Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė: „Visuomet žinai, kokius veidus išvysi filharmonijoje“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

D. Karaliūtės nuotrauka

Visi pramoginiai, politiniai, socialiniai niuansai, afišuojami spaudoje ar TV ekranuose, mane domina tik tiek, kad suvokčiau savo aplinkos ar pasaulio situaciją (ir tai turbūt viską sužinau kiek pavėluotai). Stengiuosi žinoti be savo trigrašio įkišimo ir garsios nuomonės reiškimo, nes tiek, kiek gauname informacijos iš spaudos, TV ar kitų šaltinių yra ne šimtaprocentinė tiesa, o tik informacija, kurią „įtakingi" (valdžios, pramogų pasaulio etc.) asmenys mums pateikia dėl vienų ar kitų priežasčių (įbauginti, pernelyg sudominti, sukelti pavydą, skandalą, rinką ir pan.). Mano kūrybą iš dalies gali paveikti šalutiniai veiksniai (pvz., užsakymai vienokioms ar kitokioms progoms, teminiai užsakymai ir pan.). Bet apskritai jaučiuosi laisva menininkė, kuri renkasi ją pačią inspiruojančias temas.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Propaguoti savo kūrybą labai stengiausi, kai studijavau. Labai norėjau, kad ji skambėtų, ji būtų, ji pasiektų klausytoją. Stengiausi visur važiuoti, užmegzti kuo daugiau kontaktų, visur tobulintis ir studijuoti. Rengiau festivalius, kad pati su kolegomis galėčiau juose dalyvauti. Dabar viskas kiek kitaip.

Konkurencija... Keistas klausimas, arba jos nėra tarp kompozitorių, arba aš jos nejaučiu. Bent jau mes su savo artimiausiais bendraamžiais kolegomis visuomet vienas kitą palaikom, sužinoję apie renginius, konkursus ir pan., užsiimame informacine sklaida ir džiaugiamės vienas kito pergale. Galbūt todėl mus vadina kolektyviniais kompozitoriais. Kiek žinau, tarp jaunesniųjų egzistuoja daugiau individualumo ir konkurencijos.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Mėgstu popierinę spaudą. Labai. Tačiau, būsiu atvira, itin retai ją nusiperku, nes dažniausiai skaitau ne visą leidinį, o konkrečius straipsnius, todėl tą patogiau daryti internete.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Atitinkamai pagal mano darbo pobūdį, renkuosi sau aktualius renginius: teatro festivaliai, repertuariniai spektakliai, šiuolaikinės muzikos festivaliai, bet nevengiu nueiti ir į kitų sričių renginius (knygų pristatymai, kinas ir pan.). Profesionalaus meno vadybininkai turi suvokti, kad šiuolaikinis menas reikalauja TOKIO PAT marketingo ir reklamos, kaip ir popkultūra. Reikia kartais nepabijoti mažų, bet skanių „kabliukų" ir „skandalėlių", kad pritrauktume ne vien meno srities atstovus į publikos gretas. Dabar renginius dažniausiai lanko tikslinė auditorija. Visuomet žinai, kokius veidus išvysi filharmonijos salėje „Gaidos" festivalio metu.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Visiems jos reikia. Nemanau, kad esu pakankamai kompetentinga atsakyti į šį klausimą nemačiusi ankstesnių skaičių. Labai svarbu paremti ne tik tradicija tapusius renginius, bet ir rizikuoti skiriant finansus naujiems menininkų ieškojimams.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Nemanau, kad galiu taip paprastai atsakyti į šį klausimą. Daug gražių dalykų teko pamatyti: ir naujų, ir anksčiau neatrastų senų. Kai pradėjau dirbti Rusų dramos teatre, buvau nustebusi, kodėl aš anksčiau neateidavau, kodėl nemačiau tokių gerų spektaklių kaip „Eglutė pas Ivanovus" (rež. Jonas Vaitkus), „Gronholmo metodas" (rež. Agnius Jankevičius). Pastaruoju metu daugiausiai skaitau moks­lines knygas. Taiklios ir vaizdingos citatos moksliniuose straipsniuose dažnai priverčia jas užsirašyti į užrašų knygelę. M. Haneke's filmas „Meilė" pravirkdė jau 10 filmo minutę... Stiprūs įspūdžiai dažnai lieka ir veikia ilgai, tačiau kai reikia įvardyti pavardes ar pavadinimus, sunku prisiminti.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Dabar mėgstu kurti rytais. Jei atsikeliu anksti, žinau, kad našiai padirbėsiu iki pietų. Tada galiu keliauti į repeticijas ir pan. Dienotvarkė niekad nėra rutininė. Skiriasi spektaklių grafikai, repeticijų laikas, tad dienos niekada nebūna vienodos. Bet labai mėgstu viską susidėlioti pagal planą (ypač kai dirbu viena) ir tuo griežtai vadovaujuosi. Darbe mėgstu tvarką ir discipliną.