Autorės nuotrauka

 

Po filmo „Priscilla“ („Žiemos dienoraštis (II)“) būtina peržiūrėti „Maestro“ – ta pati vieta, tas pats laikas. Įdomu, ar Leonardas Bernsteinas (1918–1990) mėgo klausytis Elvio Presley’o? Šiaip ar taip, trys maestro vaikai tada ir ten tikrai jo klausėsi.

Abi biografijos ekranui pateikiamos per tą pačią patikrintą prizmę (norėjau parašyti, tarką): santykius su moterimi, šeimą. Leonardas ir Felicija pragyveno ilgą ir palyginti laimingą gyvenimą. Kompozitorius buvo biseksualus, tačiau aktorė iš Čilės Felicija iš anksto žinojo apie vyro seksualinius horizontus ir su jais susitaikė. Keista, „Maestro“ scenaristai, žiūrovai, kiek peržiūrėjau, ir recenzentai – toli gražu, ne. Visiems užkliūva ne tik sudėtingo grimo nosis (ak, tuoj prilipdoma „antisemitinė“), bet ir pernelyg laisvo elgesio XX a. vidurio šeima. Užkliūva net ir dabar – XXI a. pirmajame ketvirtyje, bet turbūt nebeužklius dar po kokio ketvirčio. Juk šeimos, partnerio savininkiškumo pobūdis koreguojamas dideliais tempais – jeigu šeima klesti, ją kurti ir joje oficialiai dalyvauti gali ne du pagrindiniai, o daugiau asmenų. Masiškai besiskiriančių porų tvanas kardinaliai pakeitė klasikinį meilės trikampį į daugiakampį. 

Filmo režisierius Bradley Cooperis, surizikavęs pats vaidinti garsų ir didį žmogų, ilgu planu filmuoja Leonardo sceną su paaugle dukterimi, kuriai meluoja apie savo orientaciją. Reikia manyt, šiandien jau ne visi vyrai ir moterys meluoja. 

Dramaturgiškai nuo filmo atsiskiria scena, kurioje Felicija staiga ima lieti visą tulžį vyrui – tiek apie jo tikrąjį veidą, tiek apie jo muziką. Tačiau vėliau vėl viskas klojasi idiliškai, jiedu vėl sėdi sode susispaudę nugaromis, tarsi vienu stuburu.

Operatoriaus kamera derinasi prie žvitraus kompozitoriaus būdo: tiesiai iš vieno ar kito kambario jis lekia į koncertinę salę (plg. britų filmą „Ana Karenina“, 2012).   

Kritikams užkliūva perdėm ekstravertiškos dirigavimo scenos, bet galbūt jie nepatikrino savo priekaištų jutūbe, kur matai visu kūnu šokantį L. Bernsteiną. 

Man užtektinai ir muzikos rašymo, jos gimimo vizijų. 

Neužtenka gal tik B. Cooperio, vieno dviejuose asmenyse, atsitraukimo nuo dievinamo asmens. Jo biografinė partitūra skamba gana monotoniškai, į kompozitoriaus psichiką jis išvis nelenda, nieko pernelyg nedramatizuoja. Bet dramatizmo stoka, regis, atspindi tiesą. Juk L. Bernsteinui labai pasisekė – nugyveno retą sėkmingą menininko gyvenimą. Būtent todėl apie jį sunku kurti kiną, pasakoti istoriją. Užtat „Oskarams“ ji – kaip tik.  

 

///    

 

Pirmą kartą atėjus į Vilniaus Pylimo g. 4 namą, prie kurio vienų durų atsirado naujas užrašas – Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus – pasigedau paties namo istorijos. Maloniai lydintys gidai jos nežinojo, nors per tuos maždaug 120 egzistavimo metų lenkų architekto Tadeuszo Rostworowskio sukurtame įspūdingame name su „vidiniu šuliniu“ ji buvo įvairiaspalvė. Per 4 aukštus išsiplėtusios muziejinės erdvės įsirėžė į akį dar ir todėl, kad jos, kaip čia mandagiau pasakius, potuštės, neįveiklintos, įmuziejintos „avansu“. Baltos ekspozicinės grotos paliktos be eksponatų, ir tu privalai galvoti, kad tai arba tiesiog gražus interjeras, arba – kiek daug grožio kadaise buvo išvežta iš Šiaurės Jeruzalės... Kol kas 2 ir 3 aukštai skirti nebent mokinių ekskursijoms.

Žinoma, atėjau čia tik dėl 4 aukšto, kuriame atidaryta personalinė dailininko Rafaelio Chvoleso (1913–2002) paroda. Dėl to, kad šis litvakas parodo mums netikėtus pokarinio, 6 dešimtmečio, Vilniaus atvaizdus – karo nustekentas, bet ekspresyvia ranka aistringai ir riebiai pastoziškai užteptas senamiesčio gatveles, kuriose vaikščiojo ne tik geto žydai, dar neišvykę į Lenkiją Vilniaus lenkai, bet ir mano jauni tėvai. 

