Robertas Švelnikas. Žvilgsnis į vaikų baldų etninę tradiciją

Mūsų etninė tradicija dabartyje prasitęsia tiek, kiek sąmoningai bandome jos įlieti į modernų dabarties gyvenimą. Akivaizdu, kad galime liaudies kultūros tradicijas atnaujintais pavidalais plėtoti ženkliai daugiau, nei tai darome šiandien. Esame užlieti visokių baldų pasiūla iš visų pasaulio pusių, o mažai pastebime, kokią tikslingą, įdomią ir įvairiapusę vaikiškų baldų tradiciją turime patys sukūrę ir išpuoselėję. Bet ją mažai pažįstame, menkai vertiname, nors ji daug saugesnė, artimesnė, jaukesnė už daugelį dabar siūlomų pavyzdžių. Tad verta pažvelgti į vaikų baldų etninį paveldą, jų formų įvairovę ir kaitą, kuri mums šiandien gali daug daugiau padėti nei manome.
Kūdikio gimimas – vienas svarbiausių bei nuostabiausių įvykių šeimos gyvenime. Ilgus šimtmečius vaiko atėjimas į pasaulį buvo apipintas įvairia magija, burtais bei prietarais, paremtais analogijos dėsniu: kiekvienas nėščiosios veiksmas ar elgesys turi įtakos kūdikiui. Pavyzdžiui, nėštumo metu moteris paisydavo visokių draudimų, tariamai turėjusių garantuoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą bei laimingą gyvenimą. Nėščiajai buvo draudžiama kapoti malkas, nes vaikas gali gimti su skelta lūpa, taip pat – eiti per tą vietą, kur buvo svilinama kiaulė, kad vaikas negimtų šeriuotas. Šiuo magišku šeimai laikotarpiu pasiruošimas vaiko gimimui buvo ne mažiau svarbus už kasdienį gyvenimą, rūpesčius, buities darbus.
Kūdikiams ir vaikams guldyti, supti bei migdyti būdavo naudojami ir pakabinami lopšiai, ir pastatomos, į šalis, šonus bei į galus linguojamos lovelės.
Pintiniai lopšiai – tai vieni iš seniausiai žinomų vaikų baldų. XIX a. pintiniai lopšiai buvo paplitę visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Dažniausiai lopšį padarydavo pats kūdikio tėvas arba vietos meistrai. Aukštaitijos regione buvo paplitę taisyklingos elipsės formos lopšiai su vienodai siaurėjančiais galais, Žemaitijoje – nupjautos elipsės formos lopšiai. Lopšiai dažniausiai būdavo pinami iš apvalių ar skaldytų karklo, lazdyno, žilvyčio vytelių, karnų, eglės ar pušies plėšų. Renkantis medžiagą, įtakos galėjo turėti ir lietuvių tautosakoje įsišakniję tokie prietarai: „lopšį reikia supinti iš ievos šaknų, tai vaikas bus sveikas ir stiprus; dirbti jį trijų vakarų jaunam mėnuliui esant.“ Žemaitijoje lopšiai buvo pinami išskirtinai tik iš lazdyno plėšų. Aukštaitiški lopšiai dažnai buvo pinami ne iš plėšų, o iš lazdyno vytelių, supinant ir jų dugnus.
Lopšiai dažniausiai buvo kabinami ant karties – lingės, kurios galas buvo įspraudžiamas po pirkios siją. Kaip teigia lietuvių liaudies tautosaka, „vaikams lingių nereikia daryti iš tekančio medžio (beržo ar klevo) –­ paaugęs vaikas šlapinsis lovoje“.  Šis prietaras buvo gyvas Sedos bei Ylakių apylinkėse (Skuodo r.).  Lopšiai dažniausiai būdavo kabinami šalia lovos, kurioje miegodavo kūdikio tėvai. Priklausomai nuo lingės lankstumo, lopšiai galėjo būti linguojami aukštyn ir žemyn. XIX a. pab.–XX a. pr. pintiniai lopšiai pradėjo nykti. Žemaitijoje šie lopšiai išnyko po I-ojo pasaulinio karo, užleisdami vietą mediniams, iš lentų pagamintiems lopšiams.
