Šokis yra tai, kas liko po maldos, kai dievai išėjo.

Paul Valéry

 

Ši citata dažnai priskiriama Pauliui Valéry, bet jos tikrasis šaltinis yra miglotas. Tokie žodžiai galėjo atsirasti 1936 m. pasirodžius jo esė „Philosophie de la danse“. Ten P. Valéry žvelgia į šokį ne tik kaip į judesį, bet ir kaip į atskirą meną – kūno kalbą, ritmą, laiką. Jis mato šokį kaip tam tikrą „dirbtinį mieguistumą“, kur „kūnas tampa savarankiškas, sukuriantis savo laiką ir erdvę“.

Tam tikro dirbtinio mieguistumo turi ir reiškinys, pavadintas „interneto išdegintos smegenys“, – čia cituoju Pukomuko, kuris taip taikliai apibūdina savo paauglių vaikų sąmonę. Bet, regis, mano smegenys irgi išdegintos, ir ne tik interneto – dar visokių kitokių medžiagų, o gal ir garsų, kuriuose mirkau paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Gal ir išdegintos, bet vis dėlto šį tą atsimena. Tik ar tie atsiminimai padeda atsiriboti ir analizuoti tokį reiškinį kaip reivas, ar atvirkščiai – sumaišo kortas ir iškreipia praeitį, ją romantizuoja?

 

Elena Krukonytė, „Fotodisko“, 2024; iš parodos „RAVE NATION, Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

Bandant rašyti apie reivą, protas suplaka mano pačios atsiminimus ir refleksijas su instagramo reelsais, kur moteriškė (ak, kaip nesinori rašyti šito šlykštaus žodžio, jis primena kitą eidžistinį ir mizogininį žodį „teta“) pasakoja, kaip ji, būdama dvidešimties ir keturiasdešimties, skirtingai ruošėsi ir dabar ruošiasi į reivą. Ruošimasis būnant dvidešimties jai nereiškia nieko, jis išvis neegzistuoja – tiesiog visą naktį nemiegi, ateini į darbą neišsimiegojusi... ir toliau funkcionuoji. Keturiasdešimties jau turi pasiimti du laisvadienius, prisipirkti elektrolitų, specialių kaukių, gal net užsisakyti prabangią vitaminų lašelinę, turėti specialius gaivinančius drabužius. O kur dar glampingas! Bet kokiu atveju – tokio amžiaus, jei prireikia, suvartojami visi produktai, užtikrinantys euforijos pasekmių amortizaciją. O kur dar visos trys esminės sąlygos: tik ta muzika, kurią tu mėgsti, be to, svarbu viską gerai žinoti (gal atvaro „Daft Punk“? O Jeffas Millsas dar kartą neatvaro?); sava kompanija (nes nešoksi gi apsupta tau nepažįstamų ir cringinančių devyniolikmečių gaujų); krūva geros kokybės energizuojančių priemonių. O gal dar geriau – koks nors super sober arba pusiau sober dienos reivas?

Tokios fantazijos mane aplanko dažniau, nei norėčiau. Bet kai tiesiai už mano buto langų vyksta didžiausi elektroninės muzikos festivaliai ir į juos plaukia tuntai kūnų, pasiruošusių nemiegoti, pasidabinusių a la „Coachella“ fotosesijų stiliaus apdarais, manęs ten netraukia. Homogeniška jauna minia gąsdina. Ir neįkvepia. Mane sukausto baimė nepritapti tuose instagram friendly autentiškuose „Braille Satellite“ ar „Yaga“ festivaliuose. Įtikinu save, kad manyje visiškai nėra FOMO (fear of missing out). Nes FOMO yra ne čia ir dabar, ir net ne ateityje. FOMO byloja apie nostalgišką praeities negrįžtamumą. Ne patį renginį, o patirties mirtį. Reivo patirties, kai nuotykių alkis ir dabar tavo gyvenimą tikrai pakeisiančio „tūso“ pažadas yra toks didelis, kad dėvėdama mini sijoną leidiesi tranzuoti iš Vilniaus į Kauną, nes nori pasistaipyti „RyRalio“ vakarėlyje, pernakvoti kažkieno salone po stalu senojo Kauno viloje. O vėliau išbadėjusi grįžti į Vilnių su keistai linksmais pakeleiviais, kurių pravardės reiškia maisto produktų pavadinimus: Duona, Varškė ir pan. Gana pavojinga, ir dėl to dar įdomesnė patirtis.

O kur dar pavojinga muzika, kuri susuka vidurius, – nežinau, ar iš baimės, ar iš didelio malonumo, o gal iš vidinio šalčio, saldžiai išsiskleidžiančio skambant abstraktiems garsams, kurie gręžia, varto, perkelia, kapoja, užgriebia ir nuzulina iki rytinio nusidėvėjimo. Kai lieka tik po vakarėlio primėtytos šiukšlės, dulkių kamuoliai ir nusmurgę didžėjai, renkantys savo mantą ir besiruošiantys namo arba į afterį.

Reivas iki šiol vis dar yra aiškiai įrėmintas kaip „jaunimo“ kultūra.

Ir vis dėlto – gal dar yra vilties, kad revoliucija įvyks? Ir gal, kaip rašoma tame tyrime apie kognityvinį amžių ir reivą („Rave and Cognitive Age“), aš teoriškai dar galėčiau priklausyti vadinamajai hidden consumer group, kuri dabar sėdi ir liūdi, nes, būdama žilstanti ar perimenopauzinė, nebeatitinka rinkodaros rėmų.

