1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Mieloji Žiniasklaida, man tie Pačios klausimai – šiaip sau...

Durys rakinamos, o ant pašto dėžutės užrašyta: „Pramogų prašytumėm nebrukti".

Esu nuodėmingas kaip tas Pulgio Andriušio herojus: „Labai ramus žmogus, bet kartais mėgsta teisybę." Nors ir kaip to Trigrašio stengiuosi nekišti, dėl to nelemto pomėgio ima jis ir įsmunka kokion vengtinon vieton. O už nuostolius atsakyti tenka man!

Kad galėtum diskutuoti su politikais, dažniausiai ir pats turi būti kurčias. Nuoširdžiai stengiuosi išnaudoti geras progas patylėti, bet ir čia be nuostolių neapsiei­nu.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Ir aplink, ir tarpuose jaučiuosi gerai.

Konkurencijos baigiasi, kai jas baigi. Dar geriau – jų nė nepradedi.

Veiksmas pasyvus: tos kūrybos nekišti, kol nebūsi paprašytas. Ir čia sekasi kur kas geriau nei su tuo Tri­grašiu: gyvenu ekologiškai – neprašomas. Žiniasklaida prisispyrusi prašo kaip tik Trigrašio. Antai prieš gerą pusmetį gavau tokių premijų, tai iki šiol nespėju į visokius trigrašinius klausimus atsakinėti. O eilėraščių, išskyrus „Santaros" ir „Krantų" žurnalus, nepasigedo nieks.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kaip tik juos, kultūrinius, ir skaitau. Nuolat. Jų popierių šiugždinu, juos braukinėjuos, ties jais galvą kraipau ar linguoju, retkarčiais ant jų nuteškiu ir lašą kavos. Internete kartais permetu akim tinklalapių (dienraščių) antraštes, būna, kad ir kokį tekstą atsiverčiu. Va, dienraščiai ir panašūs laikinieji ten, internetan, galėtų ir keliauti. O kultūrinių leidinių širdis prašytų dalyko neįmanomo: iš mano popierinio pasaulio neiškeliauti, našlaičio manęs nepalikti.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Subtiliai čia Jūs apie tuos renginius... Miegokim ramiai: jau beveik prieš metus „mūsų" ministras pažadėjo, jog nė vieno naujo festivalio į miestus, ypač sostinę, įsileista nebebus. Tik Gintariniai Smuikai? Žinoma, jie ne koks „Poe­zijos pavasaris", tegul ir 50-asis. Jo saviraiškos juk nieks nepirks. Va kai išsiugdysit tokią mokią publiką, tada prašom.

Ko reikėtų, kad efektyviau?.. Liautis plakti Dievo žodį su kiaušiniene. Liautis konkuruoti, varžytis: kitos planetos, kita ir jų biologinė įvairovė.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Va, dėl šito klausimo lig šiol ir tylėjau: per keblu man buvo taip trumpai. Pabandžiau atsakyti, žiūriu – jau ištisi gaižiõs publicistikos rietimai vasaros pievose bąla. Gerai, kad vasaros kaitra juos išblukino, pagaliau ir pačiam atlėgo. Tad tegul bus santrumpa, pradėtina kad ir daugiadarbio kūrybos pasiryžėlio, su valdiškais „projektais" nieko bendra neturinčio Algimanto Krinčiaus žodžiais iš knygos „Beprasmiai tekstai": „Daugėja gerų intencijų. Tai gerai. Bet jos nieko nesprendžia. Nes šiandienis gyvenimas yra vienadienis." Nes šiandien mūsų reikalus sprendžia vienadieniai, t. y. politikai. Jų intencijos, deklaruotos Seimo 2010 m. birželio 30 d. patvirtintomis „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėmis", atrodė kaip geros: pirmu punktu įrašyta būtinybė „demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą". Bet perskaitykit jos įstatymą!.. Kultūros taryba, skirtingai nei Mokslo, be jokių išlygų palikta vykdomajai valdžiai, taigi ministerijos politikams ir politiniams pritarėjams, jų supratimo, intencijų bei ambicijų malonei ir nuožiūrai. Kultūros tarybai, kietai supančiotai plonomis virvutėmis, lieka tik maloningai nuleista atsakomybė už ne savo sprendimus ir atkaklias pastangas nevirsti iki smulkmenų reglamentuojama ir kontroliuojama žinybine mokėjimų agentūra.

