Vieni juos laiko laimės, kiti – visų žmogiškųjų ydų šaltiniu: nepaisant neigiamų konotacijų, nuo Antikos iki šių laikų pinigų motyvas nesiliauja žadinti menininkų (ir paprastų mirtingųjų) vaizduotės. Nenuostabu, kad kilus minčiai surengti pinigų bei meno santykiui skirtą parodą, kuratoriaus Jeano-Michelio Bouhourso dėmesį kaipmat patraukė vienos seniausių finansinių institucijų – Paryžiaus monetų kalyklos – erdvė. Beveik 200 įvairaus pobūdžio eksponatų (meno kūrinių, vaizdo įrašų, istorinių dokumentų bei leidinių) parodoje „Pinigai mene“ („L’argent dans l’art“, veiks iki rugsėjo 24 d.) atkuria chronologinę pinigų kelionę. Sykiu tai ir žmonijos kelionė nuo auksą, kaip galios simbolį, šlovinančių antikinių mitų iki šių laikų dematerializuoto pasaulio fantazijos.  Ši paroda – tai erdvė, kurioje kvestionuojama, kaip pinigai keitė menininkų (ir mūsų) santykį su kūryba. 

 

 

Aukso karštligės pėdsakais: 

pinigų vaizdavimas nuo Antikos iki Reformacijos

 

Nuo pat Antikos auksas turėjo ypatingą reikšmę – buvo siejamas su turtu, jėga bei galia, tad natūraliai tampa neatsiejamu dievų ir mitinių herojų kompanionu. Aukso lietumi pasivertęs Dzeusas apvaisina tėvo – Argo karaliaus Akrisijo – paslėptą Danaję (iš šios antgamtinės sąjungos gimsta Persėjas), Herak­lis išsiruošia ieškoti aukso obuolių, Jasonas – aukso vilnos. Finansinių operacijų motyvų gausu ir meno objektuose bei keramikoje (parodoje eksponuojama V a. pr. Kr. datuojama taurė, ant kurios pavaizduota, kaip meilės akto metu mylimieji apsikeičia pinigais). 

Danajės mitas sulaukė bene daugiausia meninių interpretacijų tiek literatūroje (jis minimas Ovidijaus „Metamorfozėse“, Virgilijaus, Sofoklio, Aischilo bei Euripido tekstuose), tiek dailėje (Titieno, Remb­rand­to, Le Tintoretto istorinėse drobėse). Itin įdomiai per šiuolaikinio feminizmo prizmę šį antikinį mitą interpretuoja „Young British Artists“ („Jaunųjų britų menininkų“) grupės atstovė Tracey Emin. Pa­rodoje eksponuojami jos introspekciniai darbai „Something’s Wrong“ („Kažkas ne taip“, 2002) bei autoportretas „I’ve Got It All“ („Gavau viską“, 2000) vaizduoja pusnuogę menininkę, tarpkojį prisidengusią banknotais ir monetomis (aliuzija į aukso lietaus apvaisintą Danaję ir vaikystėje patirtą seksualinę prievartą). Skirtingai nei mito herojė, kuri pasiduoda likimui, T. Emin pasirenka disponuoti savo kūnu, taip perimdama kontrolę, per kūrybą sublimuodama patirtą traumą (vaizduojami pinigai simboliškai suteikia moteriai laisvę rinktis, tapti savo kūno šeimininke). 

