Benigna Kasparavičiūtė. MO

Spalio horoskopas ir parodų apžvalga

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Iš tiesų absoliutūs stebuklai ir visiški horoskopai dedasi. Na, bent jau Vilniuje. Nes parodų spalį tradiciškai turėtų būti nors vežimu vežk, bet šiemet jų kažkodėl beveik nematyti. Apie tas niekaip ne(į)vykstančias parodas jau prieš porą mėnesių, rodos, esu zyzusi. Tačiau tada buvo gal karščiausia šimtmečio vasara, pačios atostogos, kai ir šiaip panašaus tipo renginių būti neprivalo. Ruduo, kartoju, oficialiai yra parodų metas, o ne tik visokių baravykų džiovinimo, obuolienių virimo ir po romantiškus rudenio arimus vėjo blaškomų pageltusių klevo lapų rinkimo sezonas, kaip iki šiol teikėtės manyti. Labai gražiai čia pasakiau apie tuos lapus, žiūriu, poetiškai taip. Jau ką MOku, tai MOku, meniškai pasakyti. Nors imk ir MO muziejaus atidaryme koncertuok, įsitvėrus kokią arMOniką. Beje, čia ne klaviatūra ties tuo MO užstrigo, tiesiog šitaip bandau suteikti tekstui šiokio tokio MOdernumo. O dėl tų koncertų nesibaiminkit, aš juk ne savo pavarde. Jau net pavadinimą susigalvojau, dar negirdėtą koncertinį pseudonimą. Netgi įsivaizduoju pagrindinių laikraščių antraštes stambiu šriftu: nereikšmingo vietinio muziejaus atidaryme koncertuoja grupė „MOdern Talking“... Aišku, šiaip jau MOdernizmas, tas MOderntokingas dailėje yra visiška atgyvena, kaip sakoma, MOrališkai pasenusi nesenstanti vertybė. Nors nežinau, kur taip sakoma, MOldavijoj gal. O mes, lietuviai, ne kokie MOdistai juk esam, penkiasdešimt metų ten ar atgal – nė MOtais, taigi tas MOdernizmas mums pats tas. Na, bet nederėtų šitaip, šventė juk, ką aš čia pezu nesąMOnes... Be to, žinot, viltis – durnių MOtina, o gal naujajam muziejui netikėtai prisireiks kokios meninės ar MOkslinės bendradarbės ar dar vienos MeMOtyrininkės. Tai ne korektūros klaida, žinokit, tiesiog pagaliau susivokiau, jog nebūtina pernelyg prisirišt prie tos atseit taisyklingos rašybos, desperatiškai ieškant įvairiausių žodžių su šituo MO. Savo mintis galima dėstyti ir MOdeliuoti paprasčiau, viską gerokai laisviau interpretuojant. Kaip taikliai pareiškė minėto muziejaus įkūrėjai, prasideda MO atidarymo renginių MOratonas. Pajuokavo šitaip.

