Liūdesio elegijos traviatas išgirdus

 

Ženkliukas. XX a. 7–9 dešimtmetis, žalvaris, emalis, 21 × 14 mm. Gamintojas: Vilniaus DDG kombinatas „Dailė“. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių

 

Sutinku, kad pavadinimas kvailas, nes mūsų Nacionalinei operai (LNOBT) atsitiktinių žiūrovų ir paties teatro rinkodarinės miglos pūtėjų akimis (ir ausimis) sekasi puikiai: salės pilnos, tiesiog nuolatinis anšlagas, gauti bilietą sunku. Šokoladas ir šampanas liejasi upėmis. Eilės norinčiųjų įsiamžinti prie eglutės ir t. t., ir pan. Ko čia dar bambi?

O bambu dėl to, kas atsklinda nuo scenos. Apsilankius keturiuose iš aštuonių „Traviatos“ spektaklių, parodytų prieš Naujuosius metus (gruodžio 21, 27, 28 ir 30 d.), apima juodos nevilties jausmas. 

Nėra prasmės kalbėti apie šio pastatymo režisūrą. Užteko režisieriui Gintarui Varnui praėjusių metų pradžioje tarti apie ją tiesesnį žodelį, kai bematant nuo grandinės nutrūko dabar jau buvusio generalinio direktoriaus sarginiai šunys, aploję režisierių tyčiniu šališkumu vykstant garsiajam konkursui. Taip pat nėra prasmės kalbėti apie scenografiją ir kostiumus. Visa tai kažkieno jau buvo įvardinta gana tiksliu terminu – šaltibarščiai. 

Lieka du paskutiniai motyvai, kodėl žmogus dar klumpini į „Traviatą“: pirma, kito operos teatro Vilniuje nėra (juk ne Berlynas ar Praha) ir, antra, kažkur giliai širdyje vis dar rusena viltis: gal pagaliau šįvakar pasigirs tas balsas (tie balsai)? Nes tik geras ar bent tiesiog padorus dainavimas gali išgelbėti šį pastatymą.

Apmaudu, bet iš keturių matytų spektaklių nebuvo nė vieno, kuris teiktų vilties. Pažvelkime tiesai į akis. Lietuvoje šiuo metu nėra tenoro, kuris padoriu lygiu galėtų atlikti Alfredo partiją, bent teatras tokio nekviečia arba neranda. Iš girdėtų geriausiai ją atliko italas Matteo Lippi (gruodžio 21 d.), deja, pernelyg greitai susirgęs. (Čia atsakymas visiems, kurie kaltina Arlekiną priešiškumu importuojamiems italams.) Apie Edmundą Seilių, dainavusį gruodžio 27 d., kalbėti nė neverta, jo balsas tinkamas tik „Domino“ teatro ar kokio nors kultūrnamio salei. Merūnui Vitulskiui, gruodžio 30 d. pakeitusiam susirgusį M. Lippį, nepakenktų parepetuoti prieš žengiant į pagrindinę Lietuvos operos sceną, bet repeticijos vargu ar bepadės, nes nuolatinis bendravimas su mikrofonu daro savo. O kokia ateina pamaina? Karolis Kašiuba, dainavęs gruodžio 28 d., jau antroje ar trečioje „Libiamo ne’ lieti calici“ frazėje išsiskiria su orkestru, jo balsas girdėti tik tada, kai orkestras nutyla arba skamba iš užkulisių sklindantis įrašas. 

Iš Violetų geriausiai pasirodė Gabrielė Bukinė (Viktorija Miškūnaitė, turėjusi dainuoti gruodžio 30 d., susirgo, todėl jos išgirsti neteko). Ne, tai nebuvo išsižioti privertęs atradimas. Bet artistė labai stengėsi. Kaip dera uoliai naujokei, „Sempre libera“ pabaigoje net bandė įrodyti, kad gali sudainuoti neparašytąją mi. Galutinai nuvylė Katerina Tretjakova. Kelerius metus iš eilės stebint jos atliekamą Violetos partiją, akivaizdus jau, matyt, negrįžtamas vokalinės formos kritimas, vis labiau maskuojamas perdėtu vaidmens psichologizavimu (giliais ir ne tokiais giliais dūsavimais, kūkčiojimais, šūkčiojimais ir pan.) ten, kur reikia tiesiog tiksliai atlikti parašytas natas. Apskritai Violetos, neva lengvabūdiškos paleistuvės, koloratūros pirmajame veiksme lieka neįkandamas riešutėlis, regis, visoms Lietuvos Violetoms. Paskutinį kartą iš lietuvių solisčių kaip pridera (bent Arlekino ausims) Nacionalinėje operoje jas atliko Raminta Vaicekauskaitė tolimais 2018 metais.

Liūdna buvo išvysti Rigoleto, atleiskite, Žermono tėvo vaidmenį atliekantį Vytautą Juozapaitį. Negana to, kad Rigoleto įvaizdis persmelkė visus šio artisto vėliau sukurtus vaidmenis, labiausiai skaudu buvo dar kartą įsitikinti, kad net geri solistai nemoka pasakyti: „Viskas, mano laikas baigėsi, ačiū ir sudie“ – ir savo pačių rankomis, t. y. balsu, griauna ilgamečiu triūsu kurtą legendą.

Nemaloniai nustebino net paprastai giriamas teat­ro choras. Nė viename iš girdėtų spektaklių jis neskambėjo darniai. Buvo girdėti balsų balanso stygius, vyriškų balsų įsitempimas, apskritai kažkoks bendras nuovargis ir vokalinė nykuma. Ji sklido ir iš visų antraeilių vaidmenų atlikėjų.

Vienintelis šviesos spindulėlis – du kartus girdėtas Žermono tėvo vaidmens atlikėjas Kostas Smoriginas. Vos prieš metus vykusiame spektaklyje solistas tik garsiai ir vienodai atbaubė garsiąją antrojo veiksmo ariją, o dabar jau buvo girdėti atliktas didelis darbas frazuojant ir suteikiant įvairių spalvų žinomai melodijai. Tobulėti dar yra kur, bet tai, ką artistas pademonstravo šiuo vaidmeniu, yra vilties ženklas.

Niekas nepateiks receptų, kaip būtų galima greitai pataisyti pašlijusią LNOBT situaciją. Bet bent jau pirminė diagnozė būtina. O ji paprasta. Operos trupės faktiškai jau nebėra. Ji sunaikinta. Teatro puslapyje kaip trupė nurodomos pavardės yra dažniausiai antraeilių vaidmenų atlikėjai, kuriems kartais numetamas kaulas – pagrindinis vaidmuo, – likęs nuo kviečiamų tiek lietuvių, tiek užsienio solistų puotos. Buvusio teatro direktoriaus Jono Sakalausko koncepcija – darysime alla stagione ir kviesime neva geriausius solistus – patyrė fiasko. Net užsienyje gerų vokalistų, tinkamų konkrečioms partijoms atlikti, o ne tuščių išreklamuotų vardų (geriausias pavyzdys – Kristine Opolais), trūksta. Kaip atkurti bent vidutinio pajėgumo operos trupę, didelis iššūkis, nes teatre, kaip ir visur kitur Lietuvoje, sugriauti galima lengvai ir greitai, o sukurti kažką tvaraus nesiseka. 

 

 

 

Arlekinas iš Karklyno – plačiai žinomas ir kitiems sėkmės labai pavydintis Lietuvos meno įvykių kritikas.