Kuba yra už trijų keturių valandų oro keliu nuo kanadietiškos žiemos Toronte ar Monrealyje, toje pačioje laiko juostoje. Kanadiečiai nebuvo Kubai paskelbę embargo. Jie kartu su ispanais ir norvegais prižiūri Kubos naftos pramonę. Praėjusį gruodį miręs „Laisvės salos“ vadas Fidelis Castro Norvegiją laikė vienintele priimtina kapitalistine šalimi. Bet sugriuvus Sovietų Sąjungai, o kartu ir Kubos ekonomikai, išlaikyti valdžią režimui tapo svarbiau už socialistinius idealus. Dabar Kubą ir jos valdžią išlaiko turistai kapitalistai, kurių čia per metus apsilanko apie 2,8 milijono. Turizmas jau daugiau nei dvidešimt metų yra pagrindinis Kubos pajamų šaltinis tvirta valiuta ir užtikrina stabilų BVP augimą. Maždaug trečdalį turistų į Havaną ir daugelį pakrantės kurortų dešimtys lėktuvų kasdien atskraidina iš Kanados.

Dažnai Kuba suvokiama kaip nedidelė sala, nors jos ilgis – 1250 km, o plotis siekia 191 km. Tai didžiausia Karibų jūros sala. Pagrindinių Kubos eksporto prekių trejybę žino visas pasaulis: romas, cigarai ir kava. Havana keletą amžių buvo Lotynų Amerikos perlas, jos architektūra didingumu ir grakštumu prilygo Barselonai ar Madridui. Įkurta 1515 m., XVII–XIX a. Havana buvo svarbiausias Ispanijos Karūnos miestas Naujajame Pasaulyje. Pusę XX a., iki komunistinės revoliucijos 1959 m., Havana taip pat klestėjo ir buvo pagrindinis Amerikos pasilinksminimų centras, čia atsipalaiduoti skraidydavo žymiausi amerikiečių mafijozai. Paskui Castro režimas miestą prižiūrėjo savaip: pristatė paminklų barzdotiems revoliucionieriams, rusų gamybos karinės technikos ir socrealistinio stiliaus pastatų. Bet rūpinosi ir senaisiais. Viešbutyje sutiktas kanadietis sakė atvažiavęs čia pirmąkart po trisdešimties metų, pusdienį pasivaikščiojęs po Havaną ir toliau pakrantės nebenorintis eiti. Atmintyje Havana jam išliko kaip tvarkingas gerai prižiūrimas miestas, o dabar jis mato apgriuvusius ir apskretusius buvusios didybės likučius prasto švinuoto benzino išmetamosiomis dujomis prasmirdusiose gatvėse.

Mano viešbutis stovi ant vandenyno kranto Havanos priemiestyje ir primena vaikystę. Tai tipiškas betoninis socialistinės architektūros pavyzdys, kokių dar esama Lietuvos pajūrio kurortuose. Tik su pietietiškom detalėm: atvira vidine erdve, šiltu skersvėju, palmėm, lauko baseinu, dominuojančiom geltona ir mėlyna spalvom. Viešbučio darbuotojai, kaip ir didžioji dalis Kubos aptarnaujančio personalo, irgi primena vaikystę: tokie pat abejingi aprūgę veidai. Skirtumas tik tas, kad turistinis pesas tuose veiduose kuriam laikui įžiebia draugišką išraišką. Kuboje yra dvi ofi­cialios valiutos – vietinis pesas (moneda nacional, CUP) ir turistinis pesas (peso convertible, CUC, prilygsta JAV doleriui ir 25 vietiniams pesams), kainos dažnai taip pat dvejopos. Puikios kavos ar šviežių sulčių galima išgerti už kelis centus ir už kelis dolerius, priklauso nuo patirties ir ispanų kalbos žinių. Internetui skirtas atskiras kabinetas su trimis senais IBM’ais, du doleriai valanda ir eilė. Per dvi savaites interneto nepasigendu