Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų"Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas" „Niekada nepradėkite rašyti nuo to, koks daiktas nėra", – mano užrašų knygelėje moko Virginijus Gasiliūnas, ir tada dar prisimenu Giedrės Mickūnaitės pastabą apie „norimą mąstymą" (wishful thinking) – kai primetame savo interesus kitiems žmonėms praeityje, o vėliau priekaištaujame, kad į juos nebuvo atsižvelgta. Šįkart „daiktas" – tai fotografija, o jos tiesa, arba kokia ji yra, – Gyčio Sk...
Eglės Gineitytės paroda „Ėjimas į sodą" galerijoje „Kairė–dešinė" Eglė Gineitytė parodoms ruošiasi ilgai ir kruopščiai, studijuoja teritorijas (praėjusios parodos pavadinimas), paskui ilgai ilgai keliauja mintimis, ilgai „eina į sodą". Naujos parodos pavadinimas ne tik nusako pagrindines ilgo stovėjimo prieš drobę intencijas, bet ir emocinio gyvenimo kasdienybės tikslus bei prasmes. Ši metafora atskleidžia kūrybos tikslus, ėjimo į minčių ir jausenų sodą būsenas, kur spalvai kartais suteiki...
Nabilos Irshaid paroda projektų erdvėje „Malonioji 6" (kuratorius Rokas Dovydėnas) Vokietijoje gyvenanti palestinietiškų šaknų turinti menininkė Nabila Irshaid dirba vadinamojoje socialinėje plotmėje, nevengdama ir politinių motyvų. Dažnas menininkės projektas vykdomas įtraukiant atskirus žmones, mikrobendruomenes ir remiasi bendravimu, kūrybine veikla kartu. Ne vienas Irshaid kūrinys vienaip ar kitaip susijęs su jos šaknimis, t. y. Palestina. Ši valstybė jau ne vieną dešimtmetį yra vienas karš...
Sausio 24 d. Kaune įvyko paprastai vasarinio „CREATurE" performansų festivalio žiemos renginys, kurį organizavo Vaida Tomaševičiūtė ir Katri Kainulainen. Jame dalyvavo performansų menininkai iš Lietuvos ir Suomijos, okupavę POST galerijos erdves ir sutraukę pilną salę žiūrovų. Renginyje mažai ką buvo galima pavadinti žiemišku – dauguma menininkų vilkėjo lengvus, galima sakyti – vasarinius drabužius arba nieko nevilkėjo ir buvo basi. Nežiemiška aplinka palanki skleistis ir jauniesiems performa...
Kazimiera Zimblytė – mitologinis dydis, kaip ir Teodoras Kazimieras Valaitis, paradoksalu – net menininkų vardai sutampa, abiejų kūryba ir eksponuojama toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Tik skirtingi tie mitologiniai svoriai, kūrybinių paieškų laukai, skirtingos ir pačios parodos. Turiu pasakyti, kad jei su kai kurių autorių kūryba pasitaikė laimė susipažinti dar vaikystėje, suteikiant jai jausminių ir net kiek siurrealistinių interpretacijų, tai tiek K. Zimblytė, tiek T. K. Valai...
Lietuvos trispalvė – mūsų laisvės, nepriklausomybės ženklas, atgimęs devyniasdešimtaisiais. „Mes tavo vaikai/ Išdegę laukai / Tu mūsų vanduo ir duona / Geltona žalia raudona..." – pilietiškai dainuoja Andrius Mamontovas. Paradoksas: 2010 m. tų pačių spalvų juostos atsirado Mianmaro valstybės (buv. Birma) vėliavoje. Spalvų derinys, kurį pasirinko šios Pietryčių Azijos šalies karinis režimas, yra beveik identiškas Lietuvos valstybės simboliui, tik vėliavos viduryje dar įkomponuota balta pen...
Eglė Ridikaitė nėra Kazimiras Malevičius. Todėl ji netapo nei juodo, nei raudono kvadrato. Ji purškia kvadratines skareles aerozoliniais dažais ant drobės, prikaltos prie sienos. Kai nupurškė raudoną („Žėmina sustraukus nuo skalbimo", 2012), nustebo dėl panašumo į rusų (taip pat lenkų, ukrainiečių) avangardisto „Raudoną kvadratą" (1915). Beje, originalus šio Malevičiaus darbo pavadinimas skamba taip: „Raudonas kvadratas. Dviejų dimensijų valstietės tapybinis realizmas". Ar kiekvienas kvadratas...
Vaikystėje, gulint aukštoje žolėje, kai vėdrynų stiebai atsiduria gerokai virš horizonto, turbūt visi yra patyrę tą sumažinimo-padidinimo malonumą – štai kilsteli galvą, atsitrauki ir iš smilgos medžio ji vėl tampa paprasta šluotele, o visą vaizdą užstojęs gigantiškas lapas mažėja iki elementaraus trauklapio. Šis žaidimas taip pat puikiai pažįstamas fotografams, kai, teleobjektyvą pakeitus į plačiakampį, net nepakeitus žiūrėjimo taško, pasaulis keičiasi radikaliai. Sausio 8 d. galerijoje...