Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?

Sovietmečio dainų šventes prisimename, apie jas diskutuojame ir ginčijamės spręsdami, ar jos buvo geros, ar blogos, ar žadino lietuvybę, ar skatino tik dar uoliau tarnauti komunistiniam režimui, ar jose skambėjusi muzika turi išliekamąją vertę, ar tėra praėjusios epochos paminklas, vertas skambėti nebent Grūto parke. Nepaisant kritikos ir prieštaringų vertinimų, šiek tiek laisvesnės, kiek kitomis spalvomis dažytos dainų šventės tebevyksta brandaus socializmo laikotarpiu nusistovėjusiu – kaip dabar mėgstama sakyti – formatu.

 

 

Pirmieji vaikiški įspūdžiai

Frazę „dainų šventė“ pirmą kartą išgirdau ir beveik supratau būdamas penkerių. Televizoriui rodant 1975-ųjų šventės Vingio parke vaizdo įrašą, tėvas susikivirčijo su močiute. Jis norėjo žiūrėti kažką „per Mask­vą“, o jo motina – mano močiutė – neleido perjungti kanalo, nes jai labai patiko, kaip „dailiai pasipuošusios moteriškos gražias dainas dainuoja“. Išplūdęs „supaškudintas liaudies dainas bei visokias kvailas tirlirliumkas“, tėvas nusileido ir pasislėpė nuo tų tirlirliumkų savo kambaryje. Aš irgi neužsibuvau, nes man tada televizorių žiūrėti patiko tik tada, kai rodydavo multikus, ledo ritulį, futbolą ar filmus apie karą.

Maždaug po metų klausydamasis radijo pasiteiravau tėvo, ką reiškia „harmonizuota lietuvių liaudies daina“. Gavau trumpą drūtą atsakymą: „Paima nevykęs kompozitorius gerą, gražią liaudies dainą ir ją sugadina. Daina pasidaro harmonizuota ir nė velnio raišo neverta.“

 

Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui  ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?
Šiaulių dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ ir Šiaulių pieno kombinato choristai 1980-ųjų šventinėje eisenoje į Vingio parko estradą

 

Balsas iš dangaus, lietus, vėjas ir Leninas krūmuose

Nelabai žavėjosi tėvas, kai jo gan primygtinai bruktus šachmatus – jie man nei patiko, nei sekėsi žaisti – iškeičiau į pionierių rūmų dainų ir šokių ansamb­lį. Kai uždainavęs ne tik pasijutau laimingas, bet ir pradėjau geriau mokytis, pasirinkimui nebeprieštaravo. Tik kartais pasišaipydavo, kai namie imdavau niūniuoti choro repertuaro – kaip jis, būdamas geros nuotaikos, juokaudavo – avantiūras ir avarijas. Nei uvertiūrų, nei arijų pionieriškas choras nedainavo. Užteko „Didžiojo Spalio vaikų“, „mes mylime Leniną“, „Vilniaus sūnų“ ar rusiškų „jesli pet nam o rodine“.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, 1980-ųjų dainų šventė atrodo itin raudona. Kitokia būti negalėjo, nes visos tos šventės buvo skiriamos Lietuvos įstojimo į broliškų TSRS respublikų šeimą jubiliejinėms arba pusiau jubiliejinėms metinėms, o 1980-aisiais buvo LTSR 40-metis. Dalyvavau Ansamblių dienoje kaip balsingas pionierių choro altas. Mūsų užduotis buvo atsirasti estradoje baigiantis koncertui ir sudainuoti idėjiškai brandžią siuitą, vainikuojamą žodžių:

 

Skrieja per Lenino šalį šviesūs balandžių pulkai –

Žaiskit draugystės ratelį viso pasaulio vaikai!

 

Net nežinau, ar gyvai, ar skambant fonogramai, o mums laidant gerkles, jaunieji šokėjai atliko tai, ką dabar būtų galima vadinti sovietiniais ritualiniais šokiais. Dabar tie darniai sustyguoti šokiai atrodo panašūs į Šiaurės Korėjos masinės kultūros seansus, o tada dėl to nesukome galvų. Nevargino mūsų griežtas repeticijų muštras, nors ir nusibosdavo komanduojant nematomo režisieriaus balsui iš dangaus žingsniuoti pirmyn atgal į estradą ir iš jos, balsui iš dangaus barantis, kad slenkame kaip vėžliai ar straksime kaip vilko išgąsdinti zuikučiai. Neprailgdavo suaugusius kamavęs repeticijų ir pasirodymų laukimas, nes susigalvodavome smagių žaidimų, mėgaudavomės kios­keliuose parduodamais limonadais, pyragaičiais bei ledais, kandžiai žodžiuodavomės su atvykusiais iš kitų miestų ir miestelių šokėjais „kaimiečiais“.

