Kazys Saja. „Šventežeris“ Irenos Veisaitės gyvenime

 Irena Veisaitė pati apie save yra išleidusi knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Aš neketinu jo drumsti, tik norėčiau pridurti, kad gyvenimas gali būti mįslingas ir kupinas netikėtų posūkių.

Pradėsiu nuo savęs, nuo Žemaitijos kaimo praeities. Apie septyniasdešimt penktuosius metus kažkurios žinybos nurodymu Lietuvos žemėlapis buvo subraukytas kvadratais – kiekviename iš jų turėjo būti padaryti tam tikro gylio gręžiniai. Prireikė dyzelinę techniką valdančių geologų, kuriuos kaimo žmonės netrukus ėmė vadinti gyvologais. Šie su savo tepaluotom mašinom ir patys pasmirdę samagonu įsiverždavo į žmonių kiemus, daržus ir sodus su aviliais, baksnodavo pirštu į  planą: „Mes čia turime gręžti...“ Bet gyvologus gerai „pamylėjus“ buvo įmanoma šiek tiek pakrapštyti į šalį.

Vietovė, vadinama Šventežeriu, yra Dzūkijoje, o Šventu vadinamas nepaprasto skaidrumo ežeras – Šiaurės Lietuvoj. Bet mano pjesėje „Šventežeris“ buvo vaizduojama visa Lietuva, kurioje vienaip ar kitaip šeimininkauja gyvologai. Tai buvo bene pirmas mūsų literatūroj išreikštas susirūpinimas dėl teršiamos gamtos.

Kai Maskvos cenzoriai uždraudė „Mamutų medžioklę“, Jono Jurašo režisuotą Kauno teatre, Lietuvos kultūros prievaizdai man įsakmiai patarė vengti tokios Ezopo kalbos ir nenukrypti į pranašo Jonos, mamutų laikų ar kitokias abstrakcijas.

Bet „Šventežeris“ jiems pasirodė per daug realistinis. J. Jurašui dar teberepetuojant spektaklį, cenzoriai uždraudė Janinos Malinauskaitės dekoracijas, kuriose Lietuva buvo pavirtusi tik žaliu lopinėliu. Vėliau ir toks apkarpytas spektaklis Kauno dramos teatre sulauks rekordinio vaidinimų skaičiaus.

Kai kuriose „broliškose“ respublikose išversta pjesė išvengė didesnių pataisymų. Pasidarė įdomu, kaip „Šventežerį“ („Puhejarv“) pastatė Talino teat­ras. Režisierius Grigorijus Kromanovas pakvietė į generalinę spektaklio repeticiją. Pasiūliau kartu važiuoti ir teatrologei I. Veisaitei. Jos namuose visada galėdavau rasti bendraminčių arba Irenos bičiulių, iš kurių būdavo galima šio to pasimokyti.

 

Kazys Saja. „Šventežeris“ Irenos Veisaitės gyvenime
„Šventežeris“. Nuotrauka iš Estijos dramos teatro archyvo.

 

Režisierius G. Kromanovas matė, kad mes po spektaklio  likome labai patenkinti ir pakvietė mus į Talino artistų mėgstamą naktinį klubą.

Lyg ir nevertėtų tokių vėjų dabar prisiminti, jeigu jie nebūtų pakeitę Irenos ir Grišos gyvenimo krypties.

– Kazy, tu mane saugok, vienos nepalik...

Mudu su G. Kromanovu šokdinom Ireną paeiliui. Po kurio laiko estų režisierius apsidžiaugs įsitikinęs, kad Irena yra tik mano gerbiama, protinga ir „nevaldiška“ kritikė. Puiki teatrologė, literatūros dėstytoja.

Kino ir teatro režisierius G. Kromanovas jau turėjo sūnų ir paauglę dukterį Kristiną. Gerokai vyresnė buvo Alytė, Irenos duktė. Rami, protinga, dažnai besišypsanti, kaip ir jos tėvas Jaša (Jakovas), toleruojantis dažnai besilankančius nesuskaičiuojamus Irenos gerbėjus ir draugus.

