Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (VIII)

 

Sausio 23 d.

Policija

Jau ir man, namisėdai, karantinas prailgo. Ir dar tas paukščiukas miesto centre, prie pat ligoninės, taip gražiai užgiedojo, saulė tvykstelėjo pavasarinį spinduliuką, štai ir laisvės panorau. Laisvės judėti ten, kur noriu, kur nėra murzino sniego, gatvėje suvalgyti karštą kepsnį ir dykai paskaityti seną vietinį laikraštį.

Magėjo savaitgalį susitikti su senais draugais: atsikimšti vyno, paplepėti, parodyti naujus pirkinius, gal dar kokį žaidimą sužaisti. Kaip seniau.

O kaip karantinas? Ar nepažeisim burbulo? Kas per burbulas? Nuvijau į šalį paikas mintis: mes arba persirgę, arba paskiepyti. Virusas jau atsitraukęs ir nebaisus, gal vis dar klastingas ir įdomus, bet jau tik­rai nebešviežias.

Draugai perspėjo: policija tikrina judėjimą ir dokumentus, tad pasisėdėjimą atšaukėm. Atsitokėjom susigėdę pagaliau. Kas, jei ne mes, turim rodyti visuomenei pavyzdį? O vos nepasidavėm vaikiškai užgaidai.

 

Sausio 24 d.

Lašai

Kad niekaip neįsikūrė krosnelė, jokia čia mįslė: malkos dar žalios. Apėjau pavėsinę ieškodamas sausų. Nuo sausų, bet apsnigtų malkų lašėjo vanduo, o ant kelių pliauskų iš po sniego bolavo pelėsis.

Baltoji tyla. Vyturiai dar nečirena. Kaimynas nieko nestato, ilsisi ir jo meistrai, ir jų kampiniai šlifuokliai. Kitas kaimynas jau apgenėjo medžius, grandininis pjūklas tyliai laukia naujo sezono. Sniegas tirpsta, srovena pamažu link stogo krašto ir teška į išmuštą per kelerius metus vandens griovelį. Kiekvienas lašas savo taku, savo ritmu, tiesiai žemyn be jokių vamzdžių. Sekmadienio klasika. Klausausi, kol sudrebina drėgnas šaltukas. Pakeliu akis.

Lašas pampsta lėtai, užgimęs skausmingai atitrūksta, nenoriai, be nuovokos krinta į gyvenimą, kurio augantis tempas palaužia, išklaipo ir teškia į balą ramiai susivokti amžinuose apmąstymuose.

Visai kita muzika, kai lietaus lašai barbena į skardinę daugiabučio palangę ankstyvą rytmetį, ragina keltis į kasdienę tarnybą, kišti nosį į darganą ir dar labiau subjauroti nekokią nuotaiką.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (VIII)
Autoriaus nuotrauka

 

Sausio 28 d.

Baimė

Nėra ko bijoti: kas buvo, nebegrįš, bet priekaištų sulaukiu. Viskas seniai aptarta, išsiaiškinta, o nemalonios temos grįžta be jokios prasmės. Man savaime grįžta, net nepriminus. Naudos jokios, o žaloja toliau. Juk nesu geresnis ar tobulesnis nei tuomet, nei dabar. Tik uždaresnis, tylesnis ir gal todėl įtartinas. Vėl kažką rezgu, galima pamanyti. Užburtas ratas. Auga baimė: jei priekaištai be priežasties, tai jie pasikartos. Laukiu. Sulaukiu. Vėl nuoskauda lyg nudrėkstas šašas. Manau, tai juokinga ir linksmina, bet savęs neįtikinu. Pernelyg skaudu, kai kliūva nuo artimo žmogaus.

 

Sausio 31 d.

Ledas

Jau antrąsyk šiemet įlūžau į ledą. Šiandien ėjau atsinešti malkų ir trumpinau kelią per užšalusią kūdrą. Žinojau, kad ledas netvirtas: upė jau srovena kaip vasarą, antys pliuškenasi linksmai, bet kūdrą paniekinau: tokia ji menkutė, kad ledo niekaip neištirpins. Ką gi, įsmukau virš aulo, prasivėrė pernykščiu dumblu pasmirdusi eketė, o kitame krante tą patį pakartojau. Ir dar ta pačia koja, ir vėl virš aulo. Jau apšilęs bate vanduo pasipildė šaltesniu ir šviežesniu, tik, deja, ne kvapnesniu.

Panašiai prieš kelias savaites išbandžiau ledą ant upės. Deja, ne dramatiškai ir artistiškai šūkaliodamas tarp traškančių besivartančių lyčių, o seklioje, man gerai pažįstamoje pakrantėje, kvailai ir be jokio tikslo vaikštinėdamas apsemta pieva. Niekam nepasakoju, prisipažinti gėda.

 

Vasario 3 d.

Brolis

Paskambino draugas. Kaip laikosi jo brolis kovido reanimacijoje? Nueinu, bet savo akimis pamatyti negaliu: įeiti į „reaktorių“ draudžiama, pasiteirauti nėra ko: visi užimti, žvilgsniai įtempti, geriau nelįsti su klausimais. Gydytojų kabinetas primena NASA skrydžių valdymo centrą. Susiradau reikiamą monitorių su draugo brolio pavarde ir rodžiau į jį pirštu, gal kas, sakau, pastebės ne tik monitorių, bet ir mano pirštą, o tada žvilgsniu atseks ir iki manęs. Pastebėjo. Atsekė. Ko? Pasakiau. Prastas, pasakė ir nusisuko. Taip ir perdaviau paskambinęs telefonu.

