1. Neringa buvo paskelbta 2021-ųjų Lietuvos kultūros sostine, vienaip ar kitaip dalyvavote organizuojant renginius. Kas yra kultūros sostinės statusas? Galimybė ar tramdomieji marškiniai? Ar reikalingas statusas – kad atsirastų kokybiška kultūra, veiktų kasdien ir kasdienybę? Kuo jus stebina (o gal nuvilia) panašaus pobūdžio vyksmas? Kodėl visi norime tapti sostinių, tam tikrų centrų gyventojais?
   
   
2. Miestai paprastai ieško savo tapatybės – tai labai normalu ir sveikintina. Kartais paieškos nuveda įvairiais keliais. Žagarė – taip tapo vyšnių, Jonava – Jonų, Varėna – grybų sostine... Prieinama iki labai komiškų variantų.
   Vieniems Nida – rūkytos žuvies (kurios dauguma pagauta kur nors Atlante), kitiems Beno (kuris kažkodėl vis plaukia į Nidą ir nenuplaukia), žvejų (kurių beveik nelikę) sostinė, dar kitiems – aukštosios kultūros priebėga... Žinoma, provokuoju. Čia veikia daug mitų, stereotipų. O kas jums yra Nida?
   
   
3. Paprastai kultūra deklaruojama kaip prioritetas. Tą itin mėgsta politikai. Mėgstame kultūrą pabrėžti esant labai svarbią – ji keičia visuomenę, ugdo pilietinę visuomenę. Ar tikrai, ar nepervertiname? Ką manytumėt apie kultūros gausos ir kokybės santykį? Ar kultūra netampa (o gal taip ir turi būti?) linksmintoja, ilsintoja, SPA centru?

 

„Laikas nė(e)rimui“. Donato Bielkausko nuotrauka

 

Agnija Šeiko: „Labai svarbi drąsa – atlaikyti grobuonis, kurie ant Parnidžio kopos pastatytų viešbutį su SPA“

Choreografė, Šeiko šokio teatro įkūrėja

 

1. Matyt, žmogaus smegenys veikia taip, kad norint pripažinti kažką svarbiu, tas kažkas turi užsidėti karūną ir tada visi nusilenks. Kol kas galima tik apgailestauti, jog tai nėra savaime suprantama, kad kultūra ir menas iš esmės yra žmogaus, tautos, valstybės tapatybė. Todėl, matyt, ir yra sukurta kultūros sostinių titulo koncepcija, tam, kad politikai, gyventojai, visuomenė bent kiek daugiau skirtų dėmesio kultūros augimui ar tiesiog atsiradimui. Kelių žmonių dėka Neringa turėjo labai ambicingą programą ir belieka tikėtis, kad tai veiks Neringos kasdienybę. Labai noriu atkreipti dėmesį: ne Nida tapo kultūros sostine, o Neringa. Ir čia labai svarbus dėmuo. Nes tai itin specifinis Lietuvos miestas, susidedantis iš kelių gyvenviečių, su labai išskirtinėmis bendruomenėmis. Vienas režisierius yra pasakęs: visi žmonės nori būti išgirsti, todėl artėjimas prie centro arba virtimas kažkuo išskirtiniu yra šansas, kad būsi išgirstas. Labiausiai nuvilia, jog gyventojai, turistai, svečiai sostinės titulą mato kaip kažin ką labai laikina, „nuleistą iš viršaus“, kažkieno sugalvotą dalyką. Pokytis įmanomas, kai ateis suvokimas, kad kultūra visomis prasmėmis ir yra tas išskirtinumas, galimybė kalbėtis. Labai norėjosi kuo daugiau įtraukti vietinius, išvengti to santykio, kad atvažiuos kažkas iš didžiųjų miestų ir parodys, kaip reikia viską daryti. Iš esmės norėjosi pakviesti žmones „augti“ kartu. Gal ir utopiškai skamba. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, tik įtraukus žmones į kūrybinį procesą įmanoma padaryti šį tą gero. Ir nevienkartinio. Juk taip dažnai dabar lyg burtažodį kartojame žodžius „tvarumas“ ir „ekologija“. Todėl mano su komanda kurtas atidarymas ir buvo kvietimas ekologiškai mąstyti visomis prasmėmis.

