Senovės Graikijoje simpoziumas buvo tiesiog bendruomenės susirinkimas, kuriame valgyta, gerta, kalbėtasi, grota muzika ir vyko įvairios kitos pramogos. Kuratoriai ir simpoziarchai Vytautas Michelkevičius ir Lívia Páldi Nidos meno kolonijoje suorganizavo pasibuvimą, kelias statines alaus ir vaišes, o tokioje apsuptyje vyko ir įvairialypė programa, atskyrusi susirinkusiuosius nuo barbarų, kurie simpoziumus organizuoja pagal žodžio etimologiją (išgertuves; syn- „kartu“ + posis „gėrimas“).
Gėrimas, kaip socialines interakcijas pagyvinantis magiškasis elementas, šiuo metu puolamas, o už menkiausią jo propagavimą galima patirti anatemą. Šį reiškinį įprasta vertinti iš socialinių problemų perspektyvos, tačiau yra galimybė žvelgti kitaip.
Teigiama, jog civilizacijos pradžią žymi neolito revoliucija, kai nomadiškas gyvenimo būdas pakeičiamas sėsliu. Mokykloje buvau indoktrinuotas, kad pokytis nutiko dėl žemdirbystės atsiradimo ir duonos gaminimo. Manau, taip nutiko būtent dėl natūralios įvairių vaisių fermentacijos ir jos produktų vartojimo, kai melancholiškesnis keistuolis primatas, išvydęs dar keistesnį neblaivių gyvūnų elgesį ir susidomėjęs, pats paragavo puvėsio, apsvaigo ir atrado tai, kas pakeitė žmonijos istoriją. Kai kurie mokslininkai teigia, jog „alkoholis atliko esminį vaidmenį beveik visose žmonijos kultūrose, nuo neolito laikų. (...) Yra įtikinamų įrodymų, jog agrokultūros raida – suprantama, kaip civilizacijos pamatas – rėmėsi grudų kultivavimu alui, ne mažiau nei duonai“. Mano kukliu įsitikinimu, duonos gaminimas yra sudėtingesnis procesas nei natūraliomis sąlygomis vykstanti fermentacija, kurią galima tiesiog atrasti. Todėl galima apie civilizacijos atsiradimą galvoti kaip apie nulemtą atsitiktinio apsvaigimo ir iš to kilusio poreikio šį atradimą plėtoti technologiškai, siekiant vis efektyvesnio malonumo ir sąmonės pirueto. Žmogus išmoko efektyviau dirbti žemę, kurti instrumentus, kinkyti arklius, organizuoti darbą, kaupti atsargas, statyti miestus! Taigi ne ratas, raštas ar dar kas, bet ankstyvieji, alų primenantys svaigalai yra tas pirmasis judintojas, lėmęs visų kitų reikšmingų atradimų seką.
Bokalas ar taurė tampa civilizacijos ir religiniu simboliu, nes net paties Jėzaus Kristaus pirmasis stebuklas buvo vandens pavertimas vynu Kanos vestuvėse, kai šio pritrūko šventės įkarštyje. Alkoholis nemažai prisidėjo prie Vakarų civilizacijos formavimosi. Pavyzdžiui, antikoje per išgertuves buvo diskutuojama įvairiais valstybiniais klausimais, sėdintys agoroje ar amfiteatre turbūt niekada nebuvo blaivūs. Platono „Puotoje“ (arba „Sympósion“) aprašoma išgertuvių metu susirinkusių garbingų ir mąslių vyrų polemika filosofiniais klausimais. Daugelį Platono dialogų uzurpuoja Sokratas, kuris pats buvo produktyvus velnio lašų ragautojas ir net garsėjo sugebėjimu toleruoti didelius alkoholio kiekius. Kai po oficialių prakalbų pradeda lietis jas lydintysis gėrimas, prasideda ir atvira polemika, kuri galų gale suaštrėja – Sokratas būdavo ir apdaužomas, ir už plaukų patampomas. Šiais laikais taikomi modernūs sprendimai, tai atskleidžia viena istorija iš Rusijos: du apšilę vyrai, laukdami alaus, iškėlė filosofinę diskusiją apie Immanuelį Kantą ir, nepaisant to, kad diskusijoje į oponentą buvo paleistos guminės kulkos, Vakarų kultūrą lydinti disputo dvasia buvo išlaikyta.
