Bucerijaus meno forumas Hamburge džiugiai skelbia, kad retrospektyvinė Davido Hockney’o paroda, parengta bendradarbiaujant su „Tate“ muziejumi (Londonas), pratęsiama iki rugsėjo vidurio. Internete jo paveikslų nuotraukos: nesubtilūs peizažai, statiški portretai, ryškios infantilios spalvos, nesudėtingos kompozicijos. Ir nepaaiškinama trauka, noras pamatyti originalus, patirti, kaip veikia tie spalvoti paviršiai.Parodų salės vestibiulyje lankytojus pasitinka ne tik išsamus dešimtmečiais surikiuotas D. Hockney’o gyvenimo ir kūrybos pristatymas, bet ir 7,5 m ilgio 2017 m. fotografinis piešinys (Photographic drawing) „Studijoje“, kuriame dailininkas įsiamžino savo paveikslų ir buities daiktų apsupty. Tarsi būtų pasidarbavęs vaikas: padrikai, nepaisydamas perspektyvos dėsnių. Aš ir mano žaislai. Vėlesniojo laikotarpio paveikslų fone jis su ryškiaspalviais persagstomais megztiniais atrodo kaip neatskiriama jų dalis, jų istorijų personažas. Menininkui jau seniai nebereikia kurtis įvaizdžio, kad būtų atpažintas, tad išskirtiniai megztiniai, kaklaraiščiai, akiniai – viso labo jam mieli daiktai.
Paroda retrospektyvinė, bet iš pastarųjų 20 metų tepristatomas minėtas D. Hockney’o darbas. Šių dešimtmečių kūrybą kultūros kritikė Anette Schneider vertina skeptiškai: „D. Hockney’s niekada nemėgo žvalgytis atgal, kad sukurtų geresnį rytojų. Pasaulio katastrofos ir protestai prieš jas jo neveikia, negražią realybę jis tiesiog nuosekliai ignoruoja. Kuo daugiau per pastaruosius 20 metų jis gamino, kuo didesni ir spalvingesni darėsi jo peizažai, tuo stipresnis įspūdis, jog dydis ir spalvos čia turėtų paslėpti paveikslų turinio tuštumą.“ Susidaro įspūdis, kad čia kalbama pasaulio gelbėtojų balsu, tokie iš menininko tikisi jei ne aktyvios pozicijos, atsako į aktualijas, tai bent „prasmingo“ meno ir nepateisina 82-ejų autoriaus žaidimų.
Paantraštė skelbia, kad svarbiausi parodos aspektai – nuolatinės naujų išraiškos formų, perspektyvos ir vaizdavimo galimybių, realybės ir jos suvokimo paieškos D. Hockney’o kūryboje. Iš esmės tai net ne svarbiausi akcentai, o visa jo kūryba, gyvenimo būdas. Darbai pristatomi kruopščiai ir pagarbiai, su išsamiais aprašais ir pacituojant autorių, kuris, priešingai nei daugelis jo kartos dailininkų, mielai komentuoja savo darbų genezę. Komentuoja gyvai, paprastai, išvengdamas šiuolaikinių meno pasaulio žmonių vartojamos kosmopolitinės naujakalbės. Parodos kuratorės – Bucerijaus forumo meninės dalies vadovė Kathrina Baumstark ir D. Hockney’o kūrybos ekspertė Helena Little.
Pagrindine išraiškos priemone pasirinkęs tapybą D. Hockney’s dar jaunystėje sugebėjo nepaisyti meno pasaulio madų, nebandė prisišlieti prie kurios nors srovės. Ankstyvojo kūrybos laikotarpio darbų tematika marga: ir homoseksualumas („Doll boy“), ir socialinė kritika („Idiotas“), ir popartas, o greta – realistiniai piešiniai („Moteris prie siuvimo mašinos“). Įdomu stebėti, kaip menininkas keičiasi paneigdamas pats save: ankstyvuoju laikotarpiu išsižadėjęs abstrakcionizmo, vėliau vėl prie jo grįžo eksperimentuodamas su erdvės perteikimo galimybėmis.
Šioje parodoje lankytojai mielai fotografuojasi prie paveikslų, ir ne šiaip darosi asmenukes, o pastatymines nuotraukas. Pagyvenusios damos palankiai įvertina D. Hockney’o porinius portretus: „Kokia precizika – kaip nuotraukoje.“ Greta „Tate“ muziejaus lankytojų pamėgto kultinio „Tėvų portreto“ eksponuojamas „Pono ir ponios Clarkų ir Persio portretas“ (1971). Paveikslą lydi D. Hockney’o komentaras: „Šis paveikslas labiausiai priartėja prie natūralizmo, šią sąvoką vartoju kaip realizmo priešingybę. Figūros – beveik žmogaus ūgio, buvo sudėtinga jas tapyti, tikra kova. Rimta techninė problema – tapyti prieš šviesą. Šviesos šaltinis turėjo išlikti orinis, lengvas. Visų techninių problemų priežastis – mano siekis paveiksle atskleisti poros tarpusavio santykius.“ Labai trapūs atrodo tie santykiai. Šiaip ar taip, vyrą ir moterį išskiria pro balkono duris srūvanti šviesa, kuri, rodos, tuoj nusineš švytintį Persį. Skvarbus, budrus vyro žvilgsnis ieško kontakto su tapančiuoju ar žiūrovu – jis pasiruošęs permainoms. Jo atsipalaidavęs kūnas, minkštame kilime panirusios nuogos pėdos suponuoja permainų kryptį. Vėliau perskaičiau, kad netrukus po paveikslo nutapymo pora išsiskyrė.
