Agnė Mackevičiūtė. Stasio Banifaciaus Ievos būties įprasminimo ekosistema

 Spalio 7 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta retrospektyvinė Petro Repšio paroda „Pet­ras Repšys: darbai“. Per atidarymą Stasys Purys, arba Stasys Banifacius Ieva, tradiciškai (bent jau Vilniaus parodų kontekste) surengė kūrybinį pasirodymą, kurį Nacionalinio muziejaus darbuotojai nutraukė ir tiesiogine to žodžio prasme menininką nunešė nuo fasadinio įėjimo į muziejų. Spalio 20 d. žiniasklaidoje pasklido bendras Redo Diržio, Benignos Kasparavičiūtės, Manto Kazakevičiaus ir Kęstučio Šapokos viešas kreipimasis (arba, pasak autorių, solidarizacija su meno „šiukšlėmis“), raginantis Nacionalinį muziejų atsiprašyti Stasio Banifaciaus Ievos. Taip pat kreipimusi siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į meno elitarizavimą ir vadinamąjį struktūrinį rasizmą. Tačiau, prieš pradedant vertinti Nacionalinio muziejaus veiksmus (antroji teksto dalis), reikėtų aptarti, kas gi yra Stasys Banifacius Ieva (pirmoji teksto dalis).

Pirmoji dalis. Meno pasaulyje S. Purys žinomas kaip menininkas ir parodų atidarymų lankytojas-uzurpatorius, įvairiai rodantis savo paties kūrybą, o plačiojoje visuomenėje veikiau pagarsėjęs kaip ekscentrikas, savotišką madą-meną demonstruojantis įvairiuose kultūros renginiuose. S. Purys yra meninio išsilavinimo neįgijęs autorius, dalyvavęs vos keliose parodose (2018 m. jo paroda eksponuota galerijoje-namuose TRIVIUM, jis taip pat yra dalyvavęs keliose grupinėse parodose ŠMC, apie jas plačiau rašė Eglė Mikalajūnė), tačiau peržvelgus pastarųjų kelių metų veiklą jį galima pavadinti Lietuvos kultūros lauką ironizuojančiu menininku-kritiku.

 

Agnė Mackevičiūtė. Stasio Banifaciaus Ievos būties įprasminimo ekosistema
Stasys Banifacius Ieva. Paroda ,,Petras Repšys: darbai“ (Lietuvos nacionalinis muziejus)

 

Pirmą kartą viešai S. Purio personažas Stasys Banifacius Ieva pasirodė „Mados infekcijoje“ prie šalmo prisitvirtinęs žaislinius traktorius. Taip ironizavo mados vartotojiškumą personažu sustiprindamas vietinį hedonizmo ir narcisizmo įsišaknijimą. Nuo šio pasirodymo Stasys apsilanko Šiuolaikinio meno centro, Nacionalinės dailės galerijos parodų vernisažuose, taip pat „Vartų“, „AV17“, „Kairės–dešinės“, Dailininkų sąjungos ar Vilniaus dailės akademijos galerijose bei daugelyje kitų parodinių erdvių. S. Purys kūrybą renkasi rodyti ir mažesnėse, labiau nišinėse ir plačiajai publikai mažiau žinomose vietose. Tad viešumas, matyt, nėra svarbiausias menininko siekis.

Kartais, atėjęs į parodos atidarymą, viduryje salės pradeda konstruoti kūrinius iš įvairių rakandų, folijos, šakų, maisto, senų albumų ar tiesiog rastų daiktų ir dažniausiai palieka galerijų darbuotojams spręsti, ką daryti toliau su tais kūriniais. Kartais trikdo parodos atidarymo kalbas, pavyzdžiui, pučia balionus ir paleidžia skraidyti po sales, sklindant savitiems pirsčiojimo garsams. Panašu, siekiama išmušti iš vėžių parodos kuratorių ar galeristą ir nukreipti žiūrovų dėmesį nuo kartais patosiškai ilgos kalbos, kuri sukuria puikią terpę Stasiui įgyvendinti menines strategijas. Jas pasitelkus dažniausiai ir yra trikdoma bei kompromituojama aplinka.

Pastaruoju metu Stasys nevengia elgtis drastiškiau, t. y. transformuoti parodų erdvių ir varžyti judėjimą jose, pavyzdžiui: prie įėjimo išdėlioja servetėlių ir augalų kompozicijas užstodamas kelią lankytojams, paleidžia salėse ridentis teniso kamuoliukus, obuolius arba Nacionalinio muziejaus atveju kaštonus sutrikdydamas tradicines vaikščiojimo trajektorijas. Tik dairykis, kad eidamas neužliptum ant kokio rutulio ir nenugriūtum! O gal, tiksliau, lankydamasis parodoje žiūrėk po kojomis, o ne į meno kūrinius?..

