Skaidrė Baranskaja. Lietuvoje lyja lietuviškais baletais

Lietuviškų baletų vakaras – „originaliu“ pavadinimu „Baletų triptikas“ – LNOBT scenoje buvo parodytas balandžio 26–27 dienomis. Pavasarį teatras tradiciškai pristato baleto premjerą, šį kartą tai buvo trys vienaveiksmiai baletai, kaip teigiama visuose reklaminiuose šaltiniuose, jie gimę iš teatro eksperimentinio projekto „Kūrybinis impulsas“ ir tapę šio projekto savotiška tąsa, rezultatu.

Taip jau įvyko, kad Lietuvos baletas veikia pagal menines strategijas, importuotas iš kaimyninio Teatr wielki, ir tai galbūt gerai. Varšuvoje Krzysztofas Pastoras prieš dešimtmetį įdiegė „Kreacijas“ („Kūrybinio impulso“ atitikmuo) ir jau kurį laiką Didžiojo teatro scenoje periodiškai eksponuojama jaunų lenkų choreografų kūryba. Analogiškas lietuviškam lenkų baletų vakaras Varšuvoje įvyko 2017 m., jo koncepcija taip pat buvo sumontuota pagal principą „lenkas choreografas, lenkas kompozitorius ir visa kūrėjų kompanija taip pat lenkai“. Ir tai galbūt tinka nacionaliniam identitetui palaikyti. Vis dėlto neretai tokiuose konceptualiuose projektuose paradoksaliai nebelieka vietos meninėms vertėms skleistis, saldūs ir skambūs nacionaliniai lozungai tarsi paralyžiuoja kūrėjus, žiūrovus ir vertintojus.

„Baletų triptiko“ baletai „Pradžioje nebuvo nieko“, „Franceska Mann“ ir „Dienos, minutės“ buvo iš anksto stigmatizuoti lietuviškumo žyme, į bendrą paveikslą integravus dar ir „Kūrybinį impulsą“, kaip lietuviškos choreografijos lopšį. Tarsi taip būtų suteikta indulgencija ir visi turėtų ploti katučių, džiaugtis sparčiu Lietuvos baleto judėjimu aukštyn, pirmyn ir tolyn link naujojo Europos centro. Vis dėlto...

 

„Pradžioje nebuvo nieko“
„Pradžioje nebuvo nieko“

 

„Franceska Mann“
„Franceska Mann“

 

Jau pats pirmas vakaro veikalas – choreografės Živilės Baikštytės ir kompozitoriaus Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“ – pasiuntė aiškią žinią apie ryškesnės meninės pasaulėjautos nebuvimą. Ir atrodytų sugalvota visai neblogai – baltų mitai, archajiška pasaulio sutvėrimo istorija, Saulės, Mėnulio ir Aušrinės meilės trikampis, tarp dievų besiblaškantys žmonės... Tačiau viskas virsta į formalią, iliustratyvią pasakaitę. Graži muzika, gražūs scenografijos ir kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės sprendimai, gražiai tekančios Manto Bardausko vaizdo projekcijos. Daug širdies nepasiekiančių simbolių ir metaforų. Ž. Baikštytės choreografija, be jokios abejonės, profesionali, bet perdėm tradicinė, tarsi įstrigusi laike, jokių įdomesnių sprendimų choreografė nedemonstruoja. Kita vertus, kūrėja iš anksto deklaravo: bus graži asmeniška pasaka. Taip ir buvo. Gal kokiame spektaklių vaikams vakare būtų pats tas, o apie Praamžių, Liuciną ir lietuviškas deives tėveliai plačiau papasakotų.

Antras vakaro spektaklis – „Franceska Mann“ – žiba iškiliais kūrėjų vardais. Choreografė Edita Stundytė, kurdama baletą apie krematoriumo prieangyje budeliams pasipriešinusią žydų kilmės baleriną Franceską Mann, bendradarbiavo su neseniai Anapilin išėjusiu kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu, scenografu Marijumi Jacovskiu, kostiumų dailininke Jelena Lebedeva, vaizdo projekcijų meistru Imantu Boiko. Jautriai ir iškilmingai Arkadijaus Gotesmano orkestro duobėje atliekama perkusija liudijo tragišką vyksmą scenoje. Muzikinė spektaklio dalis tiesiog pritrenkė svoriu, gyliu ir čelės rauda iš A. Šenderovo Concerto in Do.