Tačiau šalin neapykantą ir pagiežą, kaip sako mano pykčio tramdymo kursų vadovas Petras Beručka. Pasikalbėkim geriau apie Vilniuje dar likusias negausias neMOkamas parodas. Kurių, kaip sakiau, ne vežimai, bet apie kažką kalbėtis vis dėlto reikia. Štai, tarkim, Vitos Opolskytės „Folie à deux“ Pamėn­kalnio galerijoje (rugsėjo 28–spalio 19 d.). Paroda be galo graži, viskas tvarkingai sustyguota, tapybos darbai išeksponuoti nepriekaištingai, jų nei per daug, nei per mažai. Spalvos suderintos, nei per ryškios, nei per blankios, paveikslų temos nei per saldžios, nei per aštrios. Tačiau vien tik minėtojo grožio bei saiko tikrai gerai tapybai lyg ir neužtenka, reikia gyvybės, bent jau man taip atrodo. Galiausiai kiek galima semtis įkvėpimo iš vieno tų pagyvenusių „Art Now“ albumų ar net vis to paties legendinio „Art at the Turn of the Millennium“. Aišku, tai retorinis klausimas, kiek žmogus pageidauji, tiek ir semiesi. Na, bet juk jau praėjo tas nelemtas mileniumas, sakyčiau, kadų kadais, tuoj galėsime švęsti naują. Nors gal čia koks mistinis laiko ratas apsisuko, ką aš žinau. Kaip sakoma, nauja yra sena, sena yra nauja ir taip toliau, ir panašiai. Tiesą sakant, vadinamaisiais mūsų laikais, prieš kokius 120 metų, tai iš tiesų buvo laikoma nemenka naujove, tiksliau, kažkuo taip madingai užsienietiška, atseit atsvara gerokai pavalkiotai purvino lietuviško ekspresionizmo tradicijai. Nors galėtų tie, kurie leidžia visus šiuos albumus, ir kokį naują pagaliau išleist į pasaulį, nes vėl jau reikia, yra paklausa, kaip sakoma. Net ir aš gal ką persipaišyčiau laisvalaikiu. Juokauju, žinoma, yra tų naujų albumų, matyt. Be to, ko čia šitaip putotis, jei jums gražu, tai ir man gerai.

Geriau grįžkime prie jau šiek tiek anksčiau aptarto MO, vis tiek juk šimtmečio įvykis. Taip teigia galerijos „Meno niša“ vadovė, pristatydama parodą „MOnikos“, savo ruožtu pristatančią Monikos Furmanos ir Monikos Plentauskaitės tapybą (spalio 4–26 d.). Klaviatūra, lyg ką nujausdama, vėl automatiškai persijungia į MOdernistinį režimą, taigi MO MO MO. Nes, kaip minėta spaudoje, tai grandiozinis įvykis Lietuvos kultūros padangėje. Dabar sužinome, kad ir šių abiejų MOnikų gyvenime. MOnikos sveikina naująjį MO centrą ir dėkoja jam vien už tai, kad jis egzistuoja. MOl ačiū, kad esi, MOtinėle. Iš širdies ir plačiu MOstu lenkiuosi tau. Čia kaip partijai Brežnevo metais dėkavojama, kaip kokiai MOtutei sengalvėlei pageidavimų koncerte. Neslėpsiu, perskaičius parodos aprašymą, gerokai nukratė. Vėliau apėmė beveik kosminis siaubas, paskui dar vienas kitas košmaras. Galiausiai kažin koks neįvardijamas jausmas, kad cheb­ra tiesiog turi genialų huMOro jausmą, iki kurio tau, MOteriške, kak do MOskvy rakom. Pačioj pabaigoj dar ištiko tikas ir isterija vienu metu. Kaip per miglą atsimenu, kad apibėgusi 120 ratų aplink MO, atsičiuchinau tik parkelyje netoli galerijos. Užtat netekau kokių 15 nereikalingų kilogramų. Ne paroda, o beveik (iš)gyveniMO MOkykla, sakyčiau. Kita vertus, gera MOtyvacija mesti svorį.

O dar tos MOnikos rašo, kad jos ne prie chebros, atseit vienišos jaučiasi Lietuvoj. Individualistės, galima sakyti. Nes vardas Monika yra nuo graikiško žodžio monos, reiškiančio vienas ar netgi vienišas. Nors gal ir taip, nes jei jau čia šimtmečio įvykis, tai tų MOnikų irgi privalėjo būti ne viena ir ne dvi, o visas šimtas. Na, bet kiek susirinko, tiek, už galeriją neatsakau.

