Paroda ,,Amžinai jauna! Lenkijos dailė XIX a. pab.–XX a. pr.“ – 2015 m. spalio 29 d.–2016 m. sausio 31 d. Vilniaus paveikslų galerijoje

Et, tie XX a. pradžios baliukai, kabaretai... Jaučiuosi lyg Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ veikėjai, patiriantys nostalgiją laikams, kuriais niekada negyveno. Tuo metu visai netoli mūsų, Krokuvoje, veikė linksmai pavadintas uždaras kabaretas „Žaliasis balionėlis“ („Zielony Balonik“), kuriame rinkdavosi literatai ir dailininkai. Į jį patekti galėdavo tik veikėjai, turintys asmeninius kvietimus, tad galima numanyti, koks dėmesys būdavo kreipiamas į tokių kvietimų apipavidalinimą.

Šiuos kvietimus dabar galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje, kurioje veikia lenkų dailės paroda „Amžinai jauna!“. Joje eksponuojama XIX a. pab.–XX a. pr. judėjimo „Jaunoji Lenkija“ narių kūryba, kurioje ryškūs simbolizmo, art nouveau, dekadanso, neo­romantizmo bruožai. Į Lietuvą atvežta gausi Krokuvos nacionaliniam muziejui priklausanti kolekcija apima daug stilių ir žanrų: tapybą, grafiką, skulptūrą, taikomąją dailę.

Grįžkime prie kvietimų į „Žaliąjį balionėlį“. Pastarieji kurti šmaikščiai, tam nebijota panaudoti karikatūrų. Šaržuose pavaizduotų ponų pavardės yra žinomos iki šiol, įvardytos ir šioje ekspozicijoje, tad amžininkams nebuvo sunku juos atpažinti. Parodos lankytojui tie vardai, žinoma, nieko nesako. Truputį paieškojus informacijos paaiškėja, jog kvietimuose buvo vaizduojami garsūs visuomenės veikėjai, rašytojai, dailininkai, kurių pasaulėžiūra, matyt, nesutapo su kabareto kompanijos pažiūromis, gal rodėsi pernelyg konservatyvi.

Ne vieną tokį kvietimą sukūrė Kazimierzas Sichulskis, pats buvęs nuolatiniu šio kabareto lankytoju. Sichulskis – tapytojas ir grafikas, atleiskite už lengvabūdišką palyginimą, tarsi lenkų Alphonse’as Mucha ir Henri de Toulouse-Lautrecas viename. Jo darbuose ryški art nouveau stilistika: augaliniai motyvai, gražios moterys – natūralizmo ir dekoratyvumo derinys. Parodoje eksponuojamas jo plakatas, skirtas 1910 m. Lenkijos architektūros, skulptūros ir tapybos parodai Lvove. Jame ryškiai atsiskleidžia Austrijos secesijos poveikis lenkų dailei: apgalvota kompozicija ir griežtos linijos jungiasi su puošniais elementais.

Tyrinėtojai teigia, kad būtent „Jaunosios Lenkijos“ laikotarpiu ir prasidėjo lenkų meninio plakato istorija. Šio plakatų aukso amžiaus pavyzdžius parodoje galima išvysti, deja, tik repro­dukcijų pavidalu, kukliai sukabintus apytamsėje laiptinėje. Tarp eksponatų yra pirmosios lenkų menininkų kūrinių parodos, atidarytos 1901 m., plakatas, sukurtas Stanisławo Fabiańskio. Įdomu palyginti lenkų ir lietuvių pirmųjų parodų plakatus, kurių sukūrimą skiria tik šešeri metai. Fabiańskis lenkų meną renkasi pristatyti modernia forma, tačiau pasikliaudamas klasikine ikonografija: žaliomis spalvomis piešia abiejose rankose po augalo šakelę laikančią nuogakrūtę moterį, už kurios šviečia saulės disko dalis. Ją galima interpretuoti kaip deivę Florą – gyvybės, vaisingumo, pavasario simbolį. Taigi pirmoji lenkų menininkų paroda pristatoma kaip dvasinio gyvenimo šviesa ir būtinybė, atnešianti gausių vaisių. Panašią simboliką rinkosi ir vėlesnių lietuvių dailės parodų plakatų autoriai Petras Rimša ir Antanas Žmuidzinavičius. Nors pirmajame lietuvių dailės parodos plakate vaizduojama mergina nėra panaši į deivę, tačiau rankose laiko ragą ir paletę, yra apšviesta vakarinės saulės šviesos. Lietuviams labai svarbu pabrėžti tautiškumą: fone matyti neryškus Vilniaus peizažas, Neries vingis, mergina, apsirengusi tautiniu kostiumu, o lenkams buvo svarbiau pabrėžti sąsajas su klasikiniu menu.