 Gal iš tiesų, kaip rašo Christina Goulding ir Avi Shankaras, reivo patirtys tiesiog neatitinka „chronologinio amžiaus“ ribų. Tai kognityvinio amžiaus scena, kurioje žmonės atrodo, elgiasi ir jaučiasi jauniau, nei juos mato rinkodara. Jie nėra „senstelėję reiveriai“, jie yra pasislėpusi auditorija – tie besijaučiantys jauni trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, kurie vis dar ieško euforijos akimirkų, net jei šiame amžiuje reikia išgerti elektrolitų ir iš anksto užsakyti taksi. 

Bet... ar verta?

Galbūt ir verta, jeigu pavyktų atsikratyti to, kas dabar jau yra cringe. Amerikiečių žurnalistė Michelle Lhooq savo straipsnyje „A Post-Cringe Theory of Psychedelic Spirituality in the Rave Scene“ (2025) siūlo žiūrėti į cringe ne tik kaip į gėdingą ar nemalonų jausmą, bet ir kaip į naudingą signalą – kaip refleksą, kuris perspėja, kad kažkas, kas anksčiau buvo tikra, ilgainiui tapo kliše. „There cannot be change without cringe“, – ji rašo, kad pokyčiai neįmanomi be šito nemalonaus susigėdimo jausmo, kuris rodo, kad galbūt atėjo laikas ką nors keisti.

Gal šiuolaikinis reivas ir yra post-cringe, kaip siūlo M. Lhooq. Tai scena, kurioje dvasinės metaforos, kadaise įtvirtinusios klubų kultūrą, dabar tarsi „pasiklysta tarp struktūros ir ją užpildančio ritmo“. Kai klubas, tarkim, Berlyno mohikanas „Berghain“, jau nebėra „bažnyčia praradusiems malonę“, o algoritmų išplautas memų disneilendas su fetišiniais aprangos kodais iš „Shein“ katalogo. Kadaise „Berghain“ lankymas buvo kvazianarchinis ritualas, šiuo metu – valstybės finansuojamas spektaklis. Suprantu, kad mano noras dar kartą nueiti į reivą nebeturi nieko bendra su coolness ar kontrkultūra, nes radikalumo seniausiai nebeliko ten, kur jis kadaise buvo. Greičiau tas noras susijęs su bandymu iš naujo susikurti patirtį, kuri būtų „ne cringe“, bet kartu ne ciniška.

M. Lhooq kalba apie tai, kad daugelis dvasinių ar alternatyvių praktikų, kurios anuomet buvo subkultūros išraiška, šiandien yra taip suprekintos ir išpopuliarintos (pvz., kvėpavimo sesijos, kristalai, psichodeliniai preparatai, net pati „reivo kaip bažnyčios“ metafora, Frankie Knuckleso pavartota apibūdinant klubą „Warehouse“), kad dėl to populiarumo prarado autentiką.

Vadinamasis post-cringe reivas siūlo ne viską mesti lauk, o surasti naujų formų, kurios nebūtų nei naiviai dvasingos, nei ciniškos, paieškoti ko nors „tarp“. Gal tai gali būti reivas kaip ritualas, tik be teatrališko šamanizmo? M. Lhooq dėsto, kad šiuolaikiniai vakarėliai turėtų būti ne tik hedonistiniai, bet ir pasirūpinti dalyviais – su nemokamais narkotikų testais, šokiais miške, su žolių arbatomis vietoj alkoholio (jaučiu, kaip cringinu vien skaitydama šį pasiūlymą), rasti vietų, kur žmonės jaustųsi saugiai ir nebūtų vertinami pagal tai, kaip atrodo, ką vilki ir kaip juda.

M. Lhooq siūlymas kurti naujas reivo vakarėlių formas skamba viltingai, jei turime galvoje ankstesnį sudievinimą, tiktoko algoritmus, ir apskritai cringe. Nors ji sako, kad ten, tame naujame vakarėlių formate, nebeliks spaudimo atkurti legendinę praeitį ar įsivaizduojamą subkultūrinį autentiškumą a la „Berghain“. Bet ar tikrai spaudimo nebuvimas savaime garantuos autentiškumą? O gal ta tikra, autentiška patirtis niekada ir neegzistavo, o pats jos sąmoningas ieškojimas iš tikrųjų tik stabdo nuo patyrimo? Net ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai dar nebuvo nei instagramo, nei fotoaparatų blyksčių, reivas jau buvo tapęs identiteto kūrimo įrankiu – tam tikru „savasties projektu“, veikiančiu per stilių, laikyseną, garsą, riziką. Sociologė Kristina Šliavaitė 1998-aisiais rašė, kad reivo kultūroje „būti kitokiu – reiškia būti savimi“. Bet ta „savastis“ atsirado per nuolatinius bandymus išsiskirti, būti atpažintam kaip „ne iš masės“, per „eksperimentavimą su įvaizdžiais, kūnu, elgesiu“ (Reiverių kultūros ypatumai: individualumo raiška, „Kultūrologija Nr. 2“, 1998, p. 167–180). Kitaip tariant, net ir toji autentiškumo versija buvo performatyvi, orientuota į grupinį žvilgsnį, – tik anuomet jis buvo ne skaitmeninis, o gyvas.

Gal kaip tik dabar, kai viskas, regis, perdegė, kvepia cinizmu ar banalybe, galiu nustoti ieškoti kažkokio tikro reivo ir vietoj to bandyti sukurti kokį nors kitą formatą. Nebūtinai labai jaunatvišką, bet gyvą. Gal tai galėtų būti meno ir reivo artefaktų paroda?