Pažįstančius Stasį tokie veiksmai linksmina, džiugina ir intriguoja, o pirmą kartą matantieji smalsiais žvilgsniais tarsi svarsto: „Ką Stasys Banifacius Ieva čia veikia?“ Tačiau svarsto iš toli, kad patys nebūtų įtraukti ar nebūtų trikdoma jų asmeninė erdvė. Kiek linksmiau pasidaro, kai galeristai ir kuratoriai tyliai stengiasi išaiškinti pirmą kartą matantiems ir nieko nesuprantantiems, ką Stasys, po velniais, daro svetimose parodose. Ne kartą nugirdau sakant, kad Stasys esą pasirodo tik geriausiose Vilniaus parodose (matyt, taip bandoma išvengti nemalonumų). Tad susidaro paradoksas – pats Stasys interviu M. Šlančauskaitei savo veiklą įvardijo kaip „rezistenciją prieš marazmą“, o išeina, kad šaiposi iš institucijų, iš kuratorių ir iš kolegų menininkų. Vis dėlto savo apsilankymu parodose jis sukuria keistą pridėtinę vertę...

Man vienas įsimintiniausių Stasio Banifaciaus Ievos pasirodymų įvyko 2018 m. birželį galerijoje „Vartai“ per Izraelio menininkės Keren Cytter parodos „Žudanti laiko mašina“ atidarymą. Kalbą jame sakė tuometis Izrae­lio ambasadorius. Ambasadoriui kalbant Stasys greta pasistatė dvi kėdes, pasiėmė pjūklą, atsistojo ant vienos iš jų ir pradėjo pjauti ją po savo kojomis. Buvo galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi ambasadoriaus ir jį lydėjusio apsauginio galvose... Pastarasis nenuleido rimto žvilgsnio nuo Stasio, kuris greta smagiai darbavosi pjūklu, klibėjo ir galiausiai perpjovęs kėdę nugriuvo. Tačiau, panašu, apsauginis į Stasį sureagavo kiek adekvačiau nei Nacio­nalinio muziejaus darbuotojai... Šie arba nežinojo, kas yra Stasys, ir nesuprato, kad kaštonų sklaidymas prie įėjimo yra tam tikra meninė saviraiška, arba tiesiog nusprendė sutrukdyti atidarymą blaškančiam uzurpatoriui.

 

Agnė Mackevičiūtė. Stasio Banifaciaus Ievos būties įprasminimo ekosistema
Stasys Banifacius Ieva. Keren Cytter paroda ,,Žudanti laiko mašina“ (VDA parodų salė „Titanikas“). Nuotraukos iš A. Mackevičiūtės archyvo.

 

Antroji dalis. Tragikomiška menininko išnešimo situacija Nacionaliniame muziejuje priminė vieną dadaistų pasirodymą Voltaire’o kabarete, kai supykę žiūrovai į menininkus, surengusius nonsensišką performansą, pradėjo mėtyti kėdes ir po ranka papuolusius daiktus. Nacionalinio muziejaus kieme niekas į Stasį daiktų nemėtė, tiesiog išvilko patį menininką. Tačiau tiek Stasiui spalio 7 d., tiek dadaistams prieš šimtmetį pavyko pasiekti savo tikslą, t. y. sukelti suirutę, išvesti aplinką iš vėžių ir iki aukščiausio taško suabsurdinti situaciją. Stasiui tai pavyko, kai nešamas nuo „scenos“ pradėjo šaukti: „Laisvę Baltarusijai!“ Niekaip su vykstančia situacija nesusijęs šūksnis tik išryškino menininko siekį sukelti farsą ir parodos atidarymą paversti komišku spektakliu. Visgi, man regis, tądien Stasio kūrybinis aktas buvo visiškai įgyvendintas ir tapo performansu, galinčiu įeiti į paties Stasio ir į Lietuvos kritinio meno istoriją.