 

2. „Banalios atostogos po saule“, – taip rašė poetė iš Neringos Neringa Abrutytė. Neringa (ypač Nida), man atrodo, yra didžiulėje kryžkelėje. Ar tapti kurortu su pripučiamomis čiuožynėmis, spalvotais kičiniais vandens dviračiais, alumi ir filp flopsais, ar grįžti prie buvusios – ypatingos kūrybinės vietos – tapatybės. Ir čia labai svarbi drąsa – atlaikyti grobuonis, kurie nepaiso jokių vertybių ir ant Parnidžio kopos pastatytų viešbutį su SPA. Bet tam reikia stiprių žmonių ir suvokimo, ką norima pritraukti ir kaip formuoti tą tapatybę. Ir suvokimo, kad ilgesnėje perspektyvoje galima turėti nuostabią unikalią vietą, kuri galų gale net finansiškai atsipirks. Iš kitos pusės, juk negalima visko matuoti tik ekonominės gerovės kriterijumi. Yra be galo daug kriterijų, kad žmogus jaustųsi gerai. Pastaraisiais metais Nida (pabrėžiu) labai keičiasi. Tai kelia didžiulę grėsmę. Ir labai tikiuosi, kad netapsime Portugalijos Algarve, kur klesti triukšmas, alkoholis ir banalūs poilsiautojai. Gal jau laikas Beną prišvartuoti ir sekti kultūros sostinės išsikeltais tikslais. Taip pat prasklaidyti ungurių kvapą aukštos kultūros ir meno smilkalais?..

 

3. Visos žmonijos bėda – deklaravimas ir fasadiškumas. Ir naudojimasis terminais, kai jų reikia kažkokiems tikslams pasiekti. Gal būti SPA centru ne blogiausias variantas nei išvis likti be kultūros. Iš esmės reikia įvairovės – taip mes tampame atviresni ir galop apskritai žmonėmis. Kultūros įtakos pervertinti neįmanoma. Galima tik kalbėti apie kokybę ir „ekologiją“ šioje srityje. Rinkos dėsniai labai stipriai veikia kultūros lauką, visi įsukti į gaminimo ir „dauginimo“ mašiną, idant būtų įmanoma išgyventi. Apie tai reikia kalbėti ir analizuoti, nes čia taip pat labai didelė tikimybė savitikslių darbų, kurie poveikio kaip ir nedaro. Kita vertus, labai svarbus meno instrumentalizacijos klausimas. Ar tikrai menas turi tapti instrumentu kažko pasiekti? Jis savaime yra. Ir jam reikia leisti būti. Iš esmės tai toks nevienareikšmis dalykas. Tačiau kultūriniai ir meniniai procesai būtini. Nes kitu atveju liks tik banalios atostogos prie jūros.

 

„Laikas nė(e)rimui“. Donato Bielkausko nuotrauka

 

Aušra Feser: „Tapatybės ieškojimas labai priklauso nuo to, kas jų ieško“

Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė, edukacijų, gamtos ekskursijų sumanytoja ir gidė

 

1. Kai Neringa gavo kultūros sostinės statusą, nejaučiau jokių emocijų. Puikiai žinau, kad vasarą pas mus bet kokiu atveju persikelia kultūrinio gyvenimo centras. Jau ir taip būdavo per daug renginių, todėl noras gauti statusą buvo daugiau politinis, juk visada smagu pasigirti. Manau, atokiau regionuose esantiems miesteliams toks statusas yra tikrai svarbus, jis suburia bendruomenę didesniam tikslui, visi nori gerai pasirodyti, būti pamatyti, išgirsti. Šis statusas tikrai pakelia kokybės kartelę, bet per renginių daugumą neįmanoma išvengti ir nesėkmių. Tačiau su kasdienybės kultūra tai visiškai nesusiję. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad pasibaigė sostinės metai, nes tokį intensyvumą galima ištverti tiek vienus metus.

 