Plačiausiai lentiniai lopšiai buvo paplitę rytų Lietuvoje: Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Anykščių, Švenčionių, Kaišiadorių apylinkėse. Lentiniai lopšiai – tai tarsi tarpinis variantas tarp pakabinamų pintinių lopšių bei pastatomų, į šalis linguojamų lovelių – vygių. Yra žinomi keli lentinių lopšių formų tipai: stačiakampio formos lopšiai ir į dugną siaurėjantys lopšiai. Visų lentinių lopšių dugnai dažniausiai būdavo supinami iš kanapių virvių arba vielų. Taip pat jų dugnai būdavo apkalami drobe. Lopšio vidus dažnai būdavo išklojamas šienu ar pelais (kapoti šiaudai), ant jų ištiesiama minkšta drobinė paklodė, po kūdikio galva būdavo dedama plunksninė pagalvė bei užklojama vatine antklode.
Be linginių (pakabinamų) lopšių, lietuvio buityje buvo sutinkami ir drobiniai lopšiai. Dažniausiai šie lopšiai buvo naudojami vasaromis, kai kūdikio motinai tekdavo dirbti lauko darbus. Aukštaitiškas lopšys. LDMDrobiniai lopšiai buvo paplitę pietryčių Lietuvoje: Šalčininkų, Eišiškių apylinkėse, XIX a. pab. šio tipo lopšių pasitaikydavo Užnemunėje bei Žemaitijoje. Dėl blogų socialinių bei ekonominių sąlygų visų formų lopšiai ilgiausiai buvo naudojami rytų bei pietryčių Lietuvoje. Žemaitijoje, Užnemunėje, vidurio ir šiaurės Lietuvoje, kur ekonominis ir kultūrinis gyvenimas geresnis, lopšiai nyko daug sparčiau. Jų atsisakyta jau XX a. pr. Vėliau lopšius naudojo tik vargingai gyvenančios šeimos. Plintanti miestietiškoji kultūra paspartino lopšių nykimo procesą, be to, XX a. statytuose namuose su įlaidinėmis lubomis neliko sijų, taip pat ir vietos lopšio lingei pririšti.
XX a. I p. pakabinamus keičia pastatomi lopšiai. Tokio tipo lovelės vadintos vygėmis, vygutėmis. Šis terminas plačiai naudotas Žemaitijoje, Kuršių nerijoje, Užnemunėje. Pietryčių Lietuvoje šio tipo lovelės vadinamos lopšiais, lopešiais. Pakabinamų lopšių transformacija į pastatomus lopšius vyko nuosekliai, pagal baldų raidai būdingus principus. Kaip ir skrynia, pastatyta vertikaliai, su į ją integruotomis lentynomis, tapo spinta, taip ir buvusio pakabinamo lopšio skrynutei pritvirtinus lenktas pavažėles (supimo lankai), tapo į šalis linguojama vygė. Pagal konstrukciją šias loveles galima suskirstyti į lopšinio tipo vyges, kurių supimo lankai tvirtinami tiesiog prie lopšio apatinės dalies, ir vyges, kurių lopšio kojos yra įleistos į supimo lankus ir pagal formą panašios į šiuolaikines vaikiškas loveles. Pirmojo tipo vygės dažniausiai naudotos Žemaitijoje, šiaurės Aukštaitijoje bei  Suvalkijoje, antrojo tipo vygės buvo paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, naudotos ir kituose Lietuvos regionuose. Tam, kad supant kūdikį vygės nebildėtų, pavažėlės dažnai būdavo apkalamos veltiniu ar kita panašia medžiaga. XIX a. pab. iš miestų ir dvarų išplitusi tekinimo technika įsigalėjo ir liaudies buityje, itin suklestėjusi XX a. I p. Tekintais elementais buvo puošiami visi tuo metu buvę populiarūs baldai. Į šalis linguojamų lovelių buvo atsisakyta iki II-ojo pasaulinio karo. Pradėta bijoti, kad vaikas neiškristų. Pasak lietuvių liaudies tautosakos, „krintant ant galvos, pakenkia kalbai“.
