Gegužės 1 d.

 

Pacientai

Į budėjimą atvykau turėdamas vos vieną pacientą. Kiti – nauji, man nežinomi, tad vizitavau laidydamas bendras guodžiančias frazes, naudingas pacientams, ypač per išeigines, kai jiems regisi, kad palikti neprižiūrėti ir nesaugūs. Saviškį radau po atstatytos kraujotakos, bet to maža: pėdą tebeskauda, kaip ir kelias dienas. Nevalgykit pusryčių, sakau, reikia operuoti. Uždėsiu apeinamąją jungtį. Iš čia į čia, – parodžiau pirštu. Matau, kad nesupranta. Abu tylim. Gerai, sako pagaliau, nevalgysiu. Operavau beveik tris valandas. Liga pažengusi, užleista.

Papietavęs ir kiek pailsėjęs sulaukiau skambučio, kad ateičiau konstatuoti mirties. Konstatavo seselė, man tik reikia raštu patvirtinti, kas atsitiko. Pacientė iš tolimo krašto, pagyvenusi kaip reikiant, kraujotaka atstatyta, viskas gerai, pagydyta, pakalbinau dar ryte, pasiūliau važiuoti sau namo, pavalgė pietus patenkinta prieš kelionę ir... Apmaudu.

Pasidomėjau savo operuotuoju. Viskas gerai, tik skauda. Kur skauda? Pėda? Sunerimau, negi dar kas nors? Ne, sako, va čia, kur išarta. Tai aš ir išariau, sakau, kaip tarėmės iš ryto. Na, tai gerai, sako, ačiū. Seselė atėjo suleisti vaistų nuo skausmo ir taikosi adata į sėdynę. Tu jam geriau į liežuvį suleisk, sakau.

 

 

Gegužės 8 d.

 

Žąsinas

Apėjau konsultacijas, užsukau į priėmimo skyrių paguldyti naujos ligonės, pildau popierius, vėl nauja sistema, dar griozdiškesnė nei prieš savaitę, idiotiška ir nežinia kam reikalinga su el. parašais, beje, su medicina ten nieko bendro. Skambutis iš Rokiškio...

...Ligonis ištiktas šoko, ant operacinio stalo, chirurgai atvėrė pilvą, rado plyšusią aortą, vis dar kraujuoja. Reikia važiuoti...

...Sako, blogai užpildyta forma priėmime. Suklydo kompiuteris, o aš nepastebėjau... Gerai, tuoj pataisau... Negalima, jau pasirašyta... Reikia pildyti iš naujo... Nesipildo, nes nesutampa kodas kitoje formoje. Reikia panaikinti aną formą, užpildyti iš naujo, pasirašyti, anuliuoti kitą elektroniniu parašu su visais kodais ir užpildyti iš naujo... Užpildyti negaliu, nes ligonė jau dingo iš sistemos, perkelta į kitą skyrių, bet ten dar neatkelta ir neįvesta į sistemą. Sistema dar jos nemato, aš taip pat...

...Noriu nudėti sistemą, jos autorius, liudininkus, prokurorus ir teisėjus.

Ligonis kraujuoja.

Gerai, sako kolega, tu važiuok, aš užpildysiu. Pastebėjo, kad su sveiku protu man ne kaži kas. Vėl skambina. Atsiliepiu vildamasis, kad nebereikia važiuoti, net pačiam gėda. Ne, sako, neturim kraujo, reikia atvežti. Ir vardija, kiek, ko ir kokios grupės, bet nutraukiau kalbą ir liepiau jungtis patiems su kraujo perpylimo skyriumi. Bijau susipainioti, kiek kokių inst­rumentų, siūlų, protezų įsidėti. Ramiai, imu save į nagą, juk pats sudariau skubiosios pagalbos rinkinius. Kur ten ramiai...

Ligonis kraujuoja.

Pakeliui į operacinę užsisakiau transportą su pilnu benzino baku. Laimei, operacinėje pasitaikė prityrusi instrumentuotoja, tad greit surinkom kas reikia. Svarbiausia – tiesus spaustukas greitai užspausti aor­tai. Atsiminusi mano kaprizus, įdėjo dar grėsmingo vaizdo „žąsiną“, mėgstamą, patikimą instrumentą. Tiesiog patogiau operuoti. Patogu chirurgui – naudinga ligoniui. Skambina iš kraujo centro, kad paimčiau kraują. Kaip aš viską nunešiu?