2. Tapatybės ieškojimas labai priklauso nuo to, kas jų ieško. Prieš pandemiją daug metų mus lankė užsienio turistai, daugiausia vokiečiai. Jautėme didžiulį malonumą pasakodami apie ypatingą nerijos istoriją, gamtą, tradicijas, jie to godžiai klausėsi ir padėjo istoriją mums atrasti ir prisijaukinti. Per pastaruosius metus labai ryškiai pasikeitė lankytojai, ir tenka išgirsti, jog Nidos identitetu jiems tampa triukšmingi naktinėjimai Nidos paplūdimiuose ir jų prieigose. Ten svarbus buvimas čia ir dabar, kuriama atmosfera nieko bendra neturinti su šio krašto naratyvais. Istorija kartojasi. Kurortinio gyvenimo aušroje, dar XX a. pr., buvo poreikis tramdyti per daug laisvai besielgiančius poilsiautojus. Tuo labai rūpinosi Nidos dailininkų kolonijos siela Ernstas Molenhaueris. Ir Beno ištarta frazė „plaukiam į Nidą“ reiškė ne ką kita, tik norą ištrūkti į laisvę, kur gali puikiai jaustis pabėgęs iš miesto gniaužtų. Harmonijos tarp nerijos vertybių saugojimo ir dalinimosi ja su atvažiuojančiais lankytojais paieškos yra amžinas klausimas. Harmonija – labiau siekiamybė, konfliktų čia niekada netrūko. Gal tai yra vienas iš identiteto aspektų... O kas man yra Nida – nelengva atsakyt. Labiau myliu tai, kas yra aplink Nidą, – miškų takelius, įrėmintus kreivomis, palinkusiomis, „girtomis“ pušimis, išnirus iš miško staiga prieš akis atsiveriantį platų jūros horizontą (nors gyvenu čia daugiau kaip 30 metų, šis momentas visada daro įspūdį). Labai mėgstu marių pakrantę, takelį iš Nidos į Preilą. Kopos jau yra sekmadieniui arba šventėms, jų per daug nereikia. Jai atvirai, lapkritis man labai patinka, kai galiu mėgautis vakarais su knyga rankose ir jausti, kad už lango visada yra Kuršių nerijos grožiai.

 

3. Džiugu, kad užduodate tokius klausimus. Per didelis bet kokio reiškinio garbinimas, patosas veda į netikrumą, vaidinimą ir apsimetimą. Nors Nidoje šiemet renginių buvo gausybė, galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų tai, ką mačiau, paveikė, sujaudino, sudrebino. Nidoje labai ryškus paradoksas – žmonės atvažiuoja ilsėtis ne tik nuo darbų, bet ir nuo renginių, nori atsipalaiduoti, užsimiršti, todėl sudėtingo, sunkaus meno kūrėjai gerbėjų sulaukia nedaug. Net intelektualai nori linksmintis, atsipalaiduoti ir daryti tai kultūringai – negi po Thomo Manno festivalio koncerto bažnyčioje eisi miegoti. Nežinau, kaip galima apibūdinti labai garsius elektroninės muzikos vakarėlius, kas tai? Kultūra ar nekultūra? Man labai gaila, kad Nidoje kokybiškus kultūros renginius šią vasarą užgožė triukšmas, nuo kurio buvo neįmanoma pabėgti net būnant ant kopų – ritmai sklido net iš laivų toli mariose. Girdžiu dažnai teigiant, kad Neringa priklauso visiems. Aš tuo abejoju. Manau, kad tik tiems, kurie supranta subtilų jos grožį ir pažeidžiamumą.

 

„Laikas nė(e)rimui“. Kristijono Lučinsko nuotrauka

 

Raimonda Ravaitytė-Meyer: „Ar netampa kultūra SPA centru? Taip, tampa“

Neringos kultūros almanacho „Dorė“ redaktorė

 

1. Netikiu, kad suteikus kokį nors statusą iš karto atsirastų kokybiška kultūra. Kultūrą reikia auginti – ir ne vienerius metus. Neringos kultūrinis gyvenimas prieš kelis dešimtmečius buvo itin kuklus. Pamenu, Thomo Manno klasikinių menų festivalis gimė prieš 25 metus kaip priešprieša tuo metu Nidą drebinusiems Valinsko festivaliams „Benai, plaukiam į Nidą“. Atsirado poreikis turėti menų festivalį, atspindintį Nidos dvasią, jos tikrąją tapatybę. Kai galvoju apie aną laiką ir šiandienę ambicingą programą „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ (deja, jau besibaigiančią), suprantu, kad tokiam dideliam kokybiniam kultūros pokyčiui reikėjo užaugti. Esu tikra, kultūros sostinės statusas nebuvo vienkartinė „akcija“, tai tam tikras kartelės kilstelėjimas, susitelkimas, išsigryninimas galvojant, kaip Neringa galėtų išlikti ne tik gamtos, bet ir kultūros sala – priebėga norintiems kurti ir tikros kultūros ieškantiems žmonėms. Rengdami paraišką „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė“, pirmą kartą susėdome visi kartu ir kalbėjome apie šio miesto kultūros viziją. Iš to gimė svarbus dokumentas – „2020–2030 metų Neringos kultūros politikos kaitos gairės“, patvirtintos vietos tarybos.