Lovelių transformacija vystėsi toliau. Tradicines vyges keičia lovelės, supamos judinant lopšį į galus, bei lovelės supamos judinant lopšį į šonus. Priklausomai nuo etnografinio regiono, jos būdavo vadinamos skirtingai. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje buvo perimtas pakabinamų lopšių pavadinimas lopešis ar lopešėlis, šiaurės Lietuvoje jos vadintos lovelėmis, Užnemunėje pagal pirmojo tipo loveles – vygėmis. Ilgainiui šio tipo lovelės ir literatūroje įgavo bendrinį vygių pavadinimą. Lovelių, linguojamų į galus, konstrukcija kiek skiriasi nuo tradicinių vygių. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad lovelę linguoja ne pavažėlės, o lopšio korpusas, atskirtas nuo lovelės karkaso. Lopšio korpusas gaminamas kiek mažesnis už lovelės karkasą tam, kad galėtų nevaržomai judėti jo viduje.
Lovelių, linguojamų į šonus nėra daug išlikusių. Jos buvo paplitusios XX a. I p. Šių lovelių konstrukcija skiriasi nuo į galus linguojamų lovelių sandaros – nepakitęs liko tik lopšys. Tokį baldą daug patogiau naudoti, jo konstrukcija žymiai paprastesnė – į šonus linguojamos lovelės gamintos remiantis sūpuoklių principu. Šių lovelių lopšiai – į apačią siaurėjantys, ovalūs arba stačiakampiai.
Po II-ojo pasaulinio karo vaikų supimo priemonių (vygių, į galus bei šonus linguojamų lovelių) atsisakyta motyvuojant tuo, kad supimas yra kenksmingas kūdikio sveikatai. Linguojamas loveles pakeitė paprastos – nejudančios. Šios lovelės – tai dažnai tos pačios, į šalis linguojamos, nuo kurių nuimtos pavažėlės. Nejudančios lovelės išlaikė klasikinę formą. Gamindami loveles, liaudies meistrai neretai pasinaudodavo  ir profesionaliosios taikomosios dailės patirtimi. Kartais bandyta mėgdžioti bydermejerio (pgl. literatūros personažo Gustawo Biedermeierio pavarde, XIX a. I pus. interjero ir baldų stilius – miestietiškos kultūros apraiška) stiliaus bruožus. Jo įtaka Lietuvos liaudies baldų kūrėjams didelė – kaimo meistrai mėgo kopijuoti  šį stilių. Tačiau pažymėtina, kad meistrai liko ištikimi ir lietuvių liaudies baldų gamybos tradicijoms, naudojo lietuvių liaudies menui būdingus elementus bei simboliką. Prie nejudančių lovelių galima priskirti drobines, liaudies buityje naudotas sulankstomas loveles. Tai –­ „X“ formos baldas. Šios gana lengvai sudedamos lovelės galėjo būti naudojamos tiek patalpose, tiek lauke, pavyzdžiui, kūdikio motinai dirbant ūkio darbus.
Pokario Lietuvoje pradėtos naudoti fabrikinės gamybos vielinės lovelės, kurios buvo itin populiarios Lietuvos kaimuose.
Visuose Lietuvos regionuose buvo plačiai paplitusios priemonės, skirtos mokyti bei pratinti vaikus stovėti. Matyt, nerasime nė vieno krašto muziejaus, kuriame nebūtų saugomos vienos iš populiariausių tokių priemonių – stovynės. Šis įrenginys turi keletą terminų: šiaurės, šiaurės rytų, vidurio Lietuvoje bei Užnemunėje jis buvo vadinamas stovyne, stojineliu, Žemaitijoje – tupčiumi, aktainiu, rytų bei pietryčių Lietuvoje – statuku, stajanka, stajankėliu, stoika. Dažniausiai stovynę pagamindavo pats kūdikio tėvas. Medžiagoms didelė reikšmė nebuvo teikiama; neretai stovynė buvo daroma iš kelių medienos rūšių: skydeliai būdavo pušiniai ar egliniai, kojelės – išpjautos iš lazdyno šakų. Viršutiniame skydelyje buvo daroma išpjova, skirta vaikui įstatyti į stovynę. Kad vaikas nesusižalotų, ši kiaurymė dažnai būdavo apkalama medžiaga. Jei vaikas išmokdavo išslysti iš stovynės, tai jos kojos apipindavo rankšluosčiu arba pakaldavo skersinėmis lentelėmis.
