Mane visuomet erzino žmonės, kurie atpažįsta paukščių balsus ir žino vardus. Erzino, kai imdavo aikčioti ir pirštais baksnoti link kokio nors medžio ar krūmo. Niekaip negalėdavau pastebėti, kur tiksliai šakų ir lapų raizginyje nuo manęs tie paukščiai slepiasi. Visa ta paukščių, žolelių ir gėlelių, grybų ir kitų nežmogiško pasaulio atributų pažinimo aistra man atrodė svetima ir nereikšminga.

O tada stojo pandemijos tyla. Man buvo grąžinti visiškai baltos spalvos antakiai ir blakstienos, anksčiau simbolizavę permatomumą. Gili žiema troboje aprūpino kasdiene kova su užšąlančiais per naktį ir sprogstančiais vamzdžiais, vis išmušinėjamais elektros saugikliais, stogą laužiančiu sniego sluoksniu. Visas kitas laikas – kompiuterio ekranui ir mintims apie darbą, besiskverbiančiomis į kiekvieną namų apyvokos daiktą ar sapną.

Galiausiai pažiūrėjau pro langą. Speigo sukaustytą šeštadienio rytą ten turškėsi gal 20 svirbelių, ilgai purpsėjo aplink kadagio uogas ir niekur neskrido. Sukrėsta šito vaizdo per vieną savaitgalį išmokau juos pavadinti. Kitomis dienomis mane lankė kuosos, juodieji ir smilginiai strazdai, beveik nuolat ant šakų tupėjo juodagalvės sniegenos ir skirtingų rūšių zylutės – Vilniaus centre žiemojantys sparnuočiai. Mūsų intymus buvimas vieniems šalia kitų giliai sujaudino ir sukuklino mane. Dabar kasdien vis einu dairytis, kas atskrido, ir sveikintis. Tapau tuo, kas visada mane erzino, – žmogumi, kuriam labai įdomūs paukščiai.

Ryšio su gamta ieškojimas gali atrodyti nuvalkiota ir nerimta tema. Štai draugai manęs klausia, ką manau apie politikos aktualijas, o kai jiems pasakoju apie paukščius, numoja ranka. Ne tik todėl, kad gamtos idealizavimą bandžiusios diegti vyresnės kartos buvo visiškai nukonkuruotos technologijų, tikrai galinčių stipriau įtraukti ir suteikti didesnį malonumą čia ir dabar. Ne tik todėl, kad lietuvių kalbos mokytojos nerado būdo, kaip kalbėti apie erotiką, lytiškumą ir gamtą nagrinėjant Vaižganto tekstus. Industrializacija, kapitalizmas, individualizmas, dėmesys kaip prekė, efektyvaus laiko kultas ir daugybė kitų labiau apčiuopiamų modernios kasdienybės aspektų paslėpė gamtą kaip kažką gyvo. Žinoma, ji gyva, kai kelis kartus per metus stebimės uraganais ar sausromis. Vis dėlto kasdienybėje gamta – tik trimatė erdvė, kurioje vaikščiojame, pasyvus paveikslėlis, kuriuo pasidžiaugiame.

 

Vygantas Vėjas. „Kukutis“, 2011.

 

Prisipažinsiu, man niekada labai neskaudėjo širdies dėl nykstančios gamtos įvairovės ir apskritai klimato krizės. Tai nereiškia, kad man nerūpi – galiu suvokti ir nepritarti daugybei klimatą niokojančių veiksnių, tačiau jausti yra kas kita. Žmonijos išnykimas ateityje manęs tiesiog negąsdina. O klasikinis globėjiškas (mano vaikystėje skambėjęs labiau kaip siekis išsaugoti mielas koalas ir pandas, o dabar – plastiką ryjančius ar jo smaugiamus gyvūnus) naratyvas taip pat atbaido. Visgi prieš pusmetį skaitydama Jenny Odell knygą „Kaip nieko nedaryti?“ („How to Do Nothing?“) gerai įsiminiau tuo metu man ne visai suprantamą mintį, kad kitų rūšių (pavyzdžiui, paukščių) pažinimas biologiniame regione, kuriame gyveni, būtent tas intymus, įvietintas ryšys gali užgesinti modernaus žmogaus nepaleidžiantį vienat­vės jausmą.

Rizikuoju, kad suerzinsiu (nes tikrai suerzinčiau save prieš pusmetį), bet turiu pakartoti. Gamtos ir joje esančių rūšių buvimas greta mūsų yra ne šiaip sau grožybė ar gėrybė, o reali galimybė pasijausti nevienišiems. Ar galėtų ekologinis judėjimas būti būtent toks – atveriantis gamtą kaip subjektą, su kuriuo galime užmegzti santykį? Lėtą santykį, visai neskirtą atsigauti ir pasikrauti energijos tam, kad vėl kibtum į darbus, bet intuityviai prasmingą. Tai visiškai ne nauja mintis, bet kaip rasti būdą ją pažadinti iš naujo?