Kritinis menas istoriškai dažniausiai siejamas su meninėmis avangardo bei neoavangardo praktikomis, o šiandien Lietuvoje jis matomas kaip politiškai ar socialiai angažuotas ir užsiimantis kapitalizmo, vartotojiškumo, institucijų, snobizmo bei įvairia kita kritika. Bene plačiausiai aprėpta ir analizuota socialinė kritika Lietuvos mene pradėjo ryškėti praėjusio šimtmečio 10 dešimtmetyje, kai prieš konservatyvųjį nacionalizmą buvo pastatyta atvirumą ir racionalumą propaguojanti liberali pasaulėžiūra. Tokia ji išsikerojo ir meninėse praktikose, kuriose išryškėjo ir liberalios vertybės, pavyzdžiui, individo laisvė, kritinis mąstymas ar absoliučios moralės atmetimas. Tuomet meniniuose procesuose dėmesys krypo į vartotojiškumo, kapitalizmo bei galios pozicijų pasiskirstymo problemas, o kiek vėliau vis dažniau įtrauktos ir įvairios socialinės peripetijos. Liberalios pasaulėžiūros ir kritinio mąstymo vedama susiformavo menininkų karta, kuriai galima priskirti tiek Stasį Banifacių Ievą, tiek viešąjį kreipimąsi pasirašiusius menininkus. Jų kūrybiniuose procesuose gana dažnai pastebimas kritiškas, probleminis, o neretai ir ironiškas socialinis angažuotumas. Taigi kritinė samplaika matoma Stasio Banifaciaus Ievos veikloje yra išreiškiama pasitelkiant įvairius absurdiškus metodus. Taip jis ne tik kritikuoja, bet kartu išryškina ir aplinkoje egzistuojantį absurdą. Tik nereikėtų to suprasti tiesiogiai, P. Repšio parodos atidarymas Nacionaliniame muziejuje nėra kažin koks absurdas, tačiau Stasys, kaip ir kituose vernisažuose, savo performansu sugebėjo jį sėkmingai sukurti.

Tiek Stasio Banifaciaus Ievos kūrybinis aktas Nacionaliniame muziejuje, tiek ir visi kiti per atidarymus pristatomi projektai kvepia noru pakritikuoti meno institucijas, sociumą ir menininkus kone dėl absurdo ir provokacijos. Taip sakant, absurdas vardan absurdo. O tai ir yra tikrasis absurdas! Tad Stasį Banifacių Ievą galima įvardinti kaip personažą, kuris visur aplink save barsto nesąmonę ir nelogiką, o garbinguose ir kultūriškai prasminguose renginiuose ar parodose savo veiksmais primena apie laikinumą ir beprasmybę. Nihilistinis požiūris į aplinką atsispindi ir jo pasisakymuose. Tame pačiame interviu su M. Šlančauskaite menininkas teigė: „Tiek matydavau aplinkui mėšlo ir pasipūtimo. Daug kas įsivaizduoja, kad yra faini ir protingi. O tokie nėra. Mane taip nervas paėmė. Pagalvojau, eikit jūs šikti. Šiaip Lietuvoje dėl kūrybos ir dizaino yra prastai. Ir ne tik Lietuvoje. Vilnius yra kaimas. Atsilikusi provincija, kopijuojanti Vakarus, nes nedaug turi autentiškų ir originalių dalykų. O kai kuriems tie originalūs dalykai yra per prasti.“ Tad kairiąja kritika angažuota Stasio pasaulėjauta gana aiškiai nurodo, kad jo absurdiški veiksmai grįsti kritiniu mąstymų ir asmeniniu nepasitenkinimu Lietuvos kultūroje vyraujančiais veiksniais.

Absurdo filosofiją išplėtojęs Albert’as Camus „Sizifo mite“ rašo, kad absurdą suvokęs žmogus gali arba nesąmoningai grįžti į mašinalaus gyvenimo rutiną, arba atsitraukti nuo bet kokių iliuzijų, vedančių į prasmingą būtį. Panašu, Stasį Banifacių Ievą būtų galima laikyti absurdistu, kuris pasirinko antrą – atsitraukimo – varian­tą: suabsoliutino išorinio pasaulio tuštumos bei absurdo būsenas ir perkėlė jas į savo kūrybą. Įsisavinęs išorės absurdą Stasys transformuoja jį ir pasitelkęs savo kūrybą išsiunčia atgal į visuomenę taip tarsi sukurdamas nuolatinį absurdo gyvavimo ciklą. Sakyčiau, gana gerai sugalvota būties įprasminimo ekosistema.

Taigi pradėjęs nuo visuomenės ironizavimo Stasys perėjo prie parodų ir menininkų kritikos, pradžioje savo kūrybą gana stipriai siedamas su ekspozicijomis ir jų autoriais. Tačiau pastaruoju metu jo pasirodymai tampa vis abstraktesni. Rodos, tiesioginė kritika menui blėsta ir vis stipriau orientuojamasi ne į menininkus ar instituciją, bet apskritai į meno sistemą, o absurdiški performansai parodose veikiau tampa atrakcija ir spektakliu lankytojams. Visgi galbūt sąmoningai (o gal ir ne) Stasio pasirodymai ne tik ironizuoja meno sistemą, bet ir kvestionuodami jos galios legitimumą ir prasmę veikia kaip dar vienas kairysis bandymas išlaisvinti ją nuo savo pačios patoso.

 

Stasio Bonifaciaus Ievos vyksmas per Petro Repšio parodos „Petras Repšys: darbai“ atidarymą prie NDM ČIA

 

Viešas Redo Diržio, Benignos Kasparavičiūtės, Manto Kazakevičiaus ir Kęstučio Šapokos kreipimasis ČIA

Draugai