Kristina Stančienė. Ką žinote apie Alytų?

Jei kas paklaustų, ką žinau apie Alytų, sakyčiau – kuklus, pilkas provincijos miestas, sovietmečiu prifarširuotas gamyklų ir fabrikų, kurie šiandien merdi arba yra uždaryti. Tiesa, tai didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neformalia šio Lietuvos regiono sostine, ir jo istorija prasideda anaiptol ne sovietmečiu, o dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tačiau daugelį miesto istorijos puslapių negrįžtamai ištrynė Antrasis pasaulinis karas. Čia, kaip ir daugelyje nedidelių Lietuvos miestų ir miestelių, trumpam užklydusį prašalaitį greit apima nuobodulys. Nesu tikra, kad mažame mieste verta gyventi dėl ramybės, gamtos artumo ar dėl to, kad čia daugelis vieni kitus pažįsta. Ramybė, mano manymu, čia greičiau primintų letargą. Tikro atsipalaidavimo ieškočiau kokioje nors nuošalioje kaimo sodyboje, o į dabartinį Alytų manęs niekas ir su pagaliu nenugintų (iš karto atsiprašau alytiškių ir visų šio miesto patriotų, tiesiog čia mąstau kaip žmogus „iš šalies".). Suklūstu tik tada, kai pasigirsta kas nors apie Redą Diržį ir jo vadovaujamą Alytaus dailės mokyklą. Neabejotina – tai ryškiausias miesto kultūros židinys, ir viltis, kad lietuviams (ypač iš provincijos) sparčiai emigruojant svetur, jis dar palaikys kol kas teberusenančią miesto gyventojų kultūrinę savimonę.

Nuotrauka iš Alytaus dailės mokyklos archyvo

Pačioje 2013 m. pabaigoje populiarioji žiniasklaida ėmė skelbti, kad Alytaus savivaldybė ketina perkelti šią mokyklą kitur, nes mažėjant mokinių skaičiui, esą tampa sunku išlaikyti mokyklos pastatą. Jį, atseit, galima būtų privatizuoti ar išnuomoti... Nors tai bene vienintelis Lietuvoje dailės mokyklos pastatas, suprojektuotas būtent tokiai veiklai vykdyti. Mokykla pastatyta 1985 m. pagal žinomos architektės, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir krašto­tvarkos katedros dėstytojos, docentės Gražinos Janušytės-Bernotienės projektą. Svarbi ir jos dislokacija mieste –­ mokykla įsikūrusi senojoje miesto dalyje, ūksmingame parke, greta Laisvės angelo skulptūros. Šalia –­­ Alytaus muzikos ir dailiųjų amatų mokyklos. Taigi, per beveik ketvertą dešimtmečių mieste, gražiame gamtos prieglobstyje susidarė savitas kultūros telkinys. Kodėl prireikė jį išardyti? Galima klausimą formuluoti ir kitaip – kam iš viso reikia tokių mokyklų?

Oficialiai šios mokyklos vadinamos neformalaus ugdymo įstaigomis. Visos be išimties Lietuvoje veikiančios dailės mokyklos įsteigtos sovietmečiu. Kai kurios – dar prie Chruščiovo (pavyzdžiui, Vilniaus Justino Vienožinskio mokykla – 1958 m.), kitos – vėliau. Jas vienija tai, jog čia įgyta kompetencija – ne tiek profesinė, kiek skirta bendrai savišvietai, meniniam lavinimui, kurį galima pritaikyti įvairiausiose gyvenimo srityse. Tiek to panašumo – per daugelį metų, ypač – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mokyklų veiklos specifika įvairėjo, plėtėsi, keitėsi. Nelengva daryti kokius nors aiškesnius, motyvuotus apibendrinimus – plačiajai visuomenei šių mokyklų gyvenimas nėra gerai pažįstamas, nors jų veikla įstatyta į aiškius ir griežtus rėmus, nes visos jos priklauso vietos savivaldybėms. Be to, egzistuoja dar ir kiti mažiau žinomi tokių mokyklų veiklos užkulisiai – tai kvalifikacijos kėlimas, privalomi reikalavimai mokytojams, taip pat – miglotas ir neaiškus „tikro" mokytojo, t. y. baigusio Edukologijos universitetą, ir mokytojo-menininko (dažniausiai tai Vilniaus dailės akademijos absolventai) statusas. Mat pirmieji jau savaime, iškart po studijų baigimo, oficialiai yra laikomi kompetentingais dėstyti dailę. Antruoju atveju kažkodėl tenka „tobulinti" žinias, nors VDA studentai, bent įgiję diplomus maždaug prieš dešimtmetį (kaip tik jie dabar ir sudaro ženklią dailės mokyklų pedagogų dalį), taip pat išklausydavo privalomą pedagogikos kursą. Bet tai jau atskira tema, kurios neišsemtų net kelios publikacijos.