Ryšys su vakarietiškomis dailės tradicijomis pastebimas ir kituose paro­dos eksponatuose. Daugelyje jų galima aptikti ankstesnių europietiško meno krypčių pėdsakų, nors daugiausiai perimama tik ikonografija, o ne stilistinė raiška. Štai Leono Wyczółkowskio peizaže jaučiama Claude’o Monet įtaka, vaizduojamos šieno stirtos su saulėlydžiu, tačiau realizmo ribos nėra peržengiamos. Wojciecho Weisso paveiksle „Demonas (kavinėje)“ akivaizdžiai kartojama impresionistų pamėgta miesto publikos vaizdavimo tema, bet ne maniera. Be sekimo impresionistine tradicija, paro­doje eksponuojami ir vienalaikiai reiškiniai – simbolizmo kryptis. Ji gryniausiu pavidalu pastebima Mariano Waw­rzenieckio darbuose, kuriuose dekadanso nuotaikomis tapomos mirties vizijos, kuriamos individualios metaforos.
Iš niūrių parodoje eksponuojamų peizažų išsiskiria Stanisławo Wyspiańskio „Parkas švintant“. Jame vėlyvo rudens vaizdinys papildomas melsvai žalsvu šakų švytėjimu, paveikslo cent­re paslaptingai šviečiančiu žibintu. Blyškiai apgaubta rūko tolumoje stovi Vavelio pilis. Realybėje šalia pilies Wyspiańskis laiką leido nuo pat vaikystės, kadangi jo tėvas – skulptorius – netoliese turėjo studiją. Be to, baigęs dailės studijas Wyspiańskis kūrė projektus piliai restauruoti (deja, jie nebuvo įgyvendinti). Apskritai šis menininkas pasižymėjo renesansiniu įvairiapusiškumu: be tapybos, taip pat kūrė interjerų dizainą, scenografiją, vitražus, rašė pjeses Krokuvos miesto teatrui... Visuose jo darbuose ryški neoromantizmo dvasia.

Kita kūrinių grupė – portretai. Jiems būdinga masinėje fotografijoje vėliau paplitusi vaizdavimo schema, kai port­retuojamasis nesikoncentruoja į objektyvą (ar šiuo atveju tapytoją), o žiūri kažkur į tolį ar yra įsigilinęs į save. Tai Konrado Krzyżanowskio Jadwigos Gaszczyńskos portretas, Ignaco Pieńkowskio „Žmonos prie stalo portretas“. Nukreiptas į šalį veikėjų žvilgsnis žiūrovams leidžia nevaržomiems apžiūrinėti herojus. Jų nyki, dažniausiai muziejiniu rudu koloritu eskiziškai tapoma aplinka žiūrovą vėl grąžina prie portretuojamojo akių. Už jų slepiasi spalvingos asmenybės. Štai Władysławo Ślewińskio nutapytas kolegos menininko Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus portretas susisieja su neseniai Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vykusia jo fotografijų paroda. Dauguma lenkų dailininkų vienaip ar kitaip buvo susiję su Lietuva: kas kilęs iš čia, kas gyveno ir kūrė ar bent lankėsi Vilniuje... Witkiewicziaus tėvas Stanisławas buvo kilęs iš Žemaitijos, mokėjo kalbėti lietuviškai.

Kitokį santykį su žiūrovu menininkai kuria tapydami autoportretus. Štai moterys dailininkės save pirmiausiai vaizduoja kaip paprasčiausias moteris, o ne profesijos atstoves. Aniela Pajakowna įsiamžina kaip motina su dukrele. Olgos Boznańskos autoportrete taip pat nematyti jokių menininkės atributų. Užtat vyrams labai svarbu parodyti savo statusą. Weisso ir Zbigniewo Pronaszko darbuose juntamas simbolistinis pradas – matomi kaukių atributai, angelas juodais sparnais. Jacekas Mal­czewskis „Autoportrete su baltu drabužiu“ save kaip visada nutapo iš šiek tiek žemesnio rakurso, į mus žvelgiantį iš aukšto. Beje, pagūglinkite jo pavardę su užrašu „autoportret“ – pamatysite, jog jis buvo tikras asmenukių meistras dar šimtą metų iki joms atsirandant.

Tačiau grįžkime prie Pronaszko. Jo drobė „Tušti tinklai“ – vienas geriausių ir paveikiausių kūrinių parodoje. Stiprūs psichologizuotų veikėjų portretai, iškalbinga laikysena ir rankų gestai, dramatiški, kone barokiški šviesos kontrastai skatina žiūrovo užuojautą žvejams. Paveikslas yra neįtikėtinai šiuolaikiškas –­ jame puikiai dera realizmas ir apibendrinimas, ryškios spalvinės dėmės.

Kitas mano favoritas – Alfonso Karpińskio „Jane su japoniška lėle“. Šis kūrinys pasižymi netikėta, į kampą įsprausta kompozicija, atskleidžiančia veikėjos ribotas galimybes jos socialinėje aplinkoje. Nors neatrodo, kad pati mergina tai sureikšmintų – ji sėdi nerūpestingai sukėlusi kojas ant krėslo ranktūrių. Mergaitės išvaizda, švelniai tariant, tiems laikams ne itin padori –­ kuklus apatinukas atidengia nuogas šlaunis, kurios atsiduria pačiame paveikslo centre. Nuoga oda ir nenatūralus merginos susirangymas sufleruoja kūrinio potekstę – pati mergina, matyt, yra kaip jos rankose laikoma lėlė –­ beveidė paklusni marionetė