ir nežinau, kokius kanalus rodė kambaryje esantis televizorius, užtenka vandenyno ir palmių vaizdo pro langą. Viešbutyje yra gėrimų ir tabako parduotuvėlė, kur butelis romo ar dėžė cigarų gali kainuoti keletą kubietiškų atlyginimų (20–30 dolerių per mėnesį). Bet šitą pasaulį su jo didybės likučiais aš matau kiek kitaip nei mano sutiktas kanadietis. Žiūriu į jį su dviguba šypsena: atvažiavau iš žiemos į girdėtą nematytą pietų šalį su puikiais šilto Atlanto pliažais ir į smagius vaikystės prisiminimus. Jų visur pilna. Varadero aerouostas primena senąjį Palangos, tokia pati autostrada link Havanos, tokios pat autobusų stotelės jos pakraščiuose, net toks pat apgriuvęs stadionas, krantinės, autobusą lenkiantys penkti ir septinti žiguliukai, šiluminės elekt­rinės. Ir greta – įvairiausių atspalvių veidai, džiung­lės, pietietiški medžiai, gėlės, kalnai, tarpekliai, upės, Atlanto pakrantės. Prie viešbučio sukiojasi viso ko pardavėjai. Pagrindinės prekės yra taksi į miestą, pigūs „originalūs“ cigarai ir moterys. Į viešbutį svečių neleidžia, bent jau oficialiai reikia papildomai sumokėti 65 dolerius už naktį, kovoja su seksturizmu ir turi papildomą neišsenkantį pajamų šaltinį. Bet yra būdų, juos žino jaunos juodaodės, besisukiojančios aplink viešbutį vakarais. Kiek toliau vietiniai pardavinėja naivius suvenyrus: cigarų dėklus, medinius kadilakus, papuošalus iš kriauklelių. Vieną užkalbinu, kai ką jis daro pats, pavyzdžiui, vėžlį su ratukais iš kokoso riešuto kevalo. Norėčiau ką nors iš jo nupirkti, bet dar neišsikeičiau pesų. Vėžlį su ratukais gaunu dovanų. Prie vandenyno spalvinga užsieniečių ir kubiečių minia, vietiniai sako, kad čia geriausi Havanos pliažai.

Anksti ryte bėgioju dar tuščiomis vėsiomis pakrantėmis, kur vienas kitas vietinis kažką renka ar gaudo. Randu dar vieną kitą gražią kriauklę. Paskui paplaukiu toliau nuo kranto ir stebiu kylančią saulę ir tolumoje iš elektrinės kamino virstančius dūmus. Grįžtu į viešbutį pusryčių. Jie nedaug kuo skiriasi nuo pietų ar vakarienės. Kiaušiniai, fermentinis sūris, krakmolinė dešra, paprasti kubietiški patiekalai su ryžiais ir pupelėm, vištiena, įvairios keptos jūros žuvys, beje, visos ska­nios, kartais kiauliena ar jautiena, švieži vaisiai ir daržovės. Po pusryčių geriu kavą ir stebiu išvykstančius atvykstančius, kava puiki, kaip ir visur Kuboje. Smagu girdėti turistinį burbėjimą nuo gretimų staliukų, nes Kuba – ne Peru ar Kolumbija, ten važiuoji ne dėl geros virtuvės. Viešbučio gyventojų veido išraiškos dažnai panašios į aptarnaujančio personalo, kai kurių negelbsti net šiltas vandenynas ir laisvos saulėtos dienos. Tik atvykę gyventojai paženklinami plastikinėm apyrankėm, panašiom kaip karvės Europoje, tik ant riešų. Kubiečiai tas apyrankes atpažįsta, jų negalima nusiimti. Man – dvi savaites. Viešbutis all inclusive, valgai geri, kiek lenda, ko tik yra, visą parą. Kai kurie gyventojai šia privilegija ir naudojasi visą parą, tik su būtinom pertraukėlėm pamiegoti, įšokti į vandenyną ir organizuotai nuvažiuoti dienai į Havaną. Mane