Tad kodėl taip norisi postringauti apie nebūtinai blaivius antikinius dėdes, kuriems šiuolaikinio meno kontekste vietos labai nedaug? Tokių užgaidų priežastys susijusios su filosofine komedija, kurios atsiradimą daugelis sieja su Platono dialogais, Aristofano, dar vadinamo komedijų tėvu, kūriniu „Debesys“ ir Sørenu Kierkegaard’u. Visi šie autoriai Sokratą pavertė itin įdomiu personažu. Aristofanas, nors ir gerbdamas Sokratą, apšaukė jį sofistu, o S. Kierkegaard’as savo disertacijoje „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“ teigė, kad komedijoje „Debesys“ Sokrato figūros atitikmuo išnyra kaip gilios ironijos persmelktas mąstytojas, papildantis Platono sukurtą racionalų ir paradoksų vengiantį Sokrato įvaizdį. Tačiau ironija būdinga ir pačiam Platonui. Tai renginyje „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“ patvirtino Mantas Adomėnas, teigdamas, jog „Platonas turėjo nepaprastą humoro jausmą. Turiu omenyje ne garsiąją Sokrato ironiją, o tiesiog komišką gyslelę – skaitydamas jo dialogus, ypač graikiškai, dažnai negali susilaikyti nenusikvatojęs balsu“. Ir čia pat pateikia kelis pavyzdžius, tarkime, dialogą „Gorgijus“ ir jame aprašomą veikėją Kaliklio antžmogį – superhedonistą, nuolatinio vartojimo ir malonumų supermeną, kurį Sokratas prilygina paukštukui, nesustojančiam lesti ir tuštintis. Menininkai yra kaip paukštukai, kurie lesa Kultūros tarybos sėklytes ir kakoja meno kūriniais, diskutuoja ir geria (nors ir ne visi). Todėl galima teigti, kad, viena vertus, jie yra tikri hedonistiniai sofistai, kita vertus, kuria eksperimentinę plotmę potencialioms civilizacinių problemų sprendimų formoms.
Viena tokių temų svarstyta simpoziume – kontroversiška humoro prigimtis ir jo galimybės. Atmetant išankstinį politinį vertinimą ir nemėginant atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų ar nusavinti patrauklių įžvalgų vien asmeniniams interesams, tokio klausimo svarstymas vyko tik pagerinus svarstytojų komfortą: buvo pasitelktas itin geras virtuvės šefas, pasiūlytas jaukus apgyvendinimas, patogios erdvės bei aparatūra, atidžiau pažvelgta ir į geografines aplinkybes, nes šios leidžia puoselėti minties choreografijos gabumus, įsikvėptus vietos dvasios. Žinoma, tokiai choreografijai pajausti nebūtinas įmantrus aiškinamasis tekstas, bet jei postringavimų reikia – tebūnie.