Ilgai sandorių kontekste pinigai buvo vaizduojami monetų pavidalu, o drobėse neretai pasirodydavo ir su finansų pasauliu siejamos prekybininkų, valiutos keitėjų bei skolintojų figūros, pvz., Marinuso van Reymerswaele’s darbas „Mokesčių rinkėjas“ (XVI a.), anonimo „Tulpių svogūnėlių pardavėjas“ (XVII a.). Nuo viduramžių iki moderniųjų laikų pinigai mene vaizduojami per krikščioniškosios moralės prizmę: tai nuodėmės ir ydų šaltinis, skatinantis žemiškus geismus ir nutolinantis žmogų nuo Dievo (Simono Vouet darbas „Tikėjimo alegorija ir panieka turtams“, 1638–1640). Drobėse pašiepiami aklai turtą kaupiantys ir tik asmeninės gerovės paisantys gobšuoliai, amoralumui priešpriešinamas biblinis dosnumas (labdaros dalijimo scenos). Su Reformacija, pamažu pereinant nuo bazinio prekybos modelio prie modernaus kapitalizmo, įsivyrauja palankesnis požiūris į finansų pasaulio profesijas: vis dar gajus ir smerktinas blogo turtuolio motyvas, tačiau dėl bendro gėrio ir laisvos pinigų cirkuliacijos dirbančių valiutos keitėjų bei lupikautojų statusas reabilituojamas ir išlaisvinamas iš scholastinių dogmų. Pamažu įsivyrauja ir nuosaikumo principas, suvokimas, kad prieš mirtį visi esame lygūs, religinės kritikos siužetus dailėje pamažu pakeičia vanitai (natiurmorto tipas, kai paveiksle vaizduojami objektai, turintys priminti apie žmogaus mirtingumą ir žemiškųjų turtų bei malonumų beprasmybę) iliust­ruojantys memento mori kaip atskaitos tašką. 

 

 

Industrinė revoliucija ir meno rinkos gimimas

 

XVIII a. pabaigoje su industrine revoliucija suklestėjusios akcijų biržos padeda iškilti naujai bankininkų bei spekuliantų klasei, kuri kaipmat tampa rašytojų (Émile’io Zola) bei karikatūrų kūrėjų (Honoré Daumier, Alberto Hahno) taikiniu. Finansinio pakylėjimo įkvėptas filosofas ir ekonomistas Adamas Smithas išleidžia pirmąjį politinės ekonomijos veikalą  „Tautų turtas“ (1776), apibrėžusį prekės vertę kaip tiesiogiai proporcingą jos gamybai skirtam laikui ir įdėtoms pastangoms. Nenuostabu, kad tuo pačiu metu kilusi impresionizmo banga visuomenės, pripažįstančios darbo vertės principą, buvo sutikta niūriai: akimirkos grožį ir pojūtį pagauti bandę menininkai buvo laikomi apsišaukėliais ir paprasčiausiais tinginiais. Kilusi polemika vis dėlto sudomino vietinį pirklį Paulį Durand’ą-Ruelį, kuris ne tik turėjo išlavintą skonį bei akį meno naujovėms, bet ir tvirtai tikėjo, kad meno istorija anksčiau ar vėliau pasisuks nauja (ir jam palankia) kryptimi. Investavęs turimą turtą ir bankų skirtas paskolas P. Durand’as-Ruelis masiškai pirko impresio­nistų darbus už juokingas sumas, vėliau pats samdė meno kritikus, kad šie teigiamais straipsniais keltų jo remiamų menininkų reputaciją. Netrukus prancūzų ekonomistas Léonas Walrasas paskelbia naują ekonomikos teoriją, paremtą hedonistiniu principu – prekės vertė tapatinama nebe su darbu, o su malonumu, kurį ją įsigydamas patiria pirkėjas. Pats to nežinodamas P. Durand’as-Ruelis paklojo pamatus šiuolaikinės meno rinkos principui.  

XIX a. mene vis aktualesnė tampa socialinės ir finansinės nelygybės tema, analizuojama priešpriešinant sunkiai dirbančio valstiečio ir lengvu gyvenimu besimėgaujančio buržua figūras. Ši socialinė ir vertybinė atskirtis parodoje puikiai iliustruojama dviejų kūrinių – Jeano-Francois Millet drobės „Rinkėjos“ (1857) ir prancūzų menininkės Sylvie Fleury instaliacijos „La Mer“ („Jūra“, 2014) dialogu: drobėje trys palinkusios rinkėjos šviežiai nupjautame kviečių lauke akylai ieško nubyrėjusių grūdų, o šalia dailiai išrikiuoti prabangos prekių ženklų pirkinių maišeliai. Vienos „damos“ lenkia nugarą su viltimi numaldyti alkį, kitos (įsivaizduojamos) pasiduoda pagundoms bandydamos užpildyti sielos tuštumą materialinėmis gėrybėmis. J.-F. Millet ir S. Fleury darbai pabrėžia modernaus žmogaus tolėjimą nuo gamtos, perėjimą nuo pagarbos jos cikliškumui prie aklo vartotojiškumo, atkreipia dėmesį į bend­ražmogiškųjų vertybių nyksmą – temas, kurios kaip niekad aktualios ir šiuolaikiniam pasauliui.

