Nacionalinėje Londono galerijoje Edgaro Degas pastelė „Rusų šokėjos“ buvo pervadinta į „Ukrainiečių šokėjas“, mat šios pasipuošusios nacionalinėmis spalvomis – geltona ir žydra. Pervadinimas įvertintas kaip politinis pareiškimas, kalbėta apie mikropergalę prieš rusiškąjį imperializmą.

Avangardo meno istorijos Rytų Europoje specia­listai puikiai supranta šį įsitvirtinimo poreikį, tačiau kartu yra susirūpinę dėl menui ir menininkams keliamų nacionalinio pobūdžio reikalavimų. Berlyno meno istorikas ir parodų kuratorius Eckhartas Gillenas įžvelgia tendenciją buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje nuolat grįžti prie tautinės priklausomybės klausimo. Tai būdinga abiem konflikto pusėms.

„Pavyzdžiui, Gustavas Klucis buvo vedęs rusų menininkę Valentiną Kulaginą, priklausė latvių šauliams, tarnavusiems Lenino apsaugoje. Nepaisant to, kad save laikė tarybiniu menininku, kūrusiu dėl komunizmo utopijos idėjų, 1938 m. dirbtuvėse buvo suimtas ir sušaudytas kaip „latvių nacionalistas“, – pasakoja E. Gillenas.

 

Edgar Degas. „Ukrainiečių šokėjos“, apie 1899. Londono nacionalinės galerijos nuosavybė

 

Mokslininkas teigia, jog modernizmas iš esmės buvo atsisakęs nacionalinio meno principo. Tačiau jis primena Pirmąjį pasaulinį karą, kai tokie pareiškimai buvo sukritikuoti ir menininkai vėl grįžo prie ankstesnių tautinių kategorijų. Taip nutiko ir su daugeliu vokiečių ekspresionistų. Bonoje vykusios parodos „1914-ieji: kovoje – avangardas“ katalogui mokslininkas buvo parengęs straipsnį apie Vladimiro Majakovskio ir Kazimiro Malevičiaus indėlį į karo propagandą. Pastarasis menininkas, vėliau pabrėždavęs savo ryšį su Ukraina, čia dar tebegina carinės imperijos interesus. Nepaisant to, K. Malevičiaus paveikslas tapo reprezentaciniu 1993 m. (netrukus po Ukrainos nepriklausomybės referendumo) Miunchene vykusioje parodoje „Avangardas ir Ukraina“.

„Jau anuomet norėta atsikratyti apibendrinančios sąvokos „rusiškas avangardas“, – teigia E. Gillenas. Bet, tiesą sakant, patys konstruktyvistai savo kuriamo meno neskirstė į rusišką ar ukrainietišką, traktavo jį kaip tarybinį, kaip priemonę komunizmo utopijai įgyvendinti. Dar kartą peržvelgiant minėtą katalogą lieka neaišku, kokie kriterijai, išskyrus menininko gimimo vietą, galėtų būti tinkami specifiškai ukrainietiškam menui identifikuoti: „Šviesa, spalvos, tema, kraštovaizdis? Jis ir Rusijoje platus ir horizontalus.“ Iš Ukrainos kilo arba ten dirbo daug modernizmo menininkų: nuo Aleksandro Archipenko iki Aleksandros Ekster ir nuo Elo Lisickio iki Aleksandro Tyšlerio. Daug kas, ką vadiname rusų ar sovietiniu avangardu, vargu ar būtų galėję atsirasti be Ukrainos. Meno istorikė Marina Dmitrieva iš Leipcigo daugelį metų skyrė ukrainiečių indėliui į avangardo istoriją tyrinėti. Ji irgi pasisako už tai, kad nebūtų pasiduodama naujoms, bet dabar jau antiimperialistinėms dogmoms: „Ukrainos avangardas turėjo daug kontaktų su aplinkiniu pasauliu, apskritai avangardo menas buvo tarptautinis. Radikalieji šios krypties atstovai linko išvis atsisakyti tautiškumo, kai kurie skelbė antirusiškas pažiūras, kiti ieškojo ryšių su Maskvos menininkais.“

E. Degas paveikslo pervadinimą ji laiko skubotu, kilusiu „mūšio įkarštyje“. E. Degas buvo sužavėtas 1899 m. Paryžiuje gastroliavusios tautinių šokių trupės. Šokius ir ryškiaspalvius kostiumus galima atpažinti kaip ukrainietiškus. Kadangi anuomet Ukraina buvo carinės Rusijos sudėtyje, E. Degas juos suvokė kaip „russe“. Dabar šis pastelių ciklas išsibarstęs įvairiuose muziejuose, visų jų pavadinimas „Rusų šokėjos“. Kiti paveikslai, rodos, pervadinti nebuvo. M. Dmitrievos nuomone, laikantis istorinio tikslumo derėjo palikti menininko duotą pavadinimą, o prieraše paaiškinti ukrainietiškus motyvus.

