Žmogus egzistuoja gyvybės ir mirties būsenų priešpriešoje. Mirtis visada išlieka paslaptinga, jos patirtis nuosavoje būtyje gyvam žmogui yra neprieinama, tačiau tam tikrais būdais ši gali būti pažįstama netiesiogiai, susidūrus su kito mirtimi. Artimųjų, bendruomenės narių, galiausiai ir paties savęs perėjimas į mirtį yra neišvengiamybė, su kuria žmogus nuolat stengiasi sukurti santykį, suderinti savo prigimties prieštaringumą. Mirtį lydi stiprūs artimųjų (o kartais ir platesnės visuomenės) emociniai potyriai, dažniausiai besireiškiantys per netekties, praradimo jausmus. Ilgainiui susiformavo ir viena kitą lyg šiol keičia begalės kultūrinių konvencijų, diktuojančių, kaip tinkamai atsisveikinti su velioniu ir palengvinti išsiskyrimo skausmą. 

 

 

Pav. 1. Sensacinga antraštė Tv3.lt puslapyje, pristatanti post mortem fotografiją kaip siaubą keliančią tradiciją

 

Viena tokių praktikų, pastaraisiais metais sulaukusi susidomėjimo, yra post mortem fotografijos tradicija, ypač išplitusi XIX a. Anglijoje (ir Europoje, Šiaurės Amerikoje). Internete galima rasti begalę nuotraukų, kuriose iš tiesų ar tariamai vaizduojami mirusieji. Post mortem fotografijos yra ne tik lengvai prieinamos, bet ir parduodamos populiariose interneto platformose, pvz., „Ebay“ ar „Etsy“, dažnai pristatomos įvairiuose naujienų portaluose kaip šiurpinančios įdomybės iš praeities. Reiškinys sulaukė ir kritikos dėl sensacingo pobūdžio, nes siekiant sukelti didesnį įspūdį žiūrovui, kai kurios nuotraukos retušuojamos, kad atrodytų dar baugesnės. Be to, nerimsta diskusijos, kuriose nuotraukose iš tiesų vaizduojami negyvi žmonės. Galima aptikti ir šiuolaikinių nuotraukų, kuriose mėginama atkartoti post mortem stilių. Internete esama puslapių, siekiančių kovoti su klaidinančia informacija ir patvirtinti post mortem nuotraukų tikrumą. Akivaizdu, šiuolaikinis žmogus domisi šia  nebepraktikuojama tradicija ir teikia didelę svarbą fotografijos autentiškumui, t. y. norima matyti realų mirusio žmogaus atvaizdą, o ne mirties imitaciją. Tai veda link klausimų apie mirusio žmogaus nuotraukų reikšmę ir mirties atvaizdavimo fotografijoje būdus. Kuo grindžiamas toks susidomėjimas, kodėl šiuolaikinis žmogus domisi mirties fotografija, neturėdamas jokio asmeninio ryšio su asmenimis nuotraukose? 

Prieš atsakant į šį klausimą, reikia grįžti į praeitį ir pamėginti suprasti post mortem fotografijos ištakas bei kontekstą, kai tradicija buvo formuojama. 

Viktorijos epocha išsiskiria dvilypiu požiūriu į mirtį. Viena vertus, tuometinės medicinos žinios ir higienos standartų trūkumas lėmė daug didesnį mirtingumą ir nuolatinį mirties artumą. Tačiau mirties realybė tapo ir savotišku tabu, ji buvo ne tik apipinta socialinėmis praktikomis. Mirties įtraukimas į kasdienį visuomenės gyvenimą atsiskleidžia per to meto verslo praktikas, nesunku aptikti reklamų, siūlančių įvairiausias laidotuvių prekes (karstai, antkapiai, drabužiai) bei paslaugas (kremavimo, balzamavimo, mirusiojo pervežimo ir t. t.). 