Simpoziumą atvėrė Olavo Westphaleno pranešimas „Nejuokingi laikai“. Jis tapo puikiu įvadu į problemos kontekstą. Stebino tik viena: pranešimo esmė buvo pateikta kaip naujiena – avangardas gali būti suprantamas per humoro, absurdo ar ironijos prizmę. Žinoma, kad taip, bet ne visas. Kai kurie avangardą kūrė taip rimtai, kad savo pačių rimtumu dažnai abejojo ir paskui žudėsi. Kiti tiesiog šaipėsi ar atsitiktinumo, klaidos ar kvailumo vedami plėtė sąvokų galimybes. Amžini skeptikai žiūrėjo į juos pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai, nes nuolat matydavo, kaip nekaltais veidais daug kas žaidė nesąžiningai, sofistiškai ir neblaiviai. Susiformavusios teorijos buvo tęsiamos suprantant jas tiesiogiai ir labai mąsliai. Antimenas tapo akademiniu menu, futurizmas – fašizmu ir karo kurstytojų doktrina, o siurrelistai atgimė dar labiau nuvalkiotų simuliakrų filosofijų gerbėjais.Tik štai dabar į menininkų veiklą sugrįžta šiuolaikinė „teologinė“ (įvairių socialinių, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų) ikonografija, atsiranda keistų ir mistiškų sąvokų, suprantamų tik intuityviai. Sukurta nauja metakalba, kurios žaidimo niekas nebesupranta ir todėl gali traktuoti per rimtai. Kitaip tariant, atsiranda poreikis meną svarstyti su ironišku nepasitikėjimu, su vis dar gyvo genijaus mito pašiepimu, su satyra ir rizikuojant. Rizika čia yra itin svarbi, nes anot Trevoro Griffithso: „(...) tikras komikas – tai žmogus, kuris išdrįsta. Jis drįsta matyti tai, ko jo publika gėdijasi ar apie ką bijo kalbėti. Tai, ką komikas mato, yra tam tikra tiesa apie žmones, jų padėtį, apie tai, kas juos skaudina, nuvilia, kas sunku, apie tai, ko žmonės nori. Juokas panaikina įtampą, pasako, kas nutylima – tai daro bet koks juokas, bet tikro komiko juokai turi didesnę užduotį nei tik panaikinti įtampą – jie privalo išlaisvinti troškimus ir keisti situacijas.“ Keisti pradedant nuo savęs – menininkai plėtoja teorijas ir diskursus, o tai liudija jiems suteiktą pasirinkimų laisvę, neapribotą jokia metodologija ar ideologija (žinoma, tik idealiu atveju), forma ar raiška.
Vis dėlto rizikuoti sunku, nes reputacijos gan trapios. Menininkai Verena Seibt ir Markusas Zimmermannas pasiūlo perforamtyvią paskaitą apie ritualines juoko formos istorines apraiškas. Performatyvumo dėmuo išryškėjo dar prieš paskaitą įvykusiame meniniame SPA – darytos gipsinės kiekvieno simpoziumo dalyvio nosies atliejos, prie kurių vėliau buvo prikabintos įvairiausių formų ir išdidintų proporcijų nosys. Nors paskaita bandyta atskleisti tam tikrą mažąją istoriją, kultūrinį pjūvį, tačiau tai papildomų spalvų spektakliui nesuteikė, būtų užtekę kelių „Vikipedijos“ nuorodų. Rizikos stoka kartais rodo ir ambicijos trūkumą, tačiau tam atsvarą suteikė kiek kitoks Beno Kinsley’o, Jessicos Langley ir Jerstino Crosby’o projektas „Janks Archive“. Iš pradžių jis sudomino dėl žodžio jank vertimo problematikos ir jo kilmės (angl. janky – labai prastos ar nepatikimos kokybės). Remdamiesi Alabamos valstijos slengu menininkai janks pavadino pajuokavimus, kurių tikslas tiesiogiai įžeisti oponentą, puolant jo asmenines (fizines, protines) savybes, kompetencijas, socioekonomines ir šeimos sąlygas. Aš vis dėlto apsistoju ties lietuvišku variantu – „Suvartymų archyvas“. Šis archyvas yra humoro fragmentų kolekcija, primenanti etnografinius ar antropologinius tyrimus, kuriuose surinkti įvairūs suvartymai, įžeidimai ir „pastūmimai“ ant mamų svorio (yo mama so fat). Anot menininkų, tai gyvi fenomenai, nuo senovės egzistuojantys kone visose kultūrose, tačiau dokumentuoti ir tirti itin negausiai. Kaip tik dėl to šis projektas pasirodė kiek vertingesnis nei Verenos ir Markuso performatyvioji paskaita – juo atskleidžiama vis dar gyva tradicija, turinti specifinius ir lokalizuotus kontekstus.