 

2. Jūsų klausime taip pat slypi „mitas“ – visą Neringą jūs tapatinate tik su Nida. Tai labai dažnas stereotipas, nors centru minėta gyvenvietė tapo vos prieš 60 metų, iki tol Kuršių nerijos centras buvo Juodkrantė, prieš tai Karvaičiai. Taigi norime to ar ne – tapatybės paieškos vers mus sugrįžti atgal, prie šaknų – pasigilinti į Kuršių nerijos istoriją, kuri atsivėrė mums tik po Nepriklausomybės atgavimo. Iki tol gyvenome mitais ir legendomis. Ką paimsime iš praeities, su kuo save tapatinsime, priklauso tik nuo mūsų pačių. Neringa man asocijuojasi su labai savitu kraštovaizdžiu ir kitokiu, nuo žemyno atskirtu pasauliu – čia kitas ritmas, kitokia erdvė, kitokia gamta ir kitokia istorija... Daugiau nei 30 metų Neringa yra mano namai, mano visų trijų vaikų tėviškė. Jaučiuosi taip, tarsi čia būčiau turėjusi gimti.

 

3. Ne vienerius metus Neringos kultūros lauko žmonės signalizuoja apie kultūros renginių perteklių vasarą, ypač nuo to „kenčia“ Nida. Kol kas neradome recepto, kaip tuos renginius filtruoti, „sustyguoti“. Ne paslaptis, dažnai apsukresni menininkai iš didmiesčių randa būdų „prakišti“ savo iniciatyvas už uždarų durų savivaldybėje nepaisydami taisyklių – teikti paraiškas ir gauti savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos, kitų fondų finansavimą. Atsakau į jūsų klausimą, ar netampa kultūra linksmintoja, ilsintoja, SPA centru. Taip, tampa. Nidos pajūryje įsikūrusioje kavinėje „Kupolas“ jau kelerius metus rengiamas elektroninės muzikos festivalis „Ant bangos“ yra tapęs pačiu tikriausiu jaunimo „SPA centru“ – apsvaigę nuo alkoholio ir kitų kvaišalų keli tūkstančiai jaunų žmonių turi galimybę atsipalaiduoti „su vaizdu į jūrą“. Anot rengėjų, tai didžiausias ir trokštamiausias elektroninės muzikos festivalis visame Pabaltijyje. Šūkį „Benai, plaukiam, į Nidą“ šiandien pakeitė „Visi – į Kupolą“. Tapo norma, kad muzikos griausmas iš pajūrio ataidi iki pamario, visą naktį tuk-tukais dalyviai vežiojami pirmyn atgal. Ir nors šis festivalis netelpa į jokius kultūros sostinės ar Neringos kultūros strategijos rėmus, jis agresyviai egzistuoja teigdamas, kad Neringa priklauso visiems! Dėl šio kultūros, o gal tiksliau – antikultūros reiškinio savivaldybėje buvo surengtas forumas, atskleidęs, kad neatsakingas verslas daro labai didelę įtaką vietos valdžiai.

 

„Laikas nė(e)rimui“. Mariaus Lukošiaus nuotrauka

 

Gintarė Dikšienė: „Ar Neringai reikia dar daugiau, nei ji turi dabar?“

Neringiškė, filologė, operos „Neringa“ libreto autorė

 