Ligonis kraujuoja.

Gerai, sako instrumentuotoja, aš vežu instrumentus į mašiną. Pakeliui atsigėriau porą gurkšnių vandens tualete, nes nebeprakalbau, taip burna išdžiūvusi. Kraujo centras užrakintas. Skambinu. Po kurio laiko atidaro. Pasiūlo atsisėsti. Sėdžiu.

Ligonis kraujuoja.

Kraustausi iš proto. Tegu užpildo važtaraštį, sako. Gerai, sakau, nors nieko nesupratau. Važtaraštį, gerai. (Greičiau gi.) Paėmiau du konteinerius. Pagal svorį – po 5 kg plazmos ir eritrocitų masės. Plyšus aortai, aplink ją telpa maždaug pora litrų kraujo. Jei išlaiko audiniai, kraujavimas sustoja kuriam laikui, bet skauda velnioniškai. Jei audiniai neišlaikys, mirtis beveik akimirksniu. Ligonis dar gyvas. Ką tik skambino. Atidaręs kruvinsiu dar kažkiek, kol užspausiu virš skylės ir po ja. Tą kraują galima supilti atgal, juk nuosavas ir tikrai šviežias. Negalima. Kelis dešimtmečius kovoju už paprasčiausią logišką problemos išsprendimą. Reikia tik reinfuzoriaus – nedidelės pigios kraujo pompos švaistomų milijonų fone. Negalima. Ne mano reikalas, jei klausiu kodėl. Klausiu reguliariai kas penkerius metus, jau šešis sykius iš viso. Stagnacija tęsiasi. Sukraunu viską į automobilį, išjudam. Stebiuosi, kodėl be sirenos, bet neklausiu. Vairuotojas tyli. Užmiestyje įjungia mėlynus žiburėlius. Tyliu ir aš. Grįždami plepėsime neužsičiaupdami. Apie trilobitus, planetas ir fosilijas. Kelias pilnas, vieni duoda kelią, kiti įnikę į mobiliuosius. Garso sirenos nejungia, nes gąsdina vairuotojus, blaškosi ir tik visiems blogiau.

Ligonis kraujuoja.

Prieš keliolika metų panašiai važiavau į Šiaulius pas kraujuojančią gimdyvę. Besibaigiant darbo dienai, per patį transporto tirštimą. Pasitiko Šiaulių policija, palydėjo skirdama transportą kaip aviganis bandą iki naujųjų gimdymo namų. Būtume neradę kur. Įbėgau su instrumentų maišu it akis išdegęs. Ginekologai laukia ramiai konsultanto ir lepinasi kavute. Pacientė guli lovoje ir šypsosi. Betrūko, kad kramsnotų dešrą.

Štai ir Rokiškis. Operacinėje nusiėmiau kelioninę kaukę ir paprašiau chirurginės. Rado vieną. Paskutinė, sako. Nieko neklausinėju. Plaunuosi rankas. Kriauk­lė – prie vienos sienos, muilas ir dezinfektantas – prie kitos. Triskart suvaikščiojau, grindys muiluotos, slidžios kaip čiuožykla. Tikriausiai operacinę projektavo balerina, o statė ginekologai.

Grįžtame prieš besileidžiančią saulę. Spigina į akis.

Užsimerkiu: kraujas.

Grįžęs pavakarieniavau atbulais dantimis ir įsijungiau vakarinį detektyvą užsimiršti. Turinio nesuvokiu niekaip.

Užsimerkiu: kraujas.

Bukai stebiu ekraną. Skambutis iš posto:

– Bobutėnumirėvakaroperuota.

Išjungiu TV, slenku pildyti popierių.

 

 

Gegužės 17 d.