 

 

Tracey Emin. „Something’s Wrong“, 2002. Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

 

 

Menas = Kapitalas, arba Ką iš tiesų parduoda menininkai

 

Nuo XX a. menininkai atsisako banalių piniginių santykių reprezentacijų ir pasineria į gilesnę finansinių mechanizmų refleksiją. Marcelio Duchamp’o ready-made žymi itin svarbų meno pasaulio pokytį: svarbus tampa nebe pats kūrinys, o tai, kas jį kuria. Menininko parašas, jo statusas ir geidžiamumas rinkoje pamažu tampa kūrinio vertės rodikliu. Banknotai, monetos ir čekiai patys tampa meno kūriniais ir (ar) kūrybine priemone: iš jų formuojami koliažai (Anne ir Patricko Poirier „Fragilité“, 2001), ant jų tapoma, klijuojama ar siuvinėjama (Michelio Journiaco „Kraujo banknotas“, 1993; Michelio Nedjaro „Be pavadinimo“, 2017; Hanso-Peterio Feldmanno „Be pavadinimo“, 2010), taip sukuriama alternatyvi, meninė valiuta.

Kartu su neoliberalios ideologijos proveržiu menas tampa perspektyviu finansinių investicijų ir spekuliacijų taikiniu. Laisvo ir nuo materialaus pasaulio atsiskyrusio kūrėjo iliuzija galutinai subliūkšta, mat kartą prisilietus prie lengvų pinigų sunku nuo jų susilaikyti. Meno pasaulis skyla į dvi grupes: menininkus-verslininkus, atvirai provokuojančius dėl dėmesio ir žinomumo, bei menininkus-kritikus, aršiai besipriešinančius meno pavertimui eiline prabangos preke. Popmeno tėvas Andy Warholas teigė, kad būti geru verslininku yra pati aukščiausia meno forma. Dekomp­leksuotas jo požiūris į finansus akivaizdžiai veikė jo kūrybą: vienišą menininko studiją A. Warholas iškeičia į industrinę „Factory“ erdvę, kurioje masiškai kepami ne tik kūriniai, bet ir naujos meno scenos žvaigždės. Parodoje eksponuotas masyvus šilkografijos kūrinys „Dollar Sign“ („Dolerio ženklas“, 1961) tampa akivaizdžia vartotojiškumo metafora: įvairiomis formomis, tekstūromis ir spalvomis atsikartojantis amerikietiško dolerio simbolis puikiai įkūnija turto ir statuso apsėstą, amoralią visuomenę.

Pats „žvaigždžių sistemos“ tėvas M. Duchamp’as materialinei gerovei buvo gan abejingas ir nevengdavo viešai kritikuoti meno rinkos ryklių godumo, per kurį tiek menininko vardas, tiek jo kūrybinis palikimas išbarstomi po visą pasaulį. Bene ryškiausia antikapitalistinio maišto figūra – Giuseppe Pinot-Gallizio – 1958-aisiais į rinką paleidžia „Waldeno inversiją“, nutapytą ant ilgo, atidalijamo drobės rulono. Kūrinys buvo parduodamas po metrą, tarsi eilinė pramoninė prekė, taip tarsi desakralizuotas ir deidealizuotas kūrybinis aktas, menininkas nustumtas nuo pjedestalo. 