Verenos Seibt ir Markuso Zimmermanno projekto „The Power of Punch, Formal and Ritual Laughter“ („Smūgio galia, formalus ir ritualinis juokas“) nosys
Ypač pribloškė specifinius animalizuotus kontekstus atskleidęs Lissete Olivares performansas „Pasirodyti transgyvūnu: simpoetiniai afektai ir „mes“ architektūra“. Buvo pristatytos transhumanizmo idėjos (nors filosofai dar nespėjo apibrėžti žmogaus sąvokos), pateikti tarprūšinių interakcijų pavyzdžiai, tokių bendruomenių sąveikos. Tokiomis interakcijomis siekta dekonstruoti antropocentristinį mąstymą, atliekant keistą veiksmą – žmogus, tikintis, jog išgelbės pasaulį, įsiterpia į gyvūnijos autonomiją ir taip nori „demaskuoti ir destabilizuoti modernias kolonijines hierarchijos taksonomijas“, kurios yra absoliučiai natūralios gamtoje. „My God, don’t Act. Just Think. Sniff, sniff“, – sakytų Slavojus Žižekas.
Iš „Janks Archive“ rinkinio: „Ei, drauguži, tavo galva didelė kaip Bobo Marley’o laidotuvės“
Carla Gannis ir Julija Lanina iškėlė virtualios realybės ir socialinių medijų klausimą. Jos naikino ribas tarp tikrovės ir virtualumo – tai vienas banaliausių sakinių, taip mėgstamas įvairių menotyrininkų. Šis menas gali būti padedamas į postinternetinio meno kategoriją, tik kažkodėl absoliučiai išlieka internete – C. Gannis sukūrė savo virtualią versiją, pavadintą C.A.R.L.A., ir bandė atsakyti į klausimą, kuri tikresnė – tikroji ar netikroji. Jos kolegė J. Lanina su simpoziumo dalyviais susitiko virtualiai – videoperformanse „Neteisingai suprasti ženklai“, kuriame buvo daug gėlyčių ir gyvenimiškos dramos. Ekscentrišku tarprūšiniu travesti kostiuminiu įvaizdžiu ir fone šmėžavusia projekcija autorė balansavo ties skonio riba, o videodarbo naratyvas, priminęs pasaką vaikams apie gyvenimo audras ir negandas, papildomų svarbių reikšmių spektakliui nesuteikė.
Gan paprastas, bet daugiausiai emocijų ir minčių suteikęs Irinos Gheorghe perfomansas „Tyrimas apie tai, ko ten nėra. Preliminarios pastabos“ nustebino dėl neverifikuojamų metafizinių teiginių, kaip poetinės gyvenimo jausmo išraiškos, estetizavimo efektyvumo ištempiant tai kūne ir laike. Patyriau penkias stadijas: 1. Bandymas suprasti (kvestionuoji, kodėl ignoruojama logika, analitinė filosofija); 2. Juokinga (tampa panašu į ilgą minties istoriją, kurioje pasitaikė protingai kvailų būties slėpinių išaiškinimų); 3. Nuobodulys (nes galų gale viskas tampa nuobodu); 4. Susimąstymas (kartotė pradeda kurti egzistencializmu persmelktą mitologiją, kuriančią pridėtinę prasmę. Žvilgsnis krypsta nebe į menininkę, o į žiūrovus, kurie stebėdami patiria visas žmogiškas būsenas: susidomėjimą, nuovargį, troškulį, užsipisimą, norą sukelti revoliuciją. Prasideda introspekcija); 5. Absurdo suvokimas (toks performansas turėtų tęstis iki begalybės kaip Dievo malda filme „Daktaro Parnaso fantazariumas“ arba baigtis su paskutiniu nebeištvėrusiu žiūrovu, mąstančiu apie tai, ką jis čia apskritai veikia ir ar vis dar tiki menu). Nors pradžioje buvau gan skeptiškas, šis pasirodymas man tapo ryškiu renginio akcentu dėl autorės performanse užkoduoto interpretacinio atvirumo. Jis dėkingas prasmei bei patyrimui ir nesvarbu, ar toks poveikis buvo intencionalus.