Susimovė choreografė. Žinoma, yra įvairių būdų mene interpretuoti biografijas, realius istorinius asmenis. Galima interpretuoti ir taip tiesmukai, kaip tai bandė E. Stundytė. Šis kelias pavojingas, kaip ir bet kuris kitas, stengiantis rasti tinkamą meninį raktą tokiam dramatiškam reiškiniui, kaip šoa. Choreografę skandina temos svoris, ji neįstengia kurti net dvimačio vaizdo, herojės didvyriškas poelgis tarsi netenka subjekto ir pakimba kažkur laike. Šaržuojami vokiečių karininkai (beje, realūs asmenys) nejučia persmelkia šaržu ir visą baletą. Paskutinėje scenoje norisi užsimerkti ir nematyti visos buitinio lygio choreografinės bakchanalijos su automatais, šalmais, pistoletais – su žaisliniais juodais naciais ir baltais plaukais besiplaikstančiomis grakščiomis nuogomis aukomis.

Pagaliau trečioji dalis. Laimingi buvo pasiekusieji Martyno Rimeikio „Dienų, minučių“ uostą. Nors baletas perdėm konceptualus, abstrakcijų jame nedaug, kūrinys nuo pradžios iki galo logiškas, aiškus, gerai pasiduodantis individualiai percepcijai. Užuominų M. Rimeikis pateikė jau anonsuose – norvegų antropologo Thomaso Hyllando Eriksono suformuluota mintis, kad „stovime vietoje pašėlusiu greičiu“, tapo inspiracija šokiu išsakyti šių dienų žmogaus nejaukias būsenas. Choreografas jau keleri metai kuria kartu su scenografu Marijumi Jacovskiu ir jų tandemas įspūdingas. M. Jacovskio scenoje įkomponuoti monumentalūs objektai gyvai sąveikauja su šokančiaisiais, abstrakčiai reiškiama mintimi ir rėkiančia, džeržgiančia Marijos Paškevičiūtės muzika. Tiesiog autorinius vaidmenis kuria artistai: Rūta Lataitė, Gohar Mkrtchyan, Vilija Montrimaitė, Julija Stankevičiūtė, Ernestas Barčaitis, Danielis Dolanas, Jeronimas Krivickas, Genadijus Žukovskis. Kompanija įspūdinga – sinchronas, choreografui būdingo kafkiškai išmontuoto judesio ryškumas, kiekvienam artistui atrasta laikysena visų scenoje egzistuojančių objektų atžvilgiu.

 

„Dienos, minutės“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Dienos, minutės“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Atskirų komplimentų nusipelno Elvitos Brazdylytės kostiumai – neapibrėžta genderinė scenoje veikiančių personažų priklausomybė ir tuo pačiu nepaaiškinama, konkrečiai lyčiai būdinga elegancija.

M. Rimeikis tik fiksuoja būsenas, nė vienas individas pernelyg ir nekovoja su esama pasaulio padėtimi, nebando nutraukti ryšio su IT sistema, neišsiveržia iš ekrano šviesos rato. Taip prarandama dramaturginė dinamika, bet juk ir kalbame apie „stovėjimą vietoje pašėlusiu greičiu“. Šviesų dailininkui Levui Kleinui pavyko vizualiai įprasminti T. H. Eriksono oksimoroną, šviesos tampa matomu, tik žmogaus pavidalo neįgaunančiu personažu.

„Kūrybinis impulsas“ vertinamas kaip kasmetis nebaigtinis kūrybiškas procesas, kai kritika, pastabos turi prasmę ir įtaką galutiniam rezultatui. O „Baletų triptikas“ jau ir skelbiamas tuo rezultatu, apeliuojančiu į didžiąją teatro sceną, vietą repertuare ir žiūrovo pinigus. Vienos geros triptiko dalies mažoka grandioziniame lietuviškų baletų parade. O gal užtenka? Kiek čia tos Lietuvos...

Draugai