Marijus Gailius. Miškinių sukilimas ar normų revizija?

Marijos Gailienės nuotrauka
Marijos Gailienės nuotrauka

Pastaruoju metu į lietuvių kalbą buvo išversti keli romanai, vaizduojantys romantišką XX a. tipažą – žmogų iki Aušvico ir gulago. Verstinių knygų penketuke įsiterpusi Roberto Seethalerio knyga „Visas gyvenimas“, vaizduojanti tvirto būdo kalnėną, atsidavė atgyvenusia nostalgija. Mano akyse austrų autoriaus pasakojimas nublanko prieš mūsų pačių klasikinį tekstą – Vinco Krėvės „Skerdžių“, artimesnį ir dvasiškai, ir geografiškai – pirmiausia dėl žmogaus ryšio su medžiu, ne kalnu.

Kas galėjo tikėtis, kad Grainio liepos dvasia išsiverš iš literatūros kanono į trečią dešimtį baigiančios antrosios respublikos aukščiausią politiką – kartu su pušų skiedromis, miškovėžių provėžomis, sutartinėmis šalies miškų kirtimuose, romano „Miškais ateina ruduo“, apysakos „Gyvenimas po klevu“ ar nūnai miško gynėjų programiniu tekstu vėl tapusios poemos „Anykščių šilelis“ citatomis.

Ar šita, iš kirtavietės kelmo išlaisvinta dvasia tėra archajiškas retrogradas, pagonybės šmėkla, verta vien pajuokos? Progresą ir pažangą laikantys aukščiausiomis normomis individai netruko išsityčioti iš kilusio naivoko ir būrį marginalų pritraukusio, užtat veiksmingo judėjimo. Tačiau Kremliaus leteną net burokėlių mišrainėje įžiūrintys pažangiečiai nepastebi, jog miško gynėjų veiksmai yra net pažangesni negu jų lengva ranka rašomos sarkastiškos replikos feisbuke.

Žmonės susivienijo į platų protestą. Ir tai jų teisė – ginti krėvišką idealą. Kai kuriems jų, pvz., Andrejui Gaidamavičiui, tai visas gyvenimas. Jų valia pakviesti visuomenę revizuoti normas ir išvien su pažangiomis Vakarų šalimis persvarstyti, ar dar galime pasitikėti tomis pačiomis nuvalkiotomis kekšėmis – Investicija, Plėtra ir Marža.

Rugsėjo 17-ąją įsiūbuotas miškų apsaugos judėjimas sutapo su kitu protestu tą pačią dieną – kultūrininkų piketu prie Vyriausybės, kuriame irgi netrūko marginalių atspalvių. Biudžetinių įstaigų darbuotojų padėtis – tokia pat kaip miškų. Tiek gamtosauga, tiek bibliotekininkų ir muziejininkų gerovė per dešimtmečius liko BVP šešėlyje. Ir jų teisė stiebtis, nesileisti palaužiamiems, net jeigu kol kas pranešimo forma sudaryta iš užstalės dainų parafrazių (aikštėje) ar nedarniai aranžuotų sutartinių (kirtime).

Tikrasis proveržis įvyks, kai susitarimo ir įsiklausymo svarbą suvoks tas kostiumuotas ar barzdotas miesto dendis, apie gamtosaugos ir protesto kultūrą patogiai diskutuojantis nebent prie „Ungurio kojų“ bokalo. Per respublikos šimtmetį ir Sąjūdžio trisdešimtį kilęs sujudimas – teigiamas ženklas, kad šios šalies arterijomis vis dar teka gyvas pilietinis kraujas. Tačiau moderni kairuoliška savimonė tebebūdrauja. Vienos didžiausių gamtosaugos priešių pasaulyje, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel rugsėjo 14-ąją Vilniuje nepasitiko nė vienas plakatas su klausimu, kodėl dėl anglies kasyklų aukojama Hambacho sengirė. Niekam nepasirodė svarbu po savaitės, per popiežiaus Pranciškaus susitikimus Vilniuje ir Kaune, iškelti protesto vėliavą dėl bažnyčioje masiškai išnaudotų vaikų, kaip prieš mėnesį masiškai padarė airiai. Mes tylime, nes nejaučiame poreikio, vidinės varos. Susitaikome. Kada į pilietinius procesus aktyviau įsijungs ir intelektualus miestietis – įsijungs pats, neraginamas gyvūnėlių teisių apologetų, prieš baltarusišką atomą arba žemės pardavimą kovojančių partijų? Rugsėjo 14-ąją Lietuvoje itin populiaraus mąstytojo Yuvalio Noah Harari’o publikacijoje apie laisvės mitą, paskelbtoje „The Guardian“, įžvalgiai pastebėta, kad šiuolaikiniam miestiečiui anksčiau ar vėliau teks persvarstyti ir liberalizmo fundamentą, kuriame jis dabar taip saugiai įsipatoginęs.

Paradoksalu: pažangos kursą dabar parodė tie, kurie labiausiai paiso paveldo ir tradicijų. Ir, ko gero, tai visiškai dėsninga: apie ateitį galima galvoti tik tada, kai gyva atmintis.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 23:59:53)
Draugai