Pagrindinis Ansamblių dienos koncertas vyko pliaupiant lietui ir pučiant šaltam vėjui. Vietoj žiūrovų matėsi tik skėčiai, šokėjai nuolat slidinėjo, dalis suaugusių choristų dainavo apsigaubę permatomais polietileniniais gobtuvais, o mes, trumpakelniai pionieriai, turėjome kalendami dantimis stovėti, kad visi kaklaraiščius matytų. Lietus ir vėjas sugadino M. Gorbačiovo (tada dar tik stambaus viršininko iš Maskvos) sutiktuves. Eskortą turėję pasitikti visada pasiryžę pionieriai buvo panašūs į apgailėtinus, šlapius, sustirusius, iš namų išvytus šunyčius.

Viena įdomiausių – 1980-ųjų, o gal ir ankstesnių sovietmečio dainų švenčių – Ansamblių dienos dekoracijų buvo tarp Kalnų parko medžių šakų švytintis užrašas „Leninas“. Vykstant pagrindiniam koncertui, didžiulės, ryškios raidės buvo iškeltos, o per repeticijas kyšojo nedideliame aukštyje, tad tiek suaugusių, tiek vaikų vadintos Leninu krūmuose.

 

Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui  ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?
1980 m. dainų šventės dalyvius sveikina valdžios atstovai. Bronislovo Tarabildos nuotraukos iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Bronislovo Tarabildos negatyvų kolekcijos

 

Birbynė, eitynės ir legalūs disidentai

Per 1980-ųjų dainų šventę pavydėjome orkestro muzikantams, svajodami kada nors patys kaip šefai sėdėti prie natomis apkrautų piupitrų, o ne vargingai mindžikuoti ant choro laiptų. Orkestrantai buvo į kitus iš aukšto žvelgiantis ansamblio elitas. Nepaleidau iš rankų birbynės visą likusią 1980-ųjų vasarą, nedaviau ramybės kantriems kaimynams rudenį, uoliai birbinau žiemą, ir svajonė tapti elitiniu ansambliečiu greitai išsipildė. Ketverius metus repetavau, koncertavau, gastroliavau. Bet per tą laiką mane pašėlusiai apsėdo rokenrolas ir orkestrinė aistra išblėso. 1985-ųjų dainų šventės Ansamblių dienoje vykęs pasimaivymas pagal fonogramą, rimtam solistui – rodos, Pranciškui Budriui – neva pritarusiame jaunųjų birbynininkų pulke, man buvo atsisveikinimas su šiuo muzikos instrumentu.

1985-aisiais, kaip mokyklos choro tenoras, dalyvavau Dainų dienoje. Teko žingsniuoti ir tradicinėse dalyvių eitynėse nuo Tilto gatvės iki Vingio parko. Pradžioje kankino vienintelė nemaloni mintis: kad tik manęs nepastebėtų koks nors pažįstamas. Vyresniems eitynininkams pradėjus traukti tikrąsias lietuvių liaudies dainas, gėdos jausmas išnyko. Kadangi dainavau ir pasakodavau žemaitiškas balabaikas neseniai įsikūrusiame mokyklos etnografiniame ansamblyje, mokėjau nemažai liaudies dainų, narsiai jas plėšiau ir apimtas jaunatviškos puikybės, godžiai rijau vyresniųjų dainorių komplimentus, koks puikus šiuolaikinis jaunimas.

Pasibaigus oficialiam Dainų dienos koncertui, dar gerą valandą nesiskirstė nei choristai, nei žiūrovai. Bendras atlikėjų ir žiūrovų choras keletą kartų sugiedojo (dėl ypatingos atmosferos nedrįstu to vadinti dainavimu) „Lietuva brangi“, atliko keletą oficialaus repertuaro dainų, iš kurių mėgstamiausia buvo J. Gudavičiaus ir K. Sakalausko-Vanagėlio „Kur giria žaliuoja“. Visi iki vieno žiūrovai dainavo stovėdami, o vėliau prasidėjo nepakartojamos, neužmirštamos eitynės-sugrįžtuvės Vingio parku, nuo didelio žmonių kiekio grėsmingai siūbavusiu pėsčiųjų tiltu, Žvėrynu iki pat miesto centro dainuojant liaudies dainas.

Jausmą, kurį tada patyriau, nelengva nupasakoti. Kai kurios garbesnio amžiaus moterys ašarojo, jaunieji dalyviai, be repertuaro dainų mokėję nebent „Negiedokit, gaideliai“ ar „Ant kalno mūrai“, gaudė žodžius, stengdamiesi neatsilikti. Šiltam, neoficialiam, nuoširdžiam paradui vadovavo būrys vidutinio amžiaus vyriškių, tikriausiai kraštotyrininkų folkloristų. Prasidėjus gorbačiovinei pertvarkai, jie labai suaktyvėjo. Dalyvauti etnografiniuose ansambliuose tapo populiaru, o lietuvybės puoselėjimu užsiėmę tokių ansamblių dalyviai jautėsi tarsi legalūs disidentai. Manau, panašiai jautėsi visi neoficialių pošventinių eitynių dalyviai.