Lyginant tris R. Chvoleso kūrybos ir gyvenimo kambarius – Vilnius, Varšuva, Paryžius (įskaitant ir jo turistines kelionių vietas), – gyvybe spinduliuoja būtent vilnietiškas periodas (elektroninis nutapytų gatvių padėklas labai suartina). Vėlesni ir, kaip rašoma, sėkmingesni nebesužavi originalumu, jie arba silpnai šagališki, arba kopijuojantys išsivežtus vilnietiškus eskizus. Prieš keletą metų Tolerancijos centre Naugarduko gatvėje (koks dabar bus to didžiulio namo likimas?) parodyti R. Chvoleso tapyti „Vilniečių portretai“ – galbūt jie irgi atkeliaus čionai, ir mes galėsime išvysti ne tik meno, bet ir neeliminuotos, ginčytinos istorijos liudijimus. Juk jaunystėje dailininkas buvo kairuolis, karo metais emigravo į Rusiją, o grįžęs į gimtąjį miestą tapė urbanistiką, šeimos narius ir to meto vienaip ar kitaip žymius žmones. Vieną „Partizanės“ portretą organizatoriai vis dėlto išdrįso eksponuoti parodoje ir šis socrealistinio metodo akibrokštas atskleidžia ne tiek kolaboravimą, kiek skaudų menininko blaškymąsi tarp tuometinių miesto ir žmogaus griuvėsių. 

Deja, per ilgą emigranto gyvenimą dailininkas nerado savyje jėgų grįžti į Lietuvą – darbus galiausiai parvežė jo vaikai. 

 

/// 

 

Nacionalinė televizija parodė naują latvių (su lietuviais ir lenkais) filmą „Sausis“ (sausio 21 d., dar galima peržiūrėti lrt.lt mediatekoje). Istorinį – apie 1991-ųjų sausį Rygoje ir Vilniuje. Režisierius Viesturas Kairišas (g. 1971) realius, dokumentiškai perpasakojamus įvykius šlieja su išgalvotomis Kultūros akademijos studento Jazio (gal ir savo paties, nes jam tada buvo 20) meilės peripetijomis. Filmas Latvijoje sulaukė didelio dėmesio, pritarimo ir kritikos – juk liudininkų dar labai daug.

Priekabiaujama, pavyzdžiui, kad operatorių ir režisierių Jurį Podnieką (1950–1992) vaidina į jį nepanašus aktorius. O, taip, bet man žiūrint filmą sugelia ne tiek dėl žmogaus išvaizdos, kiek dėl akivaizdaus suvokimo apie greit bėgantį laiką, apie daugybę Jurio nepamatytų, nenufilmuotų kadrų... Pažinojau ir J. Podnieką, vijurką drąsuolį, merginų numylėtinį, laikiusį save laimės kūdikiu, kurio nepalies jokia kulka (užtat netrukus pasiglemžė ežero vanduo), ir jo kolegą, lyrišką mažų Sibiro tautelių specialistą Andrį Slapinį (1949–1991), su kuriuo mokėmės Maskvoje ir kuris ano sausio 20-osios tamsų vakarą Rygos parke buvo nušautas (įjungtos kameros šviesa aiškiai rodė jo darbo vietą). „Sausyje“ yra suvaidinti apklojamo ir nešamo operatoriaus kadrai, egzistuoja ir žadą užkandantis Jurio in memoriam draugui: keistai besivartaliojanti snieguota žemė, tie brokuoti kadrai, kuriuos dar fiksuoja nukritusi ir veikianti Andrio kamera...  

Beje, svarbiausi kadrai prie Vilniaus televizijos bokšto nufilmuoti čia greit atbraukusių latvių kino operatorių – juos reikėjo ne tik nufilmuoti, bet ir skubiai persiųsti į Švediją paviešinti, galimai puolimui sustabdyti. „Mes tapome aštriu smaigaliu“ (J. Podniekas). 

Nežinau, keliomis žvaigždutėmis įvertinti po tiekos metų sukurtą „Sausį“. Jo scenarijuje daug pernelyg tiesmukos, paslaugiai aiškinančios informacijos, kuri mane šiuolaikinio literatūros ir meno gaminiuose visad baisiai nervina, tarsi tasai vakar gimęs vartotojas neturi išsilavinimo ir laiko pasidomėti, kas yra kas. Taip sakant, duok durniui kelią, viską jam sugromuliuok ir prasilenk su klasikiniais meno parametrais. 

Yra filme ir karštų aktualijų. Savo, rodos, supratingo, malonaus tėvo (akt. Aleksas Kazanavičius) Jazis klausia: „Kaip gali būti komunistu po visko, kas nutiko Vilniuje?“ Tokių supratingų, svyruojančių apsireiškia iki šiol. Ir mes vis negalime atsistebėti valatkomis ir bumblauskais, padariusiais tuos žingsnius ne nuobodžiais brežneviniais laikais, o pačiose išvakarėse. Na, tiesiog scenarijai naujiems „Mefistams“ (1981)? 