Šių dienų žmogus retai išvysta laidojimo įstaigų reklamas, dažniausiai visa reikalinga informacija surandama tik tokių paslaugų prireikus. Finansinę laidotuvių pusę vis dar vengiama aptarinėti viešai, tarsi siekiant išlaikyti nuotolį tarp praktinių klausimų ir aukštesnės, dvasinės praradimo plotmės. Viktorijos epochoje tokios skirties nebuvo. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas kapinėms (laidojimo vietos pasirinkimui), laidotuvėms ir gedulo laikotarpio aprangai. XIX a. Londone kūrėsi privačios kapinės, buvo statomos šeimos kriptos ir mauzoliejai, skirti aukštesnio socialinio statuso asmenims, kuriose buvo galima išsipirkti įvairias amžinojo poilsio vietas pagal savo finansines galimybes. O pačios laidotuvės taip pat pasižymėjo puošniomis procesijomis per miestą (priklausomai nuo šeimos finansinių pajėgumų), moterys laidotuvėms ir gedulo laikotarpiui netaupydamos siūdindavosi specialias sukneles. Tokia mirties rinka nebūtinai reiškia, kad XIX a. visuomenė žmogaus mirtį prilygino galimybei pasipelnyti. Veikiau, palyginus su mūsų dienų privačiu gedėjimu, to meto laidotuvių ir gedulo procesas buvo daug viešesnis, susiliejęs su bendruomenės gyvenimu. Modernioje visuomenėje labiau priimtina netektį išgyventi atsiskyrus, asmeniškai, nesireklamuojant, todėl Viktorijos epochos laidotuvių išorinė prabanga gali atrodyti nesuprantama ar net neetiška. Visgi per tokius pavyzdžius atsiskleidžia tuometinė geros mirties samprata. 

Geros mirties idėja XIX a. įsišaknijo kaip tam tikra siekiamybė, susijusi su gyvenimo užbaigimu – taiki mirtis savo lovoje, artimųjų ir dvasininkų apsuptyje. Artimųjų dėmesys mirusiajam, pasireiškiantis per aprangą ir ištaigingas laidotuves, turėjo būti matomas išoriškai, taip pagerbiant mirusįjį ir parodant, kad jam pavyko išvengti blogos mirties, kai mirusysis išeina vienišas, pamirštas artimųjų. Svarbiausia, kad artimojo mirtis nebuvo pretekstas išlaidauti ar atkreipti dėmesį į gedinčius šeimos narius, o veikiau buvo siekiama pagerbti velionį ir užtikrinti jo atminimą bendruomenėje.

Vienas iš būdų suprasti, koks mirties suvokimas dominavo to meto visuomenėje, – apžvelgti žodyną, vartotą kalbant apie mirtį. Tokį tyrimą atliko lingvistas Elieceras Crespo Fernándezas, analizuodamas XIX a. nekrologus (angl. obituary). Jis atrado, kad 32 % iš visų nagrinėtų antraščių „mirties“ sąvoką pakeičia žodžiais, apibrėžiančiais mirtį kaip kelionę, 20 % – mirtį kaip netektį, 19 % – mirtį kaip džiaugsmingą gyvenimą (reikšmė susijusi su pomirtiniu sielos gyvenimu), 13 % – mirtį kaip poilsį ir po 8% – mirtį kaip pabaigą ar atlygį. Autorius atkreipia dėmesį, kad XIX a. visuomenėje stipriai įsišaknijęs krikščioniškas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu lemia, kad mirtis dažnai buvo matoma kaip tikinčiojo įžengimas į dangaus karalystę, pastebima, kad vengta tiesiogiai vartoti žodžius „mirtis“ ar „mirė“. Atliktame tyrime mirtis net 72 % atvejų minima pasitelkiant teigiamas reikšmes (kelionė, atlygis, poilsis, džiaugsmingas gyvenimas) ir tik 28 % atvejų – neigiamas (praradimas, pabaiga). Peršasi išvada, kad mirtis apskritai buvo traktuojama veikiau kaip teigiama patirtis, apipinta įvairiomis, artimųjų atsisveikinimą (netektis gyviesiems, tačiau laimė mirusiajam) palengvinančiomis reikšmėmis. Nuolatinis mirties artumas, neleidžiantis išvengti akistatos su pačiu savimi, buvo svarbi kultūrinio ir ekonominio gyvenimo dalis. 