 

Paskutinė, moksleiviška

Iki šiol prisimenu daug 1985-ųjų dainų šventės jungtinio choro repertuaro epizodų, įskaitant „partija moko, partija rūpinas – prasmingų idėjų gyvenimas kupinas“.

Gal todėl, kad, kaip ir daugelis moksleivių, 1987-ųjų moksleiviškoje dainų šventėje dalyvavau per prievartą, jos repertuaras nugarmėjo į atminties prarają. Mokyk­los vadovybė nėrėsi iš kailio, kad nesubyrėtų daugiausia iš abiturientų suburtas choras, – dalį stojimui į aukštąsias mokyklas būtinų dokumentų choristams davė tik tada, kai ta moksleiviškoji, trauk ją devynios, dainų šventė pasibaigė.

Valdiškai atžiopčiojome ir be jokių pošventinių eitynių išsiskirstėme savais keliais. Atmintis nepajėgia atgaminti, ar turėdami moksleivių dainų šventės dalyvių pažymėjimus, gavome kokių nors malonių leng­vatų. Per ankstesnes šventes nepraleidau progos be eilės apsikirpti, o 1985-aisiais, vilkėdamas koncertiniu, tautiniu kostiumu, prie geltonos giros statinės ir neturėdamas pažymėjimo žiūrovų buvau praleistas be eilės.

 

Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui  ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?
1980-ųjų dainų šventės Ansamblių dienos koncertas. Dešinėje, viršuje aiškiai matosi ryškus užrašas „Leninas“. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 3941, l. 3-8

 

Buvo, yra ir bus!

Ne vieno dainomis iškilmingai šlovinusio partiją, tarybinę liaudį ir net didį tautų vadą Staliną pokario dainų švenčių dalyvio artimieji buvo išvežti per masinius trėmimus, už kokias nors antisovietines nuodėmes kasė anglį ar kirto mišką Sibiro lageriuose, ne vienas jų pats skurdo kolūkyje, už menką atlygį liejo prakaitą gamykloje ar kamuojamas nuolatinio nerimo darbavosi kokioje nors sovietinėje įstaigoje. Praėjus 30 ir daugiau metų, nuotaikos buvo šviesesnės, šventiškumas, nesumeluotas entuziazmas jautėsi ir būtų galima arba džiaugtis, kad žmonių gyvenimas pagerėjo, arba piktintis, kad komunistinis režimas tuos žmones galutinai palaužė priversdamas savanoriškai čiulbėti ulbėti bei šokti pagal partijos dūdelę.

Klausydamasis sovietmečio masinių renginių kritikos manau, kad neprotinga ir netgi šiek tiek juokinga vertinti tuos renginius nutaisius rūgščią veido išraišką, vilkint nematomą, bet aiškiai juntamą rūstaus teisėjo mantiją, tapus panašiems į tulžingus to paties stalininio laikotarpiu kultūrininkus. Žmonėms visada reikėjo ne tik duonos, bet ir žaidimų, ir būtų be galo naivu tikėtis, kad tam tikrus žaidimus leidęs režimas, nereikalaus už tai tam tikros duoklės. Idėjinės, neretai rusų kalba atliekamos dainos, raudonarmiečių kazačiokai ir entuziastų maršai sudarė didelę repertuaro dalį. Regėjusiems ir girdėjusiems vien fasadinę sovietmečio dainų švenčių pusę, nekils abejonių, jog tai buvo reveransas tarybinei tėvynei, partijai ir aukščiausiems jos vadovams.

Švenčių organizatoriai, režisieriai, skambėjusių kūrinių autoriai ir atlikėjai, gyvai koncertus stebėdavę žiūrovai nesutiks, jog tai buvo vien reveransas, jų tvirtinimu, po ideologine dūmų uždanga buvo saugojamos ir puoselėjamos senosios lietuviškos tradicijos. Negalima užmiršti, kad dainų šventės, kaip ir daugelis sovietinių kultūros reiškinių, turėjo savotišką dvigubą dugną. Ne vienas dalyvis, ne vienas žiūrovas niekada neužmirš, jog pačios tikriausios dainų šventės būdavo po oficialių koncertų prasidėjus iš įvairių Lietuvos kampelių atvykusių dalyvių vakaronėms. Po Dainų dienos Vingio parke vykdavusius bendrus jungtinio choro ir žiūrovų dainavimus, jų neoficialias sugrįžtuves dainuojant tikrąsias, neharmonizuotas liaudies dainas per skambu vadinti Dainuojančios revoliucijos preliudija, tačiau prisimenant nepakartojamą 1985-ųjų atmosferą, tokia mintis neapleidžia.