Toks vienas iš nedaugelio jo siužetinių paveikslų. Vėlesnėje 8–9 dešimtmečių tapyboje konfliktas iš siužetinės plotmės perkeliamas į techninę – autorius siekia prakalbinti realybę, sugriauti nusistovėjusias žiūros ir vaizdavimo nuostatas. Smagių dalykėlių iš to atsiranda: žmonių figūros, baldai, interjerai provokuoja žiūrovą kurti naują santykį su vaizdiniu: kėdė į tave žiūri iš atvirkštinės perspektyvos ir tu atsiduri ne stebinčiojo, o priešingoje pusėje. Protas maištauja, priešinasi, tada ir paaiškėja, kaip stipriai mus įkalinęs standartinis mąstymas ir matymas. Dailininkas atkakliai tapo paveikslą po paveikslo, siekdamas iš(si)vaduoti iš to diktato. Jis – įsitikinęs kubizmo idėjų tęsėjas, rėmęsis P. Picasso atradimais. Į savo žaidimus D. Hockney’s įtraukia ir paveikslų rėmus. Paveiksle „Paskui dvejetą kėdžių“ („Walking past two chairs“, 1984–1986) kėdės bėga nuo stebėtojo, kuris yra ten kažkur, paveikslo gilumoje, skuodžia užšokdamos ant rėmo, rodos, tuoj atsidurs ant baltos sienos. Peizažai, interjerai juda, gyvi, tereikia tinkamai nupaišyti, ir žiūrovas galės juose apsilankyti ir pats tuo įsitikinti.
Parodų salės gale kaukšėdamos aukštakulniais įvairuoja trys rusaitės su kūdikiu vežimėlyje, jos nesustodamos įtemptai kažko ieško. „Štai prie ano paveikslo jie fotografavosi!“ Atradimo džiaugsmas – ir vežimėlis greitu tempu pasuka link „Artimesnio Didžiojo kanjono“ („A closer Grand Canyon“, 1998). Čia jų paskutinė stotelė: prisifotografavusios moterys susės nugaromis į paveikslą ir aptarinės savo reikalus. „Kanjonas“ susideda iš 60 atskirų dalių. Jo ilgis – 7,5 m, plotis – per 2 metrus. Šiuo keistai skambančiu pavadinimu dailininkas pabrėžia opoziciją su fotografija: nuotraukos sukuria distanciją, o jis siekė perteikti kitokią, gilesnę erdvės pajautimo patirtį. Įdomu stebėti ne tik patį paveikslą, o ir jo žiūrėjimo aktą. Paveikslas prietemoje, gerai apšviestas, dominuojančios įvairiausių atspalvių raudona, oranžinė, geltona spalvos atsispindi ant grindų, apšviečia prisiartinusių lankytojų veidus – šitaip paveikslo traukos laukas tampa akivaizdžiai matomas. Žmonės susėda ant suoliukų, nuščiūva ir niekur nebesiveržia. Atrodo, intensyviai išgyvena dabarties momentą, priimdami ne tik dailininko sukurtą meną, bet ir jo gyvenimo filosofiją: „Aš iš tikrųjų gyvenu čia ir dabar.“
...O vakare Hamburgo geležinkelio stoty praeini pro susmukusią po dozės merginą, jos blyškios šlaunys nukasytos iki kraujo, nukreipi žvilgsnį sau po kojom ir vos neužmini ištryškusio pomidoro, inertiška mintis šokteli atgal prie merginos žaizdų, bet ne – čia tik pomidoras.
Aikštėje priešais stotį stovi margaspalviai saldumynų vagonėliai „Candy shop“, gitara pritardamas nelabai balsingas vyrukas dainuoja taikos ir meilės dainas, kitas vaikštinėja iškėlęs plakatą: „Kristus susigrąžino mane 2016 m. per scientologijos bažnyčią.“ Rimtai ir lėtai jis nešioja savo žaliai neoninės spalvos plakatą, nepaisydamas iš visų pusių lenkiančių žmonių. Minkšta besileidžiančios saulės šviesa, regis, sulėtina net ir skubančiųjų žingsnius. Iriamės toje šviesoje, esame tame paveiksle – beveik neįžiūrimi Didžiojo kanjono gyventojai.