Maži vaikai seniau buvo pratinami vaikščioti keliais būdais: vedžiojami paėmus juos už rankų, parištus rankšluosčiu per pažastis, mokomi stumti prieš save kėdę, vedžiojami prilaikomi už pažastų, o sugebantys pastovėti – įstatomi į bėgynes. Bėgynė – tai prietaisas mokytis vaikui bėgioti, vaikščioti. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ši priemonė buvo vadinama įvairiai: bėgūnu (Varėnos apylinkėse), kadoku, chadūnu (Dieveniškių apylinkėse), gerve (Rodūnės apylinkėse, Baltarusija), sukyne (Kretingos apylinkėse). Tai beveik patalpos aukščio kartis su lankeliu vaikui įstatyti. Valstiečių pirkios viduryje, prie sijos, dažnai būdavo padaroma storos odos, avikailio ar skardos kilpa. Prie jos būdavo tvirtinamas viršutinis karties galas, o apatinė jos dalis būdavo įstatoma į įdubą, pritvirtinta prie grindų lentelės.  Prie karties vaiko juosmens lygyje stačiu kampu būdavo tvirtinamas tašas su lazdyno ar egliniu lankeliu. Į lankelio kilpą įstatytas vaikas galėjo vaikščioti aplink kartį, kol pavargdavo. Šių įrenginių yra išlikę visai nedaug, matyt, dėl ilgos bėgynės karties; kai jos nebenaudodavo, tiesiog išardydavo.
Aukštaitiška stovynė. Lietuvos liaudies buities muziejus (Rumšiškės)Stovynių ir bėgynių pradėta atsisakyti jau XX a. I p. ar net XIX a. pab. Kai kuriose Lietuvos vietose jų ir iš viso neaptinkama.
Prie priemonių, skirtų mokyti vaikus vaikščioti, priskiriamos ir stovynės su ratukais. Jų forma panaši į klasikinių stovynių, skyrėsi tik apatinė dalis – vietoje apatinio skydelio kojų galuose būdavo įmontuojami  mediniai ratukai. Įstatytas į tokį įrenginį, vaikas galėjo judėti tiek pirmyn, tiek atgal.
Patobulintos ir sėdėti pritaikytos klasikinio tipo stovynės – tai tokios stovynės, prie kurių kojų buvo tvirtinamos atverčiamos lentelės tam, kad vaikas galėtų atsisėsti. Šių įrenginių nėra išlikę daug. Į tokią stovynę įsodintas vaikas dėl siauros skydelio angos, stacionarios, nereguliuojamo aukščio pasėstės vargu ar galėjo ilgėliau išsėdėti. Šio tipo stovynė galėjo atlikti maitinti skirtos kėdutės funkciją. Daug paprastesnis šio tipo įrenginys – į stovynę įstatyta kėdutė.
Kėdutės vaikams buvo daromos ir pagal lietuvių buityje naudotų kėdžių, skirtų suaugusiesiems, pavyzdžius. Šie baldai skyrėsi tik matmenimis. Galime daryti prielaidą, kad tokios kėdutės atsirado dėl miesto kultūros įtakos. Europoje profesionalūs baldų meistrai vaikams dažnai gamindavo tokius pačius baldus, kaip ir suaugusiems, tik sumažintų formų. Yra pagrindo manyti, kad, ėmus sąveikauti kaimo ir miesto kultūroms, lietuvių liaudies buityje pradėtos naudoti kėdės sutrumpintomis kojomis, kad vaikas galėtų savarankiškai atsisėsti. Miestų kultūroje tai buvo dažnas reiškinys.
Kėdutės, skirtos sėdėti vaikams, atliekant gamtinius reikalus, daugiau ar mažiau buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Priklausomai nuo etnografinio regiono, šios kėdutės buvo vadinamos sėdukle, sėduklėle, sėdinuku. Esminis išskirtinis šio tipo kėdučių bruožas yra tas, kad jos beveik visada buvo gaminamos su atkalte bei ranktūriais.
Netradicinės skirtos priemonės – tai pavieniai išradimai, nesusilaukę ypatingo dėmesio ir nebuvę pradėti plačiau naudoti. Pavyzdžiui, tokiems baldams galime priskirti įrenginį, liaudyje vadinamą stupka. Tai iš medžio rąsto išskobta kėdutė su atrama, į kurią įstatyta kartelė, skirta vaikui apsaugoti.
Šiandien tik maža dalis šių etninės tradicijos išpuoselėtų baldų bandoma vėl kūrybiškai panaudoti, bet tai – tik pirmųjų galimybių išbandymas.