Gyvenimas keitėsi kaip G. Kromanovo filme „Pas­kutinė relikvija“. Praeis vos keletas metų, Alytė ir jos tėtis išsikels į Londoną, Irena, išsiskyrusi su Jaša, gal metus pagyvens Taline ir, ištekėjusi už Grišos Kromanovo, parsiveš savo antrąjį vyrą į Vilnių. Ji padės kurti  G. Kromanovo filmą „Briliantai proletariato diktatūrai“ ir slaugydama  jį sergantį „Žiguliais“ vežios  iki Talino ir atgal.

Dar viena keistoka smulkmena – kaip sapnas jau įprastos mūsų kasdienybės akyse. Į Vilnių atvažiavo minėtoji Grišos dukrelė Kristina. Galbūt pasitikdama savo brandos amžių, ji turėjo kažkokių psichinių problemų. Buvau šiek tiek susibičiuliavęs su gydytoju psichiatru, sėkmingai naudojančiu hipnotizę, Aleksandru Alekseičiku (panašus personažas atsirado ir „Šventežeryje“). Dirbdamas Vasaros gatvėje, jis pavasariais rengdavo seminarus, į kuriuos sukviesdavo įvairią metodiką praktikuojančių gydytojų.

Aš Palangos „Lino“ sanatorijoj buvau susipažinęs su gydytoju Konradu Nastopka (literatūrologo Kęstučio) broliu. Daktarui A. Alekseičikui pasiūliau, kad į minėtąjį seminarą pakviestų ir Konradą.

Prieš tą seminarą Irena prašė, kad vakare atsivesčiau Konradą pas juos vakarienės. Gal jis galės ką nors patarti Kristinai. Buvau liudininkas, kaip Konradas sugeba nusakyti žmogaus psichinę būklę net per kokį kitą jam artimą asmenį. Tą vakarą Griša mane aplenkė. Jis į tą vakarienę pasikvietė ne kokį eilinį seminaro svečią, o patį garbingiausią – Sergejų Libichą iš Leningrado. Šis daktaras esąs penktos kartos leibmedikas. Jo protėvį į Peterburgą iš Vokietijos buvo parsiviliojusi carienė Jekaterina Antroji.

Nežinau, ką tiedu psichiatrai patarė Kristinai, bet visiems pasidarė įdomu, kaip Konradas diagnozuos dar ir nematomą žmogų, apie kurį dabar mąsto priešais jį stovinti Irena.

Konradas ėmė kalbėti apie jauną moterį, nusakė jos šukuoseną, amžių, plaučių, širdies būklę... O žemiau, ties pilvu, jis mato rimtų problemų, apie kurias viešai kalbėt nenorėtų. Pastebėjau, kad Irenos veidas apsiniaukė, nors pats Nastopka savo metodikos nesureikšmino. Kai vėliau Irenos paklausiau, gal galvojo apie savąją Alytę, ji atsakė:

– Žinoma. Ji dabar laukiasi. Ne vieno, o iš karto dvynukų.

Nemanau, kad Konradas tada būtų nujautęs, jog tiedu vaikeliai gims jau negyvi. Tuo labiau niekas nebūtų išpranašavęs, kad Alytė įkandin pagimdys kitus du. Man dar teko su jais smagiai pabendrauti. O Grigorijų Kromanovą, net šešiasdešimtmečio nesulaukusį, mes palaidosim tvarkingose (be paminklinių altorių) Talino kapinėse.

Atsisveikinimo kalbos prie atviro karsto buvo pasakytos teatro salėje, o kapinėse karstas padėtas šalia duobės, kol bus sugiedota Grišos mokinių ir bend­ražygių atsisveikinimo giesmė.

Savo žmonai parodžiau, kaip kamanė bitė skraido aplink Grišos karstą, nors ant jo – nei gėlių, nei vainikų kaip pas mus. Kamanė, nusileidusi ant karsto, paropinėjo ir galiausiai nuskrido. Vėliau apie tai papasakojau Irenai, ji susigraudinusi pratarė:

– Mačiau, žinau... – atsiduso. – Grišai pasakiau, kad ir aš kada nors atsigulsiu šalia.

Irena Veisaitė savo žodį ištesėjo.