Kitas Viktorijos epochoje įprastas reiškinys – tam tikrų su mirusiuoju susijusių objektų saugojimas, neapsiribojantis fotografija. Atminimui buvo išlaikomos mirusiojo plaukų sruogos, papuošalai ir kiti asmeniniai daiktai. Tai nebūtinai reiškia groteskišką ir sentimentalų prisirišimą prie mirusiojo. XIX a. žmonės, neturėdami lengvo būdo įamžinti prisiminimus, paprasčiausiai naudojosi visais prieinamais būdais. XIX a. fotografija dar nebuvo labai nutolusi nuo nutapyto portreto, tai nebuvo kasdienis, kelias sekundes užtrunkantis veiksmas. Atvaizdo fiksavimas – atsakingas procesas, kai sukuriamas realybės atspindys galėjo tapti kone vienintele vaizdine žmogaus reprezentacija. XIX a. žmogus neretai būdavo fotografuojamas tik vieną kartą, jam mirus. Nūnai, turėdami begalę išsaugotų vizualių žmogaus gyvenimo kadrų, esame linkę teikti pirmenybę jiems, o mirties fotografiją laikome nesuprantama, makabriška praeities tradicija. 

 

Pav. 2. Tai nėra XIX a. fotografija. Šioje nuotraukoje pozuoja gyvas modelis, fotografija yra dirbtinai pasendinta.

 

Toks laiko nuotolis ir praeities mistifikacija gali būti viena iš priežasčių, kodėl post mortem fotografija žadina šiuolaikinio žmogaus smalsumą. Viktorijos epocha mums atrodo nutolusi, apipinta paslaptimis, persmelkta spiritizmo judėjimo idėjų, anapusybės ir ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų paieškų. XIX a. išpopuliarėjo ne tik post mortem, bet ir vadinamosios dvasių fotografijos (angl. spirit photography), kuriose buvo neva atvaizduoti paranormalūs reiškiniai ir būtybės. Fotografija kaip objektyvios tikrovės reprezentacija susidūrė su bandymais apčiuopti nematomą sąsają tarp gyvybės ir mirties. Mechaniniu aparatu siekta užfiksuoti tai, kas laikoma už įprastos patirties ribų. Susidarydavo įspūdis, kad tokioje fotografijoje linija tarp gyvybės ir mirties suplonėja, tai, kas paprastai nėra prieinama, priartėja prie juslinio pasaulio ir yra užfiksuojama fotoaparato. Post mortem atvaizdai dėl kultūrinio nuotolio kelia kitoniškos, nepažįstamos tikrovės įspūdį, tokios fotografijos intencija šiuolaikiniam žmogui svetima. Galbūt žvilgsnis į kito laikmečio tikrovę, į savoje kasdienybėje nepažintus objektus (pavyzdžiui, drabužius, interjero detales, kurios šiais laikais aptinkamos tik muziejuose) sukuria iliuziją, kad jie turi atsakymus į amžinus klausimus apie gyvųjų ir mirusiųjų ryšį, kurių nesitikime atrasti nūdienos nuotraukose. 

Ar negali būti, kad šiuolaikinis žmogus savotiškai tęsia spiritizmo tradiciją, ieškodamas anapusybės apraiškų mirties fotografijoje? Juk žvelgimas į šiuos atvaizdus įsteigia tam tikrą ryšį tarp mirusiojo ir gyvojo, suartina visa tai, kas anksčiau neturėjo jokių sąsajų. Kokios post mortem fotografijos pritraukia daugiausiai dėmesio. Pirmiausia jos neatitinka šiuolaikinių konvencijų. Nuotraukos, kuriose mirusysis vaizduojamas karste ar lovoje, nesukelia tokio smalsumo kaip tos, kuriose mirusysis yra neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui, stovi greta gyvų šeimos narių ar tariamai užsiima kasdiene veikla. Gal tai įrodo, kad nenorime ir neturime jokio tvirtesnio pagrindo manyti, kad fotografijoje vaizduojamas žmogus yra miręs? Kitoniškas santykis su mirtimi traukia šiuolaikinį žmogų, pasiūlo kitokią perspektyvą ar net užuominą į tam tikrą gyvenimo po mirties tęstinumą, vaizduojant mirusiuosius ir gyvuosius greta. Panašu, kad post mortem fotografija yra neatskiriama nuo konotacinių sąsajų su spiritizmu, jose galbūt net tikimasi išvysti nematytą, šokiruojantį santykį su mirtimi. Smalsumas nurodo ir tam tikrą stoką šiuolaikinio žmogaus gyvenime, išlikusį norą užmegzti ryšį su mirusiųjų pasauliu.