Po savaitės iškvietė ekstra pakonsultuoti kitus ligonius į tą patį „reaktorių“, tada jau legaliai apsivilkau skafandrą.

Prieblanda. Ne, man taip tik pasirodė, nes apšvietimo pakanka. Gali įjungti galingiausias lempas, prieblanda liks. Tokia atmosfera, tokia vieta, toks gyvenimas, tokia jo riba. Visi vienodi, visi intubuoti. Pagarbi tyla. Prie vieno ligonio tebetriūsia gydytojas su abiem seselėmis. Paklausė, ar man reikia padėti. Ne, ačiū, susitvarkysiu vienas pats.

Pakonsultavau, bet kas iš to. Būklės nuo to nepagerės. Paklausiau, kuris iš jų mano draugo brolis. Pats pirmas, skaičiuojant iš kairės. Nepagerėjęs per savaitę nė kiek.

Rytą skambinu draugui. Mačiau brolį, sakau, nieko gero. Ką daryti, klausia. Patariau susirasti išeiginius drabužius, išsilyginti, jei reikia, ir pasikabinti arčiau po ranka.

Šiandien užgaišau operuodamas, baigęs aptikau praleistą draugo skambutį. Nujaučiau blogą žinią, bet pasitikslinau elektroninėje sistemoje: vos prieš tris minutes dar buvo gyvas. Skambinu draugui.

Užuojauta, sakau, tavo brolis prieš keturias minutes...

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (VIII)
Autorius prieš vizitaciją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Vasario 4 d.

Nesėkmės

Sako, jos grūdina. Nė velnio. Pribaigs jos mane. Kartais pats save noriu pribaigti, kai nieko negaliu padaryti, tik žliumbti iš bejėgiškumo. Prisigerti. Bent parūkyti. Dirbu, vargstu, nervai nebelaiko, ir viskas velniop. Aš čia niekuo dėtas. Darau tai, kas reikia, ir pagal taisykles. O norisi sėkmės, noriu būti šaunus, kas gali uždrausti?

Lenda čia su savo paguodom! Dar ko!

 

Vasario 7 d.

Niekas

Nesu rastinukas, o juolab pamestinukas. Žmonės užauga internatuose, vaikų namuose ir juos atsimena: kaip jau ten buvo, tai jau taip, o aš – nieko, tuščia. Bent gandras būtų atnešęs, kaip ir daugelį kitų anais laikais. Na, jei ne gandras, tai nors kalakutas. Man nerūpi kas.

O štai dabar esu niekas.

Tvarkant testamentą originalas liko pas notarę. Notarė išėjo į pensiją, biuras uždarytas, originalui sudie, niekam jis neberūpi.

Negana to, civilinė metrikacija neseniai skaitmenino piliečių duomenis. Ar praleido kažką, ar kavute sulaistė, bet trūksta įrašo, be kurio paaiškėjo, kad mano tėvai neturėjo vaikų, o aš, suprantama – tėvų. Jokia teorija negali pagrįsti mano buvimo.

Žvelgiu CM biurą. Santuokų rūmai plačiais laiptais ir erdviu vestibiuliu tarsi slibinas plačia burna, šeštadieniais ryjantis aukas – viengungių poras.

Ir kartais – jau šiokiadieniais – mano egzistencijos įrodymus.

Galėčiau nuleisti nerimą banaliais juokais ar pažvelgti santūriai, gal net intelektualiai: buvau dulkė, į dulkę pavirsiu. Juk pensininkas jau.

Netiesa: dulkė neatsiranda iš nieko, o aš ir toliau sau būsiu niekas be niekur nieko. Net ne nulio vietoje, kuo mane laikė civilinės metrikacijos darbuotoja, žvelgdama iš aukšto, nors iš paskutiniųjų saugojo gerą toną.

Nulis tai ne koks niekas, o vienas iš jauniausių ir mįslingiausių skaičių, ir ne toks nuobodus bei paprastas, kaip, tarkim, koks keturiolika. Begalinėje skaičių tiesėje nuo minuso link pliuso užimdamas centrą, išsyk patraukia dėmesį. Bet kuriame grafike akys pirmiausiai ieško nulio tarsi pirminio sprogimo.

Jei būčiau nulis ir stovėčiau skersai tako, mane tektų apeiti, pastumti, atsiprašyti ar aprėkti. Jei, kaip štai dabar, niekas – aš ir ant menkiausio tako neužlipčiau.

Kol ieškos dokumentų, savaitę pabūsiu niekas. Porą pirmųjų dienų jaučiausi niekuo ir ištvėriau. Keistoka buvo pirmąsyk atsiliepti telefonu. Vėliau įsidrąsinau, stengiausi rodytis viskuo, kad pašnekovai nesuvoktų kalbantys su nieku. Gal jie seniai tą įtarė ar žinojo, bet, nenorėdami įskaudinti, išlaikė orumą ir mandagumą, už tai jiems labai dėkingas.

Darbe apsilankiau net dažniau, negu norėjau, kad tik parodyčiau savo iliuzinę egzistenciją. Paspalvinau emocijas, o gal ir perspaudžiau kiek, ypač anąkart rea­nimacijos skyriuje.

Taip palengva pripratau prie nieko būsenos. Gal reikėjo paprašyti žmonių nereaguoti į mane ar net užsikabinti lentelę su tokiu pageidavimu? Atkreipti visų dėmesį, kad į mane nekreiptų jokio dėmesio – sąžiningiausia, ką galiu šiuo metu padaryti.

 

Vasario 14 d.

Niekai

Savaitę išbuvau niekas, iš CMB niekas taip ir nepaskambino.

Draugai