1. Šie Lietuvos kultūros sostinės metai Neringoje buvo spalvingi, nors labai didelio skirtumo pati neįžvelgiau. Būdama šios bendruomenės dalimi kiekvienais metais pastebiu, kad daugėja renginių, ryškėja pramogų poreikis. Daugiausia įtakos renginių tendencijoms ir gausai turėjo visą pasaulį ištikusi pandemija. Pastebima ir kita kryptis: atsiradus galimybei dirbti iš namų, o ir lanksčiau žiūrint į darbo grafiką, daugėja tokių, kurie savo noru pabėga iš miestų ir keliasi į ramesnes vietoves, tokias kaip Neringa.
   Labai didelį poveikį turi ir vadinamieji influenceriai, kurie socialinių tinklų paskyrose su sekėjais dalinasi kultūriniais atradimais. Būtent nuomonės formuotojams ypač svarbūs įvairiausi statusai, tam tikru išskirtiniu ženklu pažymėti produktai, renginiai, koncertai ir įvykiai, kurie prideda dar daugiau peržiūrų ar patiktukų. Būtent reklama ir žinomų žmonių dėmesys, tapimas tam tikro miesto globėju, ambasadoriumi, žiniasklaidos dėmesys lemia kultūrinio produkto, miesto ar kultūrinio objekto populiarumą. Ne išimtis buvo ir Neringa.
   Ne paslaptis, kad kuo daugiau žinomų žmonių globoja ir reklamuoja miestą, tuo daugiau dėmesio jis ir sulaukia. Ar tai gerai? Ar Neringai reikia dar daugiau, nei ji turi dabar? Ar joje geriau, nei, pvz., prieš 20 metų, kai tebuvo vienintelis festivalis „Benai, plaukiam į Nidą“? Nuomonių yra visokių, o manoji palaiko kokybę, gamtą ir nevartotojišką požiūrį į tvarius ir kultūriškai vertingus dalykus.
   Didžiausią išliekamąją vertę turi tokie renginiai ar ilgalaikiai projektai, kuriuose gilinamasi į krašto istoriją, papročius, tradicijas, tikėjimą ir kultūrą, kaip išskirtinius kultūros ir to krašto identiteto ženklus. Svarbiausia, kas įvyko per šiuos metus, tai priartėta prie šio krašto identiteto išsigryninimo: nebijota kelti klausimų, kokia yra tikroji Neringa (Kuršių nerija), kaip ji formavosi, kokie žmonės čia gyveno, kokie buvo senieji kuršininkai, kaip keitėsi kurorto veidas, tradicijos, papročiai, tikėjimas, koks buvo čia gyvenančiųjų santykis su gamta. Koks apskritai buvo šio krašto žmonių gyvenimo būdas, charakteris, kokią įtaką darė pašto kelias ir kitų šalių gyventojų palikti kultūriniai, mentaliniai pėdsakai, kaip šio krašto žmonės atrodė kitų, pravažiuojančiųjų ar laikinai gyvenusiųjų akimis. Būtent istorinė renginių pusė, mano manymu, buvo pati stipriausia kultūros sostinės metų dalis. Susikoncentravimas ne į kičinį vartotojiškumą, patenkinant minią „duona ir žaidimais“, bet kokybinė šio krašto kultūros išliekamoji vertė.

 

2. Man Neringa – tai ėjimas iš išorės į vidų, grįžimas prie esminių, daugelio jau pamirštų vertybių. Tai nebėgimas nuo savęs ir nebijojimas pamatyti save, kopų fone visiškai pažeidžiamą ir apsinuoginusį. Tai vienišas kurėnas, vis dar plukdantis svajotojus palydėti besileidžiančios saulės į kopą. Ir žvejybiniai botai, ankstų vasaros rytą iš įpročio išplaukiantys laukti ne mažesnio laimikio nei vakar. Man tai senelio, žvejo Jono atminimas ir rūkytos žuvies kiemelis prieplaukos ir kopų fone. Man Neringa yra ir bus susijusi su žmogaus ir gamtos harmonija, žmogaus prisitaikymu prie Visatos ritmo.

 

3. Bet koks perteklius daro neigiamą įtaką – kultūra nėra išimtis. Išties labai dažnai, ypač gavę kokį nors titulą ar priėmę įsipareigojimą, netyčia perlenkiame lazdą. Suprantama, nesinori apsijuokti ar pasirodyti prasčiau – tačiau noras patenkinti kažkieno lūkesčius dažnai įpareigoja daryti daugiau, nei leidžia galimybės. Šie metai Neringoje atskleidė daug stipriųjų bendruomenės pusių, bet atvėrė ir ne vieną problemą, apie kurią būtina diskutuoti. Daug padaryta dėl kultūrinio fasado, įdėta daug darbo ir pastangų, bet per šiuos metus tyčia ir netyčia išryškintos giluminės problemos, susijusios su identitetu ir pamatinėmis šio krašto vertybėmis, turi būti sprendžiamos. Kiekvienas turime atsakyti į klausimą neklijuodami etikečių – vietinis, nevietinis, – o iš esmės nuspręsti, kokiu keliu eiti, norime įtikti klientui turistui ar žmogui, ieškančiam kultūros, istorinio kolorito, gamtos ir autentiškumo. Galiausiai, ko patys ieškome nuvykę svetur: mus sužavi vakarėliai prie jūros, koncertai ir lengvos pramogos ar visgi mieliau einame į muziejus, lankomės gamtos rezervatuose, išskirtiniuose draustiniuose, gėrimės gamtos stebuklais? Negalima vienu metu ir griauti, ir kurti. Gal kas ir mėgsta ant griuvėsių statyti naujus artefaktus, tačiau turime pasverti, ar tai, ką prarasime, bus mažiau vertinga nei tai, ką sukursime. Atviras klausimas.