Apskritai šių dienų žmogus yra pratęs matyti mirtį, atvaizduotą begale būdų: kine, tapyboje, tekste. Paradoksalu, kad, nepaisant pripratimo prie mirties vaizdavimo būdų, dabar žmogus turi, ko gero, mažiausiai iš visų amžių tiesioginio santykio su mirtimi. Mirties patirtis daugumos egzistencijoje yra ribota, o net susidūrus su ja, mirus artimajam, dažnai išgyvename „sterilią“ mirtį, kai velionis tuoj pat išvežamas paslaugių tarnybų. Šarvojimas vyksta svetimose patalpose, o ne namų aplinkoje. Miręs kūnas laikomas tam tikru tabu, svetimu, kartais net pavojingu prisiliesti, tarsi nebepriklausytų artimam žmogui ir būtų nuo jo atskirtas. Vilniaus universiteto docentė, skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė Atėnė Mendelytė viename straipsnių aptaria šiuolaikinio žmogaus santykį su mirties fotografija,  prilygina jos statusą visuomenėje mėgėjiškai erotikai. Pasak A. Mendelytės, tokios fotografijos nebeapima simbolinė struktūra, joje susiduriama su nepaneigiama kūno būtimi, mirties realybe ir jos paprastumu, todėl tokie atvaizdai dažnai išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Mirties vaizdavimas priimtinas tik ją nuasmeninus, apvilkus tam tikromis kultūrinėmis reikšmėmis, paverčiant ją platesnio naratyvo dalimi. Šiuolaikinis žmogus daug dažniau prisimena mirusįjį per nuotraukas, darytas jam dar esant gyvam, jaunystėje ar brandesnio amžiaus, tačiau retai gilioje senatvėje ar ligos patale, kai atvaizduose jau esama užuominų apie besiartinančią mirtį. Nors esame pratę prie mirties vaizdavimo žiniasklaidoje, retai susiduriame su jos vaizdo konkretybe.

Taip prieiname prie esminės post mortem fotografijos savybės – mirties realumo. Nerimstančios diskusijos ir noras įrodyti arba paneigti, kad vienoje ar kitoje nuotraukoje iš tiesų vaizduojamas miręs žmogus, parodo šiuolaikinio žiūrovo autentikos troškimą. Čia tampa svarbu, kad atvaizdui sukurti pasitelkiama fotografija, o ne koks kitas vaizdavimo būdas. Fotografija geba fiksuoti dabarties momentą, koks jis yra, ji suteikia galimybę pažvelgti tiesiai, objektyviau. Roland’as Barthes’as fotografiją aprašo kaip pranešimą be kodo, jai nereikalingos ženklų ar transformavimo taisyklės, be to, fotografija apima ir reprodukuoja visas detales, kurias apima jos objektyvas, nepriklausomai nuo to, ką jos autorius laiko svarbiausiais elementais. Fotografija, kaip signifikantas, „registruoja“ signifikatą, o ne jį „transformuoja“, mechaninė jos atsiradimo prigimtis kelia nešališkumo įspūdį ir pasitikėjimą jos tikrovės reprezentacija. Tokia iš pažiūros grynai denotacinė fotografijos prigimtis suteikė galimybę išsaugoti mirusio artimojo atvaizdą, turėti jį fizine forma, kiek įmanoma objektyviau reprezentuojantį žmogų prieš atsisveikinant su juo. 

R. Barthes’as tokį realumo siekį riša su objektyviosios istorijos iškilimu ir moderniuoju realizmu, kuris pakeitė klasikinį diskursą su jam būdingu estetiniu tikslingumu. Klasikiniame diskurse (retorikoje, poezijoje) įtikinamumas nebuvo siejamas su realybe, bet veikė kryptingai per skaitytojo ar klausytojo žinojimą, koks yra vienas ar kitas objektas. O realistinis diskursas paneigia funkcionalumo, pajungimo platesnei struktūrai poreikį – realybės konkretybė yra savaime pakankama, kad taptų pagrindu sakyti. Fotografija, kaip realybės vaizdavimo būdas, puikiai įsipaišo į realistinį diskursą ir įtikina žiūrovą fiksuoto vaizdo autentiškumu. R. Barthes’as apibūdina tai kaip semiotinio ženklo dekonstrukciją, kai signifikantas susiduria tiesiogiai su realybe – referentu, o denotacinis signifikatas yra pašalinamas iš ženklo, sugrįždamas tik kaip konotacinė realumo reikšmė. Tad galima suprasti, kad atvaizdo tikroviškumas veikia kaip šiuolaikinio žiūrovo įtikinimo būdas, kaip priemonė, leidžianti priimti atvaizdo sakymą. Tačiau reikia pastebėti, kad post mortem fotografijos problematika susijusi ne tik su klausimu, ar žvelgiama į autentišką realybę (fotografija savaime šią abejonę beveik panaikina), bet veikiau su tuo, kokia yra atvaizduojama realybė, ar fiksuota reali mirtis. 