Taigi, kai kuriose dailės mokyklose ilgainiui imta dailės mokyti ir suaugusiuosius. Ne vienoje panašioje įstaigoje greta pagrindinio mokinių kontingento (daugmaž nuo 11 iki 18 m.) šiandien jau zuja ir darželinukai, rimtai studijuoja senjorai. Svarbiausia, kad terminas „neformalus" gana tiksliai apibūdina ne tik daugelio šių institucijų veiklą, bet ir atmosferą (kalbu tik apie man geriau pažįstamą sritį – dailės mokyklas arba meno mokyklose veikiančius dailės padalinius). Taip, ji ir yra tokia – neformali. Mat tiek Alytaus dailės mokykloje, tiek daugelyje kitų dėsto menininkai, kurie neretai kitaip regi pasaulį ir jo problemas – nestandartiškai, be kategoriškų reikalavimų jaunam, bręstančiam asmeniui. Esu tikra, kad ypač paauglių sieloms tai tarsi švelnus balzamas po muštro gimnazijoje ar vidurinėje mokykloje, būdas užsimiršti, pabėgti nuo neramių minčių apie vis artėjančius baigiamuosius egzaminus, balus, stojimą į aukštąją...

Kam dar reikalingos tokios mokyklos? Ar tik priglobti jautrius paauglius ir jaunuolius, lavinti mažylius ir suteikti galimybę pasimokyti naujų dalykų garbiame amžiuje? Žinoma, sovietmečiu ar nepriklausomybės priešaušryje vartotojiška kultūra, virtualios technologijos, pakeičiančios gyvą bendravimą, tikrai nebuvo taip įsigalėjusios, kaip šiandien. Dabar gi jos tiesiog akyse praryja ir suvirškina tūkstančius jaunuolių. Psichologai garsiai kalba apie tai, jog berniukai mūsų dienomis taip pasineria į virtualią tikrovę, žaidimų pasaulį, jog nebeskiria šios nuo realybės, pamiršta ne tik pavalgyti, bet ir nusišlapinti. O mergaitės iš kompiuterio tikisi ko kito –­ į populiarius socialinius tinklus kiša savo nuotraukas ir godžiai laukia komentarų. Taigi, dailės mokyklos bent nedidelį paauglių, jaunuolių būrį dar geba sudominti realiu gyvenimu ir veikla, arba – leidžia pasinerti ne į virtualią, bet į kūrybišką „nerealybę", kuri yra sugalvota tavo paties. Tavo valioje ją keisti, tobulinti mokantis ir akademinių dailės dalykų, ir kūrybingai įgyvendinti konceptualią idėją.

Suaugusiųjų ir senjorų dailės ugdymas – taip pat plati ir ne vieno rimto tyrimo, statistinių duomenų rinkimo ir apibendrinimo reikalaujanti prob­lema. Tyrinėti čia tikrai yra ką – kaip brandaus amžiaus žmogų veikia, keičia dailės studijos, kaip jos įkvepia optimizmo, ramybės senoliams, suburia bendraminčių ratą, kuris nuskaidrina senatvėje neretai užklumpančią vienatvę, išsklaido tuštumos jausmą. Kaip gali padėti vilties netekusiam ilgamečiam bedarbiui ar kitose sudėtingose situacijose atsidūrusiam mūsų piliečiui. Gražiai skamba, tiesa? O ir dailės mokyklos kuo puikiausiai gali tokius žmones mokyti, ir moko. Tačiau problema ta, kad ne visiems norintiems toks mokslas prieinamas. Iki šiol buvusį simbolinį mokestį už mokslą suaugusiesiems bent jau Vilniaus miesto savivaldybė nuolat didina, motyvuodama tuo, kad neformaliojo ugdymo dailės mokykloje finansuojamas tik vaikų mokymas. O suaugusieji – „privatus" reikalas (sovietmečiu ramiai mokėsi tiek vieni, tiek kiti). Su Europos Sąjungos nuostatomis tokios tendencijos visiškai nesutampa. Štai Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Zita Žebrauskienė piktinasi, jog suaugusiųjų švietimui Europos Sąjungos socialinio fondo skiriami milijonai plaukia į Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo ir plėtotės centrą (UPC), aplenkdami universitetą. Žinoma, dailės mokyklų jie taip pat nepasiekia.

