Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (17)

„Portretas“

Regis, 1978 m. vasarą su Plungės fotografais Broniumi Gadeikiu, Kostu Slivskiu ir Robertu Stankevičiumi nuvykome aplankyti Stanislovo Riaubos. Sėdime mažame Riaubos kambarėlyje, vaišinamės jo mėgstama „Starka“ ir kalbamės apie kūrybą, gyvenimą ir sostinės naujienas. Riauba sėdi savo įprastoje vietoje, ant lovos šalia lango, aš – greta jo, o plungiškiai įsitaisė prieš mus ant suolo. Už lango matosi nedidelis tvenkinys, virš kurio dar sklaidosi rūkas, girdisi iš šakos trykštančios vandens srovės čiurlenimas. Prietema. Staiga už lango švysteli saulė ir, atsispindėjusi tvenkinio veidrodyje, šviesos pluoštu it prožektorius įspįsta į kambarėlį, atsispindi nuo kabančio ant durų veid­rodėlio ir apšviečia į mane atsuktą vieną Riaubos veido pusę. Staiga išvydau prietemoje išryškėjusį jo giliomis raukšlėmis išvagotą profilį ir pašiauštą čiuprą. Man pasirodė, kad matau ne gyvo žmogaus veidą, o medžio drožinį. Čiumpu fotoapa­ratą ir skubu užfiksuoti reginį, karštligiškai fotografuoju. Kolegos šaiposi, kad veltui stengiuosi, nes trūksta apšvietimo. Jie sėdi priešais mus ir nemato to vaizdo, kurį matau aš.

Sugrįžęs į Vilnių išryškinu juostą, iš dviejų kadrų sumontuoju Riaubos port­retą, dar pritaikau izohelijos ir soliarizacijos fototechnikas. Gaunu labai įdomų portretą, kuriame Riauba atrodo labai panašus į pamėgtus drožti velnius. Minske vykusioje parodoje „Fotografika“ šis darbas buvo įvertintas sidabro medaliu. Tiesa, kataloge rengėjai, negavę partinių bosų leidimo, įrašė antrojo laipsnio diplomą, kurį drauge su katalogu ir man atsiuntė. Taip buvo sukurta fotografija „Portretas“, už kurią pelniau savo pirmąjį apdovanojimą.

 

 Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (17)
Stanislovas Žvirgždas. „Portretas“, 1978

 

„Kopos po lietaus“

Į XX Nidos fotografų seminarą pirmą kartą iš Minsko atvyko fotografas ir fotografijos dėstytojas Sergejus Kočerginas. Gyvenome Rašytojų sąjungos poilsio namuose „Urbo kalnas“. Ankstyvą antros dienos rytmetį susiruošiau į kopas fotografuoti. Išėjau į kiemą ir matau: minskietis slankioja aplink namus ir fotografuoja gėlytes, kažkokias dėmes ant sienų ir dar kažką. Paklausiau, kodėl neina fotografuoti kopų. Jis nustebo, negi čia dar ir kažkokių kopų esama. Sakau, yra ir dar kokių. Pakviečiu eiti drauge. Oras puikus, tinkamas kopoms fotografuoti. Pučia vidutinio stiprumo vėjas ir tarsi saujomis į marias beria smilteles. Dangumi slenka tamsūs debesys ir retkarčiais prapliumpa lietus. Mums pasiekus kopas, sustiprėjo vėjas ir kilo smarki audra. Minskietis tokį gamtovaizdį matė pirmą kartą ir be paliovos spragsėjo. Padarė keletą visai neblogų rudeninių peizažų. Pavyko ir man. Nors sušlapau iki paskutinio siūlo galo, bet nufotografavau „Kopas po lietaus“.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (17)
Stanislovas Žvirgždas. „Kopos po lietaus“, 1997

Draugai