 

Pav. 3. Įmonės reklama, siūlanti laidotuvių prekes

 

Taip grįžtame prie šiuolaikinių diskusijų dėl post mortem nuotraukų autentikos. Žvelgdami į fotografiją žiūrovai neabejotinai susiduria su tuo pačiu vientisu tikrovės atvaizdu, tačiau dėl kultūrinės ar socialinės patirties ir žinių asimetrijos ši tikrovė interpretuojama skirtingai. Pasak R. Barthes’o, fotografijos pirminio pranešimo (grynos, nedalomos tikrovės) mes negalime skaidyti, tačiau įmanoma atlikti konotacinę analizę, pasitelkus tam tikras priemones (pvz., vaizdinę apgaulę, pozas, objektus, estetiškumą ir t. t.). Čia reikia dar kartą paminėti pirmąjį ir galbūt esminį veiksnį, lemiantį skirtingą fotografijos skaitymą, – tai šiuolaikinio žmogaus nuotolis laike nuo XIX a. visuomenės. Nors įvardyti konkrečius skirtumus tarp fotografijos konotacinių reikšmių Viktorijos epochoje ir dabar, ko gero, būtų sudėtinga, tam tikrus skirtumus galima išryškinti. Visų pirma tai žmogaus, ypač mirusiojo, vaizdavimas. Post mortem fotografija kuria paslaptingumo efektą šiuolaikiniam žmogui jau vien todėl, kad jis nėra pratęs žvelgti į mirusiojo nuotraukas. Fotografijai tapus lengvai prieinamai, įprasta fiksuoti ne tik svarbius gyvenimo įvykius, bet ir kasdienius momentus, o fotografuojami žmonės beveik visada yra gyvi. Žmonių fotografija mums pirmiausiai siejasi su gyvųjų pasauliu, jų veiksmais ir patyrimais, dažnai fiksuojami judėjimo, proceso momentai. Negyvo, statiško žmogaus nuotrauka priešinasi moderniai visuomenės fotografijos sampratai. 

Taip šiuolaikinė visuomenė nutolsta nuo mirties vaizdavimo tradicijų, įvairiomis formomis egzistavusių nuo seniausių laikų. Vokiečių meno istorikas ir teoretikas Hansas Beltingas pateikia įžvalgų apie mirusiųjų atvaizdus, randamus dar neolitinėse kultūrose 7 tūkst. m. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose. Jis rašo apie simbolinį negyvo kūno ir gyvo atvaizdo apsikeitimą vietomis, kai, mirus bendruomenės nariui, būdavo kuriami jo atvaizdai (kaukės). Bendruomenėje prarastojo žmogaus kūnas būdavo pakeičiamas jo atvaizdu, lygiai taip pat fiziškai apčiuopiamu, koks iki tol buvo mirusiojo kūnas. Šie atvaizdai užimdavo trūkstamo bendruomenės nario vietą ir užpildydavo tuštumą, atsiradusią jį praradus. Svarbu paminėti, kad vaizduojamieji paprastai buvo mirusieji arba dievai, t. y. asmenys, kurie nėra ar nebėra prieinami realybėje, kitaip tariant, buvo suprantama, kad atvaizdas priklauso mirusiajam. Post mortem fotografija perima dalį šios tradicijos (reikia nepamiršti atvaizdo komercializacijos, labiau į privatų vartojimą nukreiptos reikšmės). Galbūt mirusiojo atvaizdas nuotraukos pavidalu anaiptol nebuvo stebinantis reiškinys ir nekėlė tokios nuostabos kaip dabartiniam žmogui. Šis (ne)žinojimas gali paveikti modernų žiūrovą įvairiais būdais. Pavyzdžiui, vieni, žvelgdami į post mortem fotografiją bus veikiami šiuolaikinių nuostatų ir tikėsis pamatyti gyvą žmogų, o kiti – žinodami apie post mortem tradiciją, bandys įžvelgti mirtį net ten, kur jos nėra.

 

Bus daugiau

 

 

Elena Sprindžiūnaitė Vilniaus universitete baigė politikos mokslų studijas, šiuo metu ten pat mokosi semiotikos magistro programoje.