 

Priešpiečiai

Budėjimas – tai šen, tai ten, nieko rimto, popieriai, pokalbiai, ilgainiui praalkau, užkandžiauju naminiais sumuštiniais. Vietinis skambutis, kviečia į postą. Nueinu į postą, – nė gyvos dvasios, girdžiu, kažkas vyksta ypatingųjų infekcijų palatoje. Pirmoji mintis – vėl konstatuoti mirtį, kaip ir kiekvieną mielą budėjimą. Ne, sako, viduriuoja su krauju. Apžiūriu. Vidurius matau, bet kraujo nematau, gal kad prieš langą. Kraujo kvapas, sako. Kvapas ne kraujo, tiek dar suprantu, pamanykit tik. Sutinku, kad viduriuoja. Matyti. Dėl kraujo patikiu, joms geriau matyti, akys jaunesnės. Reikia apžiūrėti gleivinę endoskopu, bet dabar tikrai nepavyks. Turi bent kiek žarna būti tuščia.

– Neduokit valgyti, – išmintingai pasiūliau, vis mažiau atslinks iš viršaus. Ligonio spintelė nukrauta skaniu naminiu maistu. Pagunda neapsakoma. Sigita tuo metu jau dalija pietus.

– Siga?!

– Vedėjas?!

Aš seniai nebe vedėjas.

– Gal įpilti sriubos?

– Kad ačiū, jau įpusėjau savo pietus, grįžtu pabaigti.

– Gero apetito! – palinkėjo Sigita.

– Ačiū, Siga, dabar jau tikrai pasitaisė.

 

 

Gegužės 25 d.

 

Kirpykla

Rytais, parbėgant iš trasos, tekanti saulė labai blizgina akis, ir jau net nebe Lietuvoje vos radau pirkti lankelį nuo saulės, nes kepurė su snapeliu – per sunki tokio vyro galvai. Vyriškų net ir ten nebuvo. Apsidairiau, ar kas nemato, paėmiau moteriškių skyriuje ir bendroje kasoje sumokėjau. O gal aš savo moteriai perku, koks kieno reikalas. Ar kad snapelis moteriškas, ar kad susitraukė skalbiant, bet sustojau ir atlaisvinau vis labiau veržiantį lankelį.

Sode pjaudamas žolę jaučiu, kaip kepurė veržia galvą. Dar gerai, kad be ausinių. Atlaisvinau per dvi skylutes ir susimąsčiau. Didėja galva? Betgi veržtų ir be kepurės. Alerginis tinimas? Nei akys peršti, nei čiaudėjau, nei kokia sparva įgėlė. Reta liga pasitaikė. Lijo lietus, užsivožiau striukės gobtuvą. Nieko jis nedengia. Ir tas per mažas jau, gerai tik, kad neveržia, o veidas šlampa. Atlaisvinau. Jau nebe juokai. Liga akivaizdžiai progresuoja. Liga klastinga, pavojinga ir negailestinga. Viskas aišku: smegenų auglys, užleistas ir beviltiškas. Gal tai nežinoma viruso atmaina? Virusas... Karantinas... Porą mėnesių neveikė kirpyk­los... Karantiną sušvelnino... Atsidarė vėl kirpyklos... Apsikirpau. Grįžau. Ligos baigėsi. Vėl suveržiau galvos apdangalus kaip buvo.

 

 

Gegužės 26 d.

 

Stirna

Švelniame ryto rūke įstrižai bėgimo tako liuoktelėjo stirna. Risnoju savo tempu toliau. Stirna liuoktelėjo į kitą pusę. Nelabai suprantu jos kūno kalbos, tik viliuosi, kad skirta man. Nieko daugiau aplinkui nėra. Gal nori nuvilioti toliau nuo gūžtos su jaunikliais? Juolab kad prieš kelias dienas netikėtai juos pamačiau šuoliuojančius bėgimo taku, paskui tik šast į krūmus nusigandę mano ritmiško šlepsėjimo. Neatpažinau iš karto, mieste augęs, o stirnas matęs tik zoologijos sode, kartu su papūgomis ir krokodilais, kai viskas susipainioja ne tik narvuose, bet ir galvoje.

