Grupinė paroda „Kūnas ir tamsa“ galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 14 d.

 

Rodos, Lietuvos arba bent Vilniaus kultūrinė terpė vis labiau kultūringėja. Dauguma parodų džiaugiasi vis didesniu lankomumu ir sulaukia daugiau kritikos. Publika nebėra vien tik pub­lika – pagaliau ji ima funkcionuoti kaip svarbus socialinis kritikas ir savo vaidmenį meno pasaulyje kuria nuosekliai, sėkmingai. Tai leidžia džiaugtis visiems kultūros atstovams – buvęs atstumas tarp žiūrovo ir meno lauko ima nykti. O kai atrodo, jog viskas gerėja, kas nors ima ir nutinka. Štai kovo 7 d. „Vartuose“ buvo atidaryta paroda „Kūnas ir tamsa“.

Apie tokias parodas kaip ši vargiai būna ką pasakyti arba vargiai kas drįsta. Galerija, kurioje paroda surengta, – viena geriausių Lietuvoje, eksponuojami menininkai – vieni garsiausių mūsų klasikų, o parodos architektė – džiaugsmas kiekvienai galerijai ir muziejui. Ieva Cicėnaitė geba pateikti parodos turinį taip, kad jis iš tiesų būtų pamatytas. Tačiau, anot vienos pažįstamos, „vis vien kažkas ne taip, ir tiek“.

Kai parodoje rodomi „Lietuvos modernistinės raiškos atstovai ir tęsėjai“, nelabai yra ką komentuoti. Klasikos neišpeiksi, klasikos nepagirsi – prieš klasiką belieka rezignuoti. Tačiau iš kur tas neužbaigtumo ir atsainumo jausmas? Klampus ir kupinas kalbos riktų parodą lydintis tekstas, parengtas kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus, žada gerokai daugiau, nei paroda atiduoda žiūrovui (nors čia galbūt ir sukeltų lūkesčių bei žiūrovo atsakomybės klausimai). Skambantis kaip ištrauka iš impresionistinės kritikos straipsnio, emocionaliai ir intelektualiai tekstas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Gailiuosi jį perskaičiusi prieš pradėdama klaidžioti po ekspoziciją. Jei galėčiau, dabar sau nuoširdžiai palinkėčiau skaityti tekstą tik viską pamačiusi arba neskaityti išvis. Jis neatlieka savo funkcijos, t. y. nepaaiškina, nepagelbsti ir nenurodo minties tėkmės žiūrovui, atvirkščiai – sukelia vidinį nepasitenkinimą. Konceptualią parodą lydintys tekstai, be abejo, turėtų būti konceptualūs, suvokiami ne vien parodą rengusiai komandai, bet ir žmogui iš šalies. Manau, tas pats nutiko ir tik įėjus į galeriją pasitinkančiai A. Mackaus poezijai:

Ir aš nenoriu matyt
koliažan sudėstyto kūno,
ir aš nenoriu matyt
išjungto kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
šiurpaus pavydo sprendimo,
ir aš nenoriu matyt
iškreiptos būtinumo raidės.

Taip, neginčytina, jos puikiai dera prie Valentino Antanavičiaus asambliažo „Figūra“, tačiau ar papildo likusią parodą? A. Čechovas yra puikiai pasakęs, kad jei šautuvas kabo ant sienos, jis arba jau iššovė, arba dar iššaus. Šiuo atveju Mackus nuėjo sau, Antanavičius sau, ir pasidarė dar tamsiau…
Norėtųsi teigti, jog paroda perskaitoma, tačiau joje daugiau kuratoriaus ir (o gal „arba“) architektės teatrinio pojūčio manipuliacijų. Viename iš parodos seg­mentų Andriuškevičiaus ir Cicėnaitės dialogas tapo nebeperskaitomas arba, rodos, žiūrovą įtraukia į konfliktą pačiame jo įkarštyje. Iš pirmos salės žingsniuojant į paskutinę, lydi balta vizualinė tyla. Kodėl?.. Objektyviai: atsižvelgiant į galerijos dydį, eksponatų kiekis parodoje tikrai nėra per didelis (14 objektų 5 erdvėse). „Vartuose“ esu mačiusi gerokai daugiau eksponatų turinčių parodų, kurias komanda puikiai suvaldė. „Kūne ir tamsoje“ tarsi viskas gerai, tačiau manipuliacija šviesa ir tamsa pradeda griežti pirmuoju smuiku, daugiau susižavėjimo kelia techninės parodos architektūros detalės: užuolaidos (naudojamos atskirti esamoms galerijos erdvėms arba sukurti naujoms), koncentruotas apšvietimas (visi darbai apšviesti kone preciziškai), o ne kūrinių visuma, jų dialogas.

Parodos sąrangoje gana akivaizdžiai mezgamas intelektualus žaismas iš esmės yra pagirtinas ir pagaliau verčiantis džiaugtis keliamais iššūkiais publikai, kuri to nusipelno, tačiau kortazariškas žaidimas arba yra ne vietoje, arba ne laiku, arba be taisyklių, kurios būtų aiškios visiems jo dalyviams. Žiūrovas tiesiog paklaidinamas neaiškioje dimensijoje. Ir tai dar ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Blogiausia, kad toje neaiškioje dimensijoje pranyko pats menas ir jo vertė. Eksponuojami kūriniai, kaip nuorodos į kuratoriaus minimą metafizinio padaro kūną, kažkaip gali būti perskaitomi (nors vis dar svarstau, kaip interpretuoti Mindaugo Navako „Įrankį“), vis dėlto parodoje juntamas temos perdozavimas. Vėlgi – jausmas, kad užsižaista su estetizavimu ir intelektualizavimu, o pats turinys pranyko. Kūrinių kalbėjimas žiūrovui ir tarpusavyje – toks svarbus parodų dėmuo – ne šiaip pranyksta, bet dingsta it išvis neegzistavęs. Refleksija tapo jų pačių reikalu.

Stebinančiu ir jaudinančiu atradimu „Kūne ir tamsoje“ tapo senasis lietuviškasis modernas ir jaunimas, sugroję įstabiai, harmoningai lyg kamerinis orkestras. Pvz., Geistės Kinčinaitytės fotografijos darbai prabyla nuostabia senojo kino retorika. Ta seniai pamiršta retorika, kurioje per tylą ir pauzes išgirstame daugiau nei tikėjomės. Arba Ievos Rojūtės „Saldus žvilgsnis“, kurio struktūra bei regimas ir jaučiamas žaismingas intelektualumas kausto žvilgsnį.

Dar norėčiau pridurti, kad anotacijoje galbūt tikrai parašyta tiesa: „...pa­rodos tonas užprogramuotas kitam laikui.“ Tik tas laikas – ne dabar ir ne čia. Galbūt klampumas ir buvo vienintelis kuratoriaus bei architektės siekis, nesuvoktas publikos. Galbūt tamsos ir šviesos žaidimo tikslas buvo (at)pažinti meno kūrinius ir sudirginti žiūrovo regą. Galbūt su „Kūnu ir tamsta“ žengiame į naują parodų rengimo etapą, kai kuratorystė ir architektūra atlieka solines partijas, meno kūriniai tampa vientisu orkestro kūnu, iš naujo improvizuojančiu seniai girdėtas muzikines partijas.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=OgJbFUFzPl0{/youtube}

 

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1333976343362258.1073741993.321208957972340%26type%3D3&width=600&show_text=true&appId=282864206383&height=772" width="600" height="772" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}