 

///

 

Režisierius Naubertas Jasinskas ir aktorė Alvydė Pikturnaitė pritaikė Mažojo teatro scenai Ingmaro Bergmano mažai žinomą, neaukšto lygio ir todėl minkyti tinkamą pjesę „Neištikimoji“ (sausio 24 d.). Aktorė prisidėjo prie teksto adaptacijos, be to, sukūrė įdomų salamandriškos moters menininkės ir aukos-budelio vaidmenį. 

Atrodo, dviejų pasyviai stumiamo veiksmo valandų, tarsi išretinto oro ir dialogų veiksmo kūrėjai tikisi, kad publika irgi įsijungs į scenoje tvyrančią sunkią atmosferą.   

Taip, vieni kantriai klausosi, kiti nepakęsdami specifinės sceninės procedūros išeina...

Kino klasikas I. Bergmanas – stilistiškai ir ideologiškai – įžūliai išverčiamas į kitą pusę, jo ginklai nukreipiami prieš jį patį. Šiandieninės „Neištikimosios“ karo kirvis – agresyvaus menininko mes nebepalaikome! Štai aktorei-meilužei diktatoriškas režisierius net kelis kartus pakartoja: „Nusimauk kelnaites!“ Taigi, dabar imsime ir nepripažinsime jo talentų, jo filmų (įžanginiuose titruose nei iš šio, nei iš to priminsime, kad jaunystėje žavėjosi Hitleriu).  

Na, dekonstravimo dvasia mane pačią traukė ir traukia (todėl ir tapau kritike). N. Jasinskas akivaizdžiai pajėgus versti kalnus ir autoritetus. Po antibergmano galbūt sulauksime antičechovo. 

Tačiau tokiam eksperimentatoriui kiekvienoje įžūlioje akcijoje būtina viską pasverti ir užveržti. O ne dūmus pūsti pažeme... Kritikė Ieva Tumanovičiūtė puikioje, visus taškus sudėliojančioje recenzijoje (https://www.7md.lt/teatras/2023-12-22/Dideli-siekiai) rašo: „Neištikimojoje“ nuo pradžių iki pabaigos vyrauja nejaukumo ir nesusipratimo būsena. Galiausiai ji tampa neartikuliuotu, blogu jausmu, taip ir neįgyjančiu aiškesnės prasmės. Su juo žiūrovas paliekamas vienas.“ 

Be to, jeigu jau vartaliojame išnaudotoją I. Bergmaną, ar nūdienis menininkas, kuriam paslaugiai suteikiami visi įrankiai, scena, pjesė, kuris repetuodamas už uždarų durų tampa nebekontroliuojamas (apsaugok, korektiškas Viešpatie!) – tu tik kurk, mielasis, o dar geriau, mieloji!, – ar tas menininkas pats nesimėgauja visagalybe, agresija? Kodėl suviliota publika turi sėdėti 1–4 valandas ir kęsti jo meninius traukulius? Visų atsakomybių, abejonių kančios, kokią jautė I. Bergmanas, praradimą? 

Gal laikas ir teatro publikai, mulkinamai išsisėjusiose premjerose, išsirikiuoti paskui tuos traktorius prospekte? Pati neščiau plakatą „Laisvė. Lygybė. Brolybė“, kuriame būtų užbraukti visi trys žodžiai.

Ak, tai tik rytiniai kritikės traukuliai, užrašant vakarykščius įspūdžius. Nieko asmeniško, Naubertai. Šiandien eisiu pasižiūrėti, kaip dviračius mina Antanas.

 

///      

 

Atkrapštant vakarykštį įspūdį po režisieriaus Antano Obcarsko spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ (sausio 26 d.) LNDT reikėtų kartotis. Nors prospektu nešamo plakato devizas keistųsi... 

Įtariu, per repeticijas atsitikusi rokiruotė su pagrindinio ir vienintelio vaidmens atlikėju – vietoj neprofesionalo Alen Chicco į sceną buvo išstumtas superprofesionalas aktorius Gytis Ivanauskas – neišėjo į meninę naudą spektakliui apie mirusią mamą ir mirštančią planetą. 

Galimai negrabiai, naiviai, mėgėjiškai lipdomas personažas, turbūt kėlęs ir juoką, ir ašaras, dabar išsiuvinėtas, atleiskite, sentimentaliu kryželiu, nuobodžiu dailyraščiu. 

Ir belieka pakartoti klasiko (kad ko nors baisaus neįvyktų, neminėsiu rusiško vardo) šūksnį: „Netikiu!“ Bet ir gerai. Vadinasi, mūsų mamos ir planetos nemirs niekada. 

(O „Pjesę...“ galima transportuoti į tvarų Briuselį, kuris spektaklį parėmė.)

 

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.