Šalia kitų puikių veiklų, televizinės pokalbių laidos inscenizacijos, bendro pasivertimo šunimi (žmonės įlindo į simbolinį kailį, pavirsdami organais ir šuns kūno dalimis) ar meno institucijų sabotavimo trolinimu, vienas renginys tapo ypač artimas mano širdžiai ir apibendrino visą simpoziumą. Prasidėjo jis nuo entuziastingo dalyvių noro pašokti. Žygimantas Kudirka, prieš tai pristatęs savo performatyvų skaitymą su garso efektais, atsinešė kietąjį diską ir pradėjo eksperimentuoti su publika, klausdamas, kokio radikalumo muziką jis čia gali leisti. Prasidėjo gan energingas šokių maratonas su visais tokiam renginiui reikalingais atributais: diskusijomis rūkykloje, dideliu garsu ir jutubo vakarėlių inspiruotomis improvizuotomis projekcijomis. Pãstarosios keistame muzikinių stilių mišinyje, taškalynėje ir trepsiuje kėlė įspūdingą nuotaiką – rodyti ir įvairūs lietuviško laukinio kapitalizmo laikų banditai, ir delfinų bei kitų gyvūnų buitis, ir konferencijų fragmentai, ir industrinės gamyklos, ir megapoliai... Bestebint vaizdus, natūraliai pradedi jiems kurti istorijas. Tai priminė vieną problemišką fenomeną interpretuojant meną – apofeniją (tendenciją klaidingai suvokti ryšius ir prasmes su tarpusavyje nesusijusiais dalykais). Vienas neurologas apofeniją sutapatino su suvokimo klaidomis, dėl kurių atsiranda mitai, prietarai, tikėjimas paranormaliais reiškiniais, teigdamas, jog tai yra „nemotyvuotas jungčių įžvelgimas, lydimas anormalios specifinės prasmės jausmo“. Ši būsena taip pat artima šizofrenijai, prie kurios priartėjęs ir išvargintas šokio užsilipau ant kopos žiūrėti, kaip kyla saulė virš Nidos, ir apėmė dvasios ir prasmės jausmas – visi iki tol buvę atskiri fragmentai susijungia į vieną melodiją, pamatai vaizdų ritmą, visko dėsningumą ir sintezę. Tada tiesiog išalksti ir eini pusryčiauti.
Dafnos Maimon „Human Hound Program: Deed of Dog“ („Žmogaus skaliko programa: šuniškas darbas“). Andrejaus Vasilenko nuotraukos
Šokdamas ir vėliau apsimesdamas, kad medituoju, supratau: šiame interformato simpoziume buvo svarstoma apie humoro problematiką, tačiau nė vienas man kilęs klausimas atsakytas nebuvo, kadangi ir pats, stebėdamas menininkų pasirodymus, susidariau tas jungtis, bet nežinojau, kur klystu. Vis dėlto tai, mano įsitikinimu, yra produktyvu. Toks renginio formatas yra ypač sveikintinas, nes ir programa, ir buvimas kolegų apsuptyje, dalyvavimas diskusijose, aplinkos tyrinėjimas tampa efektyviu savo idėjų patikrinimu ir papildymu, o menininkams – ir išpildymu. Nidos meno simpoziumas, atsirandąs gerų simpoziarchų iniciatyva, visuomet pasiūlo naują senų klausimų sprendimo rakursą, kuris leidžia ne tik pristatyti nuomonių įvairovę, bet ir aktyviai gilintis į beveik nesvarstomas temas, o Lietuvos meno bendruomenei pristatyti gausų užsienio kūrėjų būrį. Vis pasigirstančios kalbos apie šios tradicijos suspendavimą kelia nuostabą – toks simpoziumas kaip šis turi ne tik tęstis, bet ir persikelti į kitas bendruomenes!