Remti kultūros sritis? Čia ir yra didžiausias Kultūros tarybos skausmas. Ir čia reikia sutelktos, greitos ir viešos kultūros žmonių paramos. Kad Kultūros taryba galėtų, kad ministerijos jai būtų malonėta leisti kaip tik apie kultūros sritis ir kalbėti, kad parama kultūros „projektams" ir būtų skirstoma sričių (tik atskirais atvejais –­ tarpsritinių ar kokių specialesnių programų) pagrindu, kaip pas mus ir buvo, kaip yra, tarkim, kultūriškai – ir šalių dydžiu –­ mums artimose Baltijos, Skandinavijos šalyse. Ištisus Kultūros tarybos darbo metus ministerija, į faktus nekreipdama menkiausio dėmesio, kategoriškai teigė: sritys yra atgyvena! Kultūros taryba privalo dirbti remdama tik daugiau kaip keturias dešimtis ministerijos programų. Kiekviena iš jų griežtai formalizuota ir reglamentuota, kiekvienai skirta tiek ir tiek pinigėlio, nė cento daugiau... Niekas ministerijoj tų pinigėlių sumų, ministerijos kabinetuose paskutinę minutę paskubomis suplanuotų tik tokių, o ne kitokių, bent kiek įtikinamiau pagrįsti neįstengė, tačiau Kultūros tarybai privalomos kaip tik jos, tos išburtos ir smulkmeniškai surašytos sumos, o ne kultūros vyksmo realybė, fiksuota paraiškose, regima gausių ir įvairių kiekvienos kultūros srities ekspertų ir, žinoma, pačių Kultūros tarybos narių. Taškas. Diskusijos baigtos (tiesa, viena ministro patarėja nepasidrovėjo net viešai apsimeluoti radijo žurnalistei teigdama, neva pati Taryba galėjusi rinktis tokį darbo modelį, kokio tik norėjusi, –­ bet per metelius savo kailiu patyrusiam, kokį klimatą ir kokiomis priemonėmis ministerija kūrė Kultūros tarybai, panašūs akibrokštai nė nebestebina...). Iš to „galėjimo rinktis" ministerijos nevetuota tik tvirta Kultūros tarybos nuostata, kad bent ekspertų komandos nebūtų sumestinės, kad kiekvienos srities (!) projektus vertintų kaip tik tų sričių kompetentingi specialistai (mišrias programas, žinoma, ne vienos srities).

Tiesa, pavasarį ėmė rusenti menka viltis, kad ir pati ministerija bus susiprotėjusi, o gal nebeįstengusi nuleisti negirdomis ir aiškios, racionalios Kultūros ir meno tarybos (tikiuosi, nuo Kultūros tarybos ją kai kas jau skiriam) nuomonės, jog būtina grįžti prie paramos paraiškų atskiroms kultūros sritims. Tad dėl kitų metų kultūros finansavimo modelio sudaryta darbo grupė, net ir Kultūros tarybos narių jon įsileista. Saikingai, bet įsileista. Kultūros tarybos narys nebesu, užtat ir nebežinau, kaip tai darbo grupei sekasi, pagaliau tegaliu tik nujausti, kaip į jos darbo vaisius bus pažiūrėta tų, kurie iš tikro ministerijoj ką nors sprendžia. Dialogo regimybę visuomenei pateikti ministerija (t. y. šios politinės kadencijos, šio vienadieniškumo tarpsnio ministerija) visąlaik gebėjo virtuoziškai. Bet sprendė taip pat visąlaik tylomis, uždarai, vienašališkai. Nuo savo išankstinių nuostatų nesitraukdama nė per žingsnį. Kitokių motyvų nei naudojimasis įstatymo leidžiama sprendimų galia girdėti neteko. Bent jau aiškiau formuluotų. Apmaudžiausias sutapimas, kad ta sprendimų galia politikų smarkiau pradėta naudotis kaip tik tada, kai įkurta Kultūros taryba, iš esmės turėjusi būt pašaukta būti kultūros savitvarkos institucija.

Kol dar buvau vienas Kultūros tarybos žmonių, visada pasisakydavau, kad priedangos ir atpirkimo ožio vaidmuo Tarybai neturėtų būti priimtinas, bet puikiai suprantu ir santūresnius kolegas, gerbiu jų atsakomybės jausmą: pirmiausia Kultūros tarybos darbą, pradėtą nuo nieko, be savos sąvaržėlės, ministerijai visai nepasiruošus ir delsiant pirštą pajudint, reikėjo įstatyti į darbo, įmanomai sklandaus ir nuoseklaus, vėžes. Dabar jau iš tų vėžių nebeiškels niekas. Duokdie, kad jos pagaliau aiškiai kryptų – kultūros sričių, jų „projektų" rėmimo (kaip sakiau, iš dalies – ir bendresnių programų) pusėn. Tikiuosi, kad to paties laukiantys visų kultūros sričių žmonės ministerijai pagaliau drąsiai tars savo nuomonę. Tik jeigu sveikas protas politikų ir jų pritarėjų ambicijas bent kiek sušvelnintų, būtų įmanoma kalbėti ir apie kultūros sričių rėmimo tolygumą, ir apie daug esmingesnius dalykus (kad ir apie visai naują Kultūros tarybos įstatymą, siekiantį kultūrą ne vienadieniams partiniams interesams pajungti, o iš jų išlaisvinti). Antraip – jokių čia oresnių vilčių. Vien abejingas kūrėjų nuolankumas. Vien irzlus nepasitenkinimas ir kaltų iešmininkų ieškojimas. Vien tik nuolatinė iliuzijų ir jų žlugimo kaita prarūgusiam vandeny, kas ketveri metai savaip padrumsčiamame.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Į abu klausimu iškart. Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus", Rusų dramos teatre įkūnyta darnaus kūrėjų ansamblio: Jono Vaitkaus, Jono Arčikausko, Algirdo Martinaičio ir įspūdingo skaičiaus kitų; Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117".

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Kai būtinai skubiai turiu pradėt kokį darbą, o jis niekaip dar prie rankų nelimpa, tomis pačiomis rankomis kartais apsitvarkau rašomąjį stalą, ir įkvepiantis jo paviršius vėl vietomis matyti.