M. Dmitrieva atkreipia dėmesį į etnografijos suklestėjimą anuometinėse daugiatautėse Europos monarchijose, tiek carinės Rusijos, tiek Austrijos-Veng­rijos, į dialektinį susidomėjimą tautinėmis kultūromis būtent imperijose – 1900 m. pasaulinėje parodoje jos eksponavo pavergtų tautų liaudies meną. Atitinkamai kompleksiškas santykis su tautine tapatybe buvo ir ankstyvaisiais Sovietų Sąjungos metais: „Pavyzdžiui, Aleksandras Bogomaslovas iš Charkivo srities studijavo Peterburge ir rusiškai rašė tekstus apie modernizmo pagrindus Ukrainoje.“

(...)

Panašiai ir K. Malevičius: gimė lenkų šeimoje Kijeve, studijavo ir dirbo Maskvoje, taip pat dirbo Leningrade, Kijeve ir buvo abstraktaus „transnacionalinio“ suprematizmo meno pradininkas. Kūrybinio kelio pabaigoje, kai turėjo palikti Leningradą, Kijeve sugrįžo ne tik prie daiktiškosios tapybos, bet ir prie ukrainietiškų siužetų: tautinio meno spalvomis nutapytos beveidės, šiaudines lėles primenančios valstiečių figūros tuščiuose, plačiuose laukuose. M. Dmit­rieva sutinka, kad šitie paveikslai – ne kas kita kaip skaudus tuometinio holodomoro komentaras. Kijevo meno institutas, kuriame jis tuomet dėstė, tam tikra prasme buvo ir ukrainietiškasis bauhauzas. M. Dmit­rieva teigia: „Mažai kas težino, kas ten vyko: studijų programa buvo išskirtinai pažangi, dirbta vien su rusų menininkais, kad ir su tuo pačiu Vladimiru Tatlinu.“ Dėmesys tautiniam menui nėra vien tik ukrainiečių bruožas – tuo pačiu keliu ėjo daug lenkų, rusų, austrų menininkų. Tačiau nemažai Ukrainos avangardistų rinkosi priešingą kryptį. Pavyzdžiui, višyvanka, tradiciniai išsiuvinėti marškiniai, daugeliui menininkų buvo tapę atsilikimo ženklu. Avangardistai siekė modernizuoti Ukrainos kultūrą, skleisti miesto, o ne kaimiškąją kultūrą.

Geltona ir žydra – šios lemiamu argumentu Nacio­nalinėje galerijoje pervadinant E. Degas piešinį tapusios spalvos – visa tai ir sujungia: miestą ir kaimą, istoriją, laisvę ir valstybingumą. M. Dmitrieva nelinkusi tvirtinti, kad jau tada jos buvo atpažįstamos kaip tautinės Ukrainos spalvos. Bet egzistavo geltonos ir žydros spalvų kazokų vėliava, 1917 m. Ukrainą paskelbus nepriklausoma respublika, virtusi valstybine: geltoni kviečių laukai po žydru dangumi. Kaip avangardistiniame K. Malevičiaus paveiksle nužymint trapią ribą tarp daiktiškumo ir abstrakcijos.

Galiausiai net heraldika gali padėti išsaugoti viltis. M. Dmitrieva užsimena apie jau porą mėnesių karo priešininkų Rusijoje naudojamą baltos, mėlynos ir baltos spalvų vėliavą, apsieinant be raudonos: „Man tai atrodo puikus naujos, krauju nesuteptos Rusijos simbolis.“

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, 2022-05-02

Peteris Richteris – vokiečių meno kritikas, „Süddeutsche Zeitung“ korespondentas, rašo kultūros temomis. Yra išleidęs keletą eseistinio pobūdžio knygų: „Klestintys kraštovaizdžiai“, „Apie išgerinėjimą“ ir kt. bei romaną „Rugpjūtis“.