tuomet kiltų tikrai neblogas galvosūkis: kaip įpamink­linti daugiaprasmybę?

 

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.