Gyvūnai ne mažesni už katiną, bet ne didesni už jautį. Štai ir viskas, ką žinau. Dar ir dabar neprisiekčiau, kad tai stirnos. Vilioti visiškai nemoka, kaip ir lėtai bėgti. Juk mato, kad pūškuoju it raganosis į kalną ir nieku gyvu greičiau nepasivilksiu, tad kaip aš ją dar vaikysiuosi, tokią lengvutę ir grakščią, tai išnyrančią, tai vėl nusklendžiančią atgal į rūką. Ir dar viksi vikst uodegyte.

Ta uodegytė – gėda tokią ir turėti, ir į ją žiūrėti, tik pavadinimas. Miglota užuomina rūko migloje. Ak, štai kas stirninus varo iš proto.

 

Autoriaus nuotraukos.

 

Birželio 9 d.

 

Ančiukai

Kai tinklai išjungia karštą vandenį, rimtas iššūkis išsiplauti galvą. Kūną nuprausiu ir po šaltu be didelio svarstymo, galiu ir galvą pakišti kartu, bet kokybiškai išsiplauti pavyksta tik su šiltu. Jaunesniam plaukai riebaluodavosi labiau, bet patrinti tenka ir dabar.

Trys sutapimai: šiltas oras, merkiantis lietus ir neplauta galva. Numyniau dviračiu į sodą, nes dar iš vaikystės pamenu, kaip visi plaudavom galvą lietaus vandeniu ir skalbimo muilu. Kito pasirinkimo neturėjom. Išpyliau stogo nuoplovas, sutekėjusias anksčiau, per pirmąjį lietų, dar išskalavau upės vandeniu. Galvai reikia ekologiško vandens, be statybinių dulkių, kurių vis parūpina kaimynai, metų metus tobulindami ūkius. Pastūmęs švarų dubenį po lietvamzdžiu atsiguliau. Kol suims miegas, girdžiu miestui neįprastą tylą. Girdžiu tik cypimą ausyse. Lietus jau barbena į stogą ir mikliai užmigdo. Po kurio laiko gūdžią naktį užkurkė varlės. Skelbia, kad lietus liovėsi ir tik trumpam. Naudojuosi proga pažymėti artimiausią krūmelį ir įkvėpti tyriausio gaiviausio oro. Ryto metą, jau prašvitus, užgieda paukščiukai, bet juos vėl trumpam nustelbia lietaus lašų muzika ant stogo. Klausausi radijo žinių, bet tuoj viską pamirštu. Gal išskyrus, kad Amerika išveda dalį okupacinės kariuomenės iš Vokietijos. Rusija savo išvedė prieš 30 metų. Visą. Nuo tos minties netapau rusofilu, tik pakraipiau, kažko nesuprasdamas, galvą. Rengiuosi ją plauti. Juk iš esmės to ir atvažiavau. Rengiuosi jau keliolika valandų, įvykis nenumaldomai artėja. Pasisėmęs kibirėlį iš lietaus dubens ketinu užkaitinti spirale. Kištukas nelenda nė į vieną lizdą. Rusiškas kištukas – į europinį lizdą. O įkišti reikia. Atidedu į šalį, pataisysiu vėliau, jau regiu, ką ir kaip, o vandenį užkaičiu puode.

Paupyje gandras našlys, išrikiavęs prieš save ančiukus, kažką jiems rodo ir aiškina. Ančiukai – tik du iš šešių, rinktiniai, patys smalsiausi ir gabiausi, pagarbiu atstumu nuo gandro. Atstumas didelis tik ančiukams. Gandras lengvai pasiektų kokį metrą už jų. Jis snapu piešia schemą ant žolės ir rodo tarsi mokyklinėje lentoje. Supratau, kad gandras dėsto skraidymo teoriją iš senųjų laikų, kai dar nebuvo našlys ir mokė savo jauniklius, nes tuoj perėjo prie praktikos. Nerangiai ir sunkiai senasis gandras įsibėgėjo ir tarsi nenoromis suplasnojo, bet kaskart vis grakščiau ir sklandžiau, apsukdamas puslankį virš įsistebeilijusių, net nemirksinčių ančiukų, tai mojuodamas, tai pasklęsdamas. Ančiukai mokysis skraidyti kaip gandras.