užkalbina devyniolikmetė kanadietė. Gražutė smulkutė blondinė ilgais plaukais ir didelėm akim, iš Albertos. Žaidžiam stalo tenisą, blogai žaidžia, užtat gerai bendrauja. Tarp partijų nueina alaus, atsiveda pažaisti kubietį iš viešbučio pramogų kolektyvo. Palieka mus žaist ir nueina dar alaus, paskui dar kažkur trumpam ir žaisti teniso nebegrįžta. Atvažiavo šešiom dienom, atsikvėpti, pabendrauti, studijuoja dantis. Matau ją epizodiškai, girtą arba pagiringą, ji geria ir bendrauja nesirinkdama. Vis nori nueit į pliažą už keliasdešimties metrų, vis sako – gal rytoj, trečią dieną jai pavyksta, ten geria egzotiškus kokteilius iš kokoso riešutų su jaunais kubiečiais. Per vakarienę geria vyną su amžinai jauna dama, po vakarienės geria romą su besiglaustančiais pagyvenusiais dėdėm ir žiūri kičinę viešbučio šou prog­ramą. Sako: You know how it is when you’re nineteen. Nuviliu ją: No, I don’t. I know something better, – priduriu mintyse.

Savo all inclusive viešbutyje praleidžiu pusę laiko. Antros dienos popietę vaikštinėju pakrante, stabtelėjęs stebiu futbolą žaidžiančius kubiečius. Queres jugar con nosotros? – pakviečia prisijungti, mūsų žiūrovai – žavios jų moterys. Paskui bėgam maudytis ir iki sutemų gurkšnojam romą pučiant šiltam Atlanto vėjui. Mėnulis čia dyla iš kitos pusės, ir žvaigždynai kiti. Mano naujieji draugai iš tų, kuriems turistų pinigai neįdomūs, šaiposi iš all inclusive apyrankės. Dauguma kalba ang­liškai, fizikai, biologai, biochemikai, inžinieriai, dizaineriai, kas studijuoja, kas dirba mokslui arba sau. Atvažiuok į Havaną, sako turintys daugiau laisvo laiko, pasivaikščiosim, aprodysim miestą. Už pietus, priduria vienas rimtu veidu, jo draugė Eli stukteli jam į šoną ir mirkteli man žalia akim, mes sutartinai juokiamės. Po dviejų dienų bastomės po Havaną, senos gatvelės, bažnyčių kiemai, galerijos, aikštės. Iš ryto autobusas vėluoja, vėluoju ir aš, pusvalandį. Prie Marti paminklo jie suirzę rodo į laikrodį, mes patys ką tik atėjom, priduria po akimirkos išsišiepę, čia laikas eina kitaip nei šiaurėje. Jie pasakoja Havanos praeities ir dabarties istorijas, apie pastatus, medžius, laivus, žmones. Geriam kavą kavinėj be langų ir sienų, Havanoje daug atvirų vidinių erdvių ir mažai stiklo, valgom ledus, pietaujam uosto restoranėly, jis kartu su nedidele alaus darykla įsikūręs apleistam sandėlyje. Vakarop keltu plaukiam per uostą, sėdim prie Kristaus statulos ir kalbamės apie literatūrą, priešais mus Havanos panorama. Kadaise čia įplaukdavo ir išplaukdavo grakštūs ispanų burlaiviai, dabar stovi kelios aprūdijusios geldos ir gremėzdiškas norvegų kruizinis laivas. Temstant einam į Havanos pilį, už vartų palei sieną išdėlioti viduramžiški mediniai vežimėliai su šiuolaikiniais turistiniais suvenyrais. Sutemus sėdim ant pilies sienos, danguje ryškėja žvaigždės, žemai apačioje plūduriuoja blausios šviesos dėmės. Iš pradžių jos mums atrodo kaip nuskendę narų žibintuvėliai, paskui kaip pietų jūrų žaltvykslės, o galiausiai kaip šviečiančios medūzos. Lieku nakvoti pas Rafaelį ir Eli.