Alytaus dailės mokyklos atveju iškilo institucijos erdvės, materialinės bazės klausimas. Panašu, kad valdininkams atrodo, jog perkėlus ją į kitą, „kompaktiškesnę" vietą, nieko baisaus nenutiks. Iš tiesų, dailės mokyklų padėtis Lietuvoje šiuo požiūriu labai skiriasi. Štai Utenos dailės mokykla jaukiai įsikūrusi gražiame istoriniame pastate – buvusioje Sankt Peterburgo – Varšuvos trakto pašto stotyje, statytoje dar 1830–1836 m. Kėdainių „dailioškė" – žydų sinagogos pastate. Jis dailiai restauruotas, tebesaugantis sunaikintos vietos tautinės bend­ruomenės atmintį. Tačiau klasės čia –­ ankštos, moksleiviams tenka dirbti gerokai susispaudus. Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklai dar sovietmečiu perleistas stalinistinės architektūros bu­vusios vidurinės mokyklos pastatas –­­ šaltas, drėgnas, nuolat skilinėjančiomis sienomis, kurį jos vadovai jau ne vieną dešimtmetį kantriai, po gabalėlį lopo, rekonstruoja. Šioje mokykloje seniai netelpa visi norintys mokytis – pavyzdžiui, skulptūros pamokos vyksta kitame, gretimoje gatvėje esančiame pastate, greta kažkokių valdiškų kontorų. Jį mokyklai laikinai perleido savivaldybė. Matyt, ne veltui VJVDM svečiavusis literatūrologė Neringa Mikalauskienė iškart padarė išvadą: „O mūsų dailės mokykla tai buvo kaip dailės..." Bepigu jai lyginti –­­­ pasirodo, Neringa yra baigusi Alytaus dailės mokyklą... Žodžiu, tikrai ne tas pat, kur ir kokiomis sąlygomis funkcionuoja dailės mokyklos. Jei dar kam nors liko neaišku kodėl, siūlau prisiminti kategorišką profesoriaus Preobraženskio nuostatą –­ operuoti operacinėje, valgyti valgomajame, o miegoti miegamajame...

Šio teksto tikslas – priminti visiems apie Lietuvoje veikiančias dailės mokyklas ir neišnaudotą, kartais ir sąmoningai arba dėl paprasčiausio nesupratimo slopinamą jų potencialą. O Alytaus valdžiai norisi pasufleruoti, kad Redas Diržys – šiuolaikinės Lietuvos megamenininkas. Mano manymu, Alytus jo meniniams užmojams ir intelektui – gerokai per ankštas... Subūręs žinomų menininkų-mokytojų kolektyvą (keramikas Andrius Janušonis, jauna tapytoja Asta Stasiūnaitė, performanso menininkas Ramūnas Jaras ir kiti), Alytaus dailės mokyklos disciplinų sistemą jis sudėliojo tikrai nebanaliai (įdomu, kokioje dar Lietuvos dailės mokykloje galima lankyti performanso pamokas?). Todėl vietos valdžia tikrai privalo išnaudoti šias pajėgas, kad paprastas provincijos miestas netaptų vien nuolat tuštėjančia pilkų vidutinybių erdve. Mokykla turi likti ten, kur ir veikia – pastate, statytame specialiai vaikams, besimokantiems dailės. Kas kita – bendromis jėgomis (ak, kad taip bent kartą sugriūtų lietuviškas stereotipas – bloga valdžia ir geri, tačiau skriaudžiami pavaldiniai) plėsti mokinių auditoriją, ieškoti galimybių ugdyti įvairaus amžiaus žmones. Kaip tik šiuo metu mokykla skelbia asmenų nuo 16 m. priėmimą. Pagalvokime, gal ir būdami ne vietiniai, rastume laiko pavažinėti į Alytų ir pasimokyti dailės? Tiesiog – solidarumo dėlei, įrodant sau ir kitiems, kad pasaulis laikosi ne tik ant praktiškumo ir finansinės naudos pamatų... Ir dar – paklauskite savęs ir jūs – ką žinote apie Alytų?

Draugai