 

 

Ne viskas auksas, kas auksu žiba: 

virtualaus meno pasaulio fantazijos

 

Meno vartotojai nesiliauja ginčytis ta pačia tema: „Ko vertas šiuolaikinis menas? Kas ir kaip jį įkainoja? Ar menas vertę įgyja tik kaip prekė? Ar kūrinio vertė tiesiogiai priklauso nuo jo kainos?“ Informacinių technologijų pažanga, su ja prasidėjusi pinigų (ir platesne prasme – mūsų realybės) dematerializacija bei kriptovaliutų bumas įnešė dar daugiau painiavos į meno rinką. Tradicines meno formas papildė skaitmeniniai meno kūriniai, vadinamieji NFT, – unikalūs, nepakeičiami žetonai. Skirtingai nei standartinis skaitmeninis turinys, kurį lengva dublikuoti, NFT yra numeruojami ir autentifikuojami, taip jie virsta vienetiniais meno kūriniais. Ši naujai menininkų, kolekcininkų ir galerininkų kartai atsivėrusi paralelinė rinka tapo dar vienu finansinių spekuliacijų eldoradu: vos per dvejus metus skaitmeninio meno vertė išaugo dešimt kartų (2021 m. rugpjūtį šios srities pardavimai davė 10 mln. dolerių pelno per dieną), tačiau vos po metų smuko – taip tarsi įrodoma, kad populiarumo burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta, o tikrai vertei susikristalizuoti reikia nemažai laiko. Parodos kuratoriaus Jeano-Michelio Bouhourso nuomone, skaitmeninio meno bumo nereikėtų skubotai traktuoti kaip naujo meno evoliucijos etapo – tai veikiau naujas meno prekybos ir rinkodaros būdas, kuriuo dažniausiai žavisi ne rimti kolekcininkai, o mėgėjai investuoti. Virtualaus pasaulio labirinte pasiklydusio šiuolaikinio žmogaus dramą puikiai iliustruoja parodoje eksponuojama kanadiečių menininko Jono Rafmano videoinstaliacija „Got Rekt“ („Pralaimėjęs“, 2022), vaizduojanti bauginantį ateities pasaulį, kurio pagrindinė varomoji jėga – kriptovaliutos ir su jomis susijusi rizika.

 

 

„Gal galite atnešti sąskaitą?“

 

Paroda „Pinigai mene“ dėmesį patraukia originalumu ir drąsa sugretinti du iš pirmo žvilgsnio itin skirtingus siužetus: konkrečią, griežtai apibrėžtą, nuo emocinių interpretacijų nepriklausančią finansinę valiutą ir nuolat kintantį, gaivališką, nenuspėjamą kūrybinį aktą. Pinigai parodoje kvestionuojami ne tik kaip banali ekonominių mainų priemonė, bet kaip daug gilesnis visuomeninis konceptas, tūkstantmečiais daręs ir iki šiol darantis įtaką mūsų tarpusavio santykiams, visuomenės bei pasaulio suvokimui. Parodos kuratoriaus idėja sugretinti skirtingų istorinių periodų bei meninių formų kūrinius padėjo sukurti darnų dialogą tarp Senojo ir Naujojo pasaulių, kurie, nepaisydami akivaizdžių vertybinių prieštarų, yra glaudžiai susiję ir dalijasi ta pačia idėjų duomenų baze. 

Susipažinus su kruopščiai atrinktais eksponatais tampa akivaizdu, jog tiek klasikinė meno istorija, tiek prieš tradiciją maištauti bandžiusios moderno ir postmoderno srovės yra neatsiejamos nuo ekonominio pasaulio, o pirkėjų troškimas turėti meno objektą ir įgyti su juo susijusį socialinį statusą daro reikšmingą įtaką ir meno pardavimams, ir šiuolaikinei kūrybai. Apsilankius parodoje aišku viena: dabartinių finansinių spekuliacijų džiunglėse kaip niekad reikalingi objektyvūs, nesuinteresuoti, aukštesniais idealais tikintys meno profesionalai, gebantys šviesti publiką, padedantys suvaldyti  žemiškuosius instinktus ir nubrėžti aiškią ribą tarp dirbtinio rinkos burbulo bei  tikrosios, laiko ir meno istorijos patikrintos vertės.

 

 

 

Kai nevalgo kruasanų ir nestreikuoja Paryžiaus gatvėse, Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet apsilanko meno parodose. Kartais apie jas ir parašo.