Ryte važiuojam nardyti, su visa narų įranga, į 10–15 metrų gylį. Viską vienu skambučiu suorganizuoja Aracely, jūrų biologė, pasakojanti įdomias istorijas apie gyvūnus ir žmones. Jai nardymas kasdienybė, ji tyrinėja ryklius. Kubos vandenyse daugybė įvairiausių ryklių dėl gerai išsilaikiusių koralinių rifų ir gamtosauginių apribojimų. Šalia Havanos nėra taip įdomu, kaip šiaurinėje pakrantėje, – pasakoja ji. Ten yra salelių, kur leidžiama būti tik mokslininkams, rodo nuotraukas, nardytojų rojus. Yra ir pavojingų ryklių, taip, bet jie čia žmogų užpuola labai retai, nes turi užtektinai maisto, sukiojasi šalia koralų ir prie kranto atplaukia retai. Ten, kur nardysime mes, kartais užklysta viena kita raja ar barakuda, o šiaip – smulkios spalvotos žuvelės. Teo­rinė dalis žaliems trunka dešimt minučių, mano instruktorius gerai kalba angliškai ir netrukus išvažiuos mokytis finansų į Ameriką. Nepamiršk kvėpuot ir plauk šalia, – primena jis prieš mums paneriant. Esu nardęs tik su vamzdeliu, dabar keista, kad nereikia vis iškilt į paviršių įkvėpti ir galima neskubant pasivaikščioti vandenyno dugnu. Rajų ir barakudų nematom, bet randam keletą gražių povandeninių pievelių, šone už akmenų pasislepia aštuonkojis. Nusiprausę sėdim vietinėje kavinėje ir pasakojamės vandenų istorijas. Važiuosim į turgų ir darysimės valgyt, – sako Rafaelis, sodindamas ant savo dviračio Aracely. Didelių parduotuvių Kuboje nėra, produktus žmonės susiperka vaikščiodami po mažas parduotuvėles ir turgus. Daugiausia tai įvairios daržovės, vaisiai, pupelės, grūdai, pienas ir kiaušiniai. Aukštos kokybės pieno ir mėsos produktų nemačiau. Turgus primena vaikystės Vilniaus turgelius vasarą, tik mažiau švaros ir tvarkos. Mėsos skyriai atrodo liūdnai, ant prekystalių guli apdžiūvusi aviena ir kiauliena, aplinkui zvimbia musės. Vakare bastomės po senamiestį, Habana Vieja gatvelės ir aikštės apšviestos blausia senų gatvės žibintų šviesa. Jie randa tinkamą autobusą ir aš grįžtu į savo viešbutį, persirengti ir įšokt į vandenyną.