Matyt, ne taip supratau, įsiskaityti geriau reikėjo aprašymą: tik anksčiau jautėsi vieniša ir tik viena iš parodos dalyvių. O dabar ji jaučiasi tiesiog vienintele ir nepakartojama. Darbais vis stengiasi maištauti, taip pat ir prieš save. Gal ir taip, iš tiesų žmogus privalai peržengti savo ego, kaip sakoma, peržiūrėti MOralines vertybes, kam nors bučiuodamas subinę ir dar taip atvirai. Tačiau taip daryti apsiMOka, pasirodo, naujasis muziejus jau yra nupirkęs nemažai abiejų MO darbų. Kaip sakoma, MOnikos prie chebros pritapo, todėl pritapo vis daugiau paveikslų. Taigi nebesijaučia vienišos, bet nenupirktų darbų dar liko. Visus juos išeksponavo šioje parodoje, maž pavyks dar ką iš naujojo muziejaus išMOnyti. Pastebėjau, vienos MOnikos darbeliai didesni, tai surašytos sumos didesnės, kitos – mažesni, tačiau atitinkamai mažesnės ir kainos. MO ir miniMO, galima jas gražiai apibūdinti. KAIP tie ME su miniME anoj kvailoj komedijoj. Tačiau tai jau subtilybės, lietuvių tapybos lauko diskurso analizė ar analizės diskursas. Beveik meMOtyrinis MOratonas... Jūsų gležnoms ausytėms visiškai nebūtina to girdėti. Tad palinkėkime visi drauge abiem MOnikoms gero navaro ir grįžkime prie savo horoskopų.

Beje, išduosiu mažytę paslaptį, įvairiausi parodų aprašymai visuomet yra šiokia tokia problema ne tik, kaip supratau, MOnikoms, bet ir didžiajai daliai kitų Lietuvos dailininkų. Prisipažinsiu, man irgi.

Štai ir dabar reikia bėgti naMO, šiandien dar būtinai turiu pabaigti rašyti parodos „Klasikos metaMOrfozės 2“ apmatus. Tiesą sakant, tik dabar supratau, kad viską reiks perrašyti iš naujo. Nes sugalvojau kitokį, daug geresnį variantą.

/ / /

Leiskite prisistatyti, aš – vardu BEnignutė. Dar prieš porą savaičių jaučiausi BE galo vieniša, BEjėgė tokia, BEveik ne prie chebros, mane BE jokios priežasties skriausdavo, pravardžiuodavo, tiesiog gatvėje stumdydavo visokie BEširdžiai žmonės. Net svarstydavau, BEne nelabasis mane bus apsėdęs. Tačiau užvakar nutiko BEprecedentinis, šimtmečio svarbos įvykis. Kaip jau esu minėjusi, netoli mano BEndrabučio įsikūrusiame prekybos centre „BEBEnčiukas“ lankau pykčio tramdymo kursus „BE pykčio“. Taigi užvakar norėdamas papuošti interjerą mūsų kursų vadovas BEručka Petras užpirko BEveik visus BEviltiškus mano paveikslus. Gerai užmokėjo, BE to, dar pridėjo BEgoniją. Man BEmat pagerėjo, vieniša neBEsijaučiu. Nusipirkau BEmaž kilogramą pyragėlių su BEze, dabar sėdžiu, ryju sudarinėdama BEprasmiškus horoskopus. BEtgi yra juose teisybės, nesakykit, ne visada jie būna BE ryšio. Mano sudaryti – labai prasmingi, tiesiog BEprotiškai kokybiški. BEje, ateinančias penkiolika dekadų visų po Skorpiono ženklu gimusių Lietuvos ir BElgijos piliečių laukia šiurpus, tiesiog neįtikėtinai siaubingas BE...

Bliamba, kažkas čia ne taip... Nei šioks, nei toks tas parodos aprašymas išėjo. Šitiek pastangų, o rezultatas – visiškas šnipštas. Kažkokia išskydusi, aiškiai stokojanti naujumo bei aktualumo, modernumo ar bent elementarios meninės bei menotyrinės logikos marmalienė. BEprotiškai sunku sukurpti gerą, na, BEnt normalią parodos koncepciją. BEnt pusėtiną, pakenčiamą kokią. Tai jums, vaikai, tikrai ne šuns papas.

Ir net ne BEgeMOto.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 21:43:12)
Draugai