Minėta knyga kreipiasi būtent į tokius kaip aš – visiškai pametusius saitą su gamta, bet nestokojančius galimybių jį vėl atrasti. O kodėl buvimas gamtoje būtent man anksčiau giliai asocijavosi su baime? Gal todėl, kad ilgus paauglystės metus kone vienintelis asmeninis susitikimas su gamta vykdavo kelyje į mokyklą ir iš jos. Tame pačiame kelyje, kuriame priešais einantys bernai griebdavo už krūties ar stumtelėdavo žemyn nuo upės skardžio, o kelionės namo kontempliacijų žvaigždė buvo paminklinis akmuo čia išprievartautai ir nužudytai merginai. Iki šiol jaučiuosi saugiau bet kur pasaulyje, tik ne savo miestelio gatvėse.

Žmones su negalia uždaro nepritaikyta aplinka, tėčius ir mamas, stumiančius vaikų vežimėlius, riboja nukasto sniego tuneliai, dar didesnes grupes riboja daugybė subtilių skurdo, smurto ir traumų barjerų. Ne visada lengva juos pamatyti. Daug kartų susidūrus su barjeru, jis persikelia į vidų ir tarsi savaime kažką nustojame daryti. Realybėje gamta nėra vienodai skirta visiems. Galimybė tam intymiam santykiui puoselėti mūsų regione vis tiek priklausys, pavyzdžiui, nuo to, ar sugebėsi įpirkti (arba paveldėti) nuosavą namą ar bent sodo namelį, o gal visada gyvensi mažoje dėžutėje. Alternatyvų yra, bet jos galimos keliems, ne visiems. Gražus tavo vienos atrastas kampelis sumenksta, kai pradedamas lankyti masiškai, lieka pėdsakų, daug pėdsakų. Ir čia net nekalbu apie apskritai klimato krizę, kurią formuoja esminiai struktūriniai, politiniai, ekonominiai procesai, tiesiogiai nesusiję su individualiais pasirinkimais, nors irgi suformuoti žmonių rūšies ir jos galios žaidimų.

Ar drįstu teigti, kad tapau labiau orientuota į ekologiją, kai sužinojau keletą paukščių vardų? Na, šiukšles rūšiuoju nei blogiau, nei geriau – labai vidutiniškai. Kita vertus, man parūpo mano medžiai ir mano paukščiai, nes konkrečiai su jais susipažinau. Klimato krizė atsiduria konkretaus įkūnyto ir įvietinto rūpesčio kontekste.

J. Odell apskritai nemažai kalba apie prarastą kontekstą. Naujienos iš viso pasaulio pasiekia mus sugrūstos į vieną mišrainę ir greitai prabėga pro akis. Rašome nuomones internetinėje erdvėje, kurios neišvengiamai bus perskaitytos be konteksto. Bandome jas pritaikyti prie kuo daugiau ausų – tėvų, kolegų, bičiulių ir šiaip visuomenės. Pritaikytos visiems, savotiškai cenzūruotos mūsų pasakojimų versijos atsimuša į pykčiu pulsuojančias reakcijas. Kartais visiškai neįmanoma suprasti, iš kur tas pyktis kilo.

Su panašiomis problemomis susiduriame galvodami apie įkūnyto pasaulio kontekstą. Įvykus katastrofai ar tiesiog neužsivedus automobiliui, gali prireikti kaimynų, o ne socialinio tinklo paskyros sekėjų pagalbos. Nors pastarieji gal panašesni į mane, skaito tas pačias knygas, yra saugaus burbulo dalis, bet sukniubus gatvėje prieis nepažįstamasis. Gamta, fizinis pasaulis yra ta vieta, kurioje susitinkame. Ji vienintelė bendrybė, jungianti nepažįstamųjų minią.

Kaip vėl atrasti kontekstą? J. Odell rašo, kad „kontekstas yra tai, kas atsiranda, kai pakankamai ilgai sutelki į kažką dėmesį; kuo ilgiau dėmesį išlaikai, tuo daugiau konteksto iškyla“. Lyg kuo ilgiau žiūrėtum į medį, tuo daugiau jame tupinčių paukščių pastebėtum. Kuo ilgiau žiūrėtum į kitą žmogų, tuo geriau susikalbėtum.

Troba, kurioje gyvenu, turėtų būti šiemet nugriauta ir užleisti vietą daugiabučiui. Po šios žiemos iššūkių esame pasiruošę atsisveikinti ir svajojame apie šildomas grindis. Bet kol kas vis dar kalbamės su beveik šimtamete jos medine galva ir ji pritaria mūsų nuolatiniams taisymams ir ramstymams, kurie, anot daugelio, neturi jokios prasmės ir yra neefektyvus laiko švaistymas. Kitaip tariant, yra nuostabus betikslis tikslas, panašus į medžio augimą ar paukščių klegėjimą.