Kubiečiai romantiški, linksmi ir aist­ringi. Todėl Fidelis ir Che sugebėjo sužavėti juos revoliuciniais idealais, bet neilgam, nes džiaugtis gyvenimu po tropikų saule jiems patinka labiau, nei lyginti pasaulį. Oro ir vandens temperatūra čia visus metus svyruoja keliais laipsniais, nėra žmogui pavojingų gyvių, išskyrus uodus, o pakelėse kaip piktžolės auga orchidėjos ir lelijos. Sausį pliažuose vietinių nedaug, 24–25 laipsnių vanduo jiems vėsokas. Fideliui taip ir nepavyko jų išmokyti socializmo, – sako aštuntus metus Kuboje gyvenantis airis. Stipresniam vėjui pučiant jis kaituoja su keliais vietiniais entuziastais. Atvažiavo čia darbo reikalais, paskui kaip turistas, jam patiko ir dabar užsiima kelionių organizavimu ir turistų aptarnavimu. Jis sako, kad šalis po truputį laisvėja, bet valdžioje esantys komunistai nenoriai dalinasi savo laisvėm ir privilegijom su eiliniais piliečiais. Už kyšius svarbesni yra asmeniniai kontaktai, tenka ne kartą nueiti pas reikiamą valdininką, pabendrauti, o tada jau galima susitvarkyti bet kokius reikalus. Raulis valdžios nebenori, jis nesieks, kad jį perrinktų 2018 m., tada turėtų prasidėti rimtesnės reformos. Gerai gyventi Havanoje galima, – sako airis, – jeigu nekreipsi dėmesio į išmetamosiomis dujomis užterštą miesto centrą, sveiku protu nesuvokiamas socialistines taisykles, biurokratiją, įvairių produktų ir prekių trūkumą. Visa tai primena Lietuvą maždaug 1989 m., jau truputį laisva, bet ne visai.

Pjaustom baklažaną, cukiniją ir morkas smulkiom juostelėm, gaminsim daržovių troškinį su ryžiais ir kiaušiniais. Gurkšnojam kubietišką degtinę su cukrašvendrių sultim. Namas, kuriame apsistoję Rafaelis ir Eli, priklauso jų draugų šeimai, vaikai dabar keliauja ir mokosi užsienyje. Kartais namą išsinuomoja bičiuliai iš Prancūzijos, kol kas jis tuščias, tad savininkai leido Rafaeliui ir Eli čia pagyventi. Eli studijuoja produktų dizainą, domisi kelionėm, literatūra ir budizmu. Kalbam apie požiūrį į tikrovę ir gyvenimą, o gal gyvenimus, kas ten žino. Eli pasakoja jų pažinties istoriją, jai 19. Kai supažindino Rafaelį su savo tėvais, mama nepatenkinta burbtelėjo, – jis gi daug vyresnis, jam rūpi tik tavo kūnas, all he wants is to sleep with you. Puiku, – atsakė Eli, – man irgi rūpi tik jo kūnas, all I want is to sleep with him. Bet ne tik kūnas. Rafaelis stalčiuje turi fizikos daktaro disertaciją, bet moksle savo ateities nemato, jam 37. Rašydamas disertaciją, metus praleido Prancūzijoje, gerai kalba angliškai ir prancūziškai. Turėjo baldų gamybos biznį, su keliais bendraminčiais architektais, dizaineriais ir dailininkais. Kiti, pavargę nuo betvarkės komunizmo statybų aikštelėje ir praradę viltį ką nors pakeisti, kol jiems tai dar svarbu, išvažiavo į kontinentą – Kanadą, Ameriką, Meksiką. Rafaelis pasiliko ir dar bando ką nors pakeisti. Užsidirba pragyvenimui kurdamas interjero ir parodų stendų dizainą. Vadinam jį señor Presidente. Po pietų geriam romą su ledu, kalbamės apie keliones ir snaudžiam abipus Eli, girdėti tolima muzika, pro langus pučia lengvas popietės vėjelis. Langai be stiklų, jų vietoje medinės žaliuzės. Neturiu aš kubietiškų atributų, – sako ji, –­ užpakalio ir papų. Tu turi velniukus akyse, o šito jokie užpakaliai ir papai neatstos, – atsakau jai, – yra lietuviška patarlė, nėra velnio akyse, nebus ir uodegoj. Ji juokiasi, atmesdama atgal ilgus garbanotus plaukus, pakyla ir linguoja į ritmą. Palubėje sukasi ventiliatorius, ant sienų kabo šiuolaikiniai kubietiški paveikslai. Vakare sėdim vienoje iš Plaza Vieja kavinių ir gurkšnojam mojito, tingiai persimesdami vienu kitu sakiniu ar bežode šypsena.

Bus daugiau