 

Muzikos festivalis „N žemė". Donato Bielkausko nuotrauka

 

Lina Motuzienė: „Šis reiškinys sujungė ir vietos bendruomenę“

Istorikė, Thomo Manno kultūros centro vadovė, Th. Manno festivalio, Nidos forumo organizatorė

 

1. Tokio pobūdžio kultūros programos mažesniems Lietuvos miestams suteikia tiek naujų galimybių, tiek didžiulę atsakomybę. Nuo visus metus vykstančių renginių, reiškinių, kultūros ir vietos bendruomenės susitelkimo priklauso tos vietovės žinomumas, prestižas, ne vienerius metus trunkantis atgarsių šleifas. Neringai, dar pradedančiai siekti Lietuvos kultūros sostinės titulo, kokybiškos kultūros netrūko. Čia jau ne vieną dešimtmetį vyko tarptautinis Thomo Manno festivalis, veikia Th. Manno kultūros centras kaip profesionalią kultūrą reprezentuojanti institucija, tarptautinis muzikos festivalis „N žemė“ ir t. t. Tačiau rengiantis kultūros sostinės metams susitelkta ir parengta pakankamai kokybiška programa, kurioje daugiausia dalyvavo Klaipėdos regiono kultūros atstovai. Šis reiškinys sujungė ir vietos bendruomenę. Norisi tikėti, kad tokia tendencija išliks ir netekus kultūros sostinės statuso, bus tęsiami užgimę projektai, o jų netrūko: vietos bendruomenės įtrauktis, nauji kultūros renginiai, edukacinės programos, nauji sukurti animaciniai edukaciniai filmai, sukurtas naujas komikso ir edukacijos portalas, nauji kultūros keliai, atskira suvenyrų linija, orientuota į unikalią Neringos, Nidos istoriją, meninių rezidencijų vizijos, atsirado terpė diskusijai dėl Neringos netgi bendruomenei su profesionaliais istorikais. Ko gero, nederėtų visos visuomenės priskirti prie būtinai norinčių tapti sostinių ar tam tikrų centrų gyventojais, tačiau kultūros sostinės, kaip reiškinio, suteikta galimybė daugiau dėmesio skirti profesionaliai kultūrai pasitarnauja plečiant akiratį.

 

2. Aš į Nidą atvykau iš Klaipėdos, kurioje kūriau savo gyvenimo planus neatsiedama nuo Klaipėdos universiteto. Prieš dešimtmetį gavau kvietimą dirbti Th. Manno kultūros centre, jis su Nida mane ilgai ir siejo. Jau kelerius metus akiratis prasiplėtė, šiandien man Nida yra ir Kuršių nerijos istorijos muziejus, Nidos žvejo etnografinė sodyba, Nidos švyturys ir jo du skirtingus laikotarpius menanti istorija. Šiandien man Neringa yra ir bendruomenė, nors negausi, bet gyvybinga, neabejinga čia vykstantiems reiškiniams, labai kūrybiška.

 

3. Politikams kultūros finansavimas yra nuolatinis galvos skausmas. Savo reikalingumą ir svarbą sudėtingiausia įrodyti kultūros institucijoms, kai Lietuvos mastu neapsisprendžiama, ar jos turi būti finansuojamos iš biudžeto lėšų, ar lėšas turėtų generuoti pačios. Neretai kultūros institucijos yra sulyginamos su verslu, kuris priešpriešinamas kaip savarankiško lėšų surinkimo pavyzdys. Tokių atvejų yra ir Nidoje. Tik jei kultūros institucija būtų įkurta pajūryje ir siūlytų linksmybes bei alkoholinius gėrimus, ar tikrai jos statusas ir idėja išliktų kaip kokybišką kultūrą propaguojančios institucijos? Norėčiau tikėti, kad Nidoje pavyks suderinti kultūros gausos ir kokybės santykį, tačiau ateitis parodys, kuri kryptis bus pasirinkta.

 

Opera „Neringa“. Nerijaus Jankausko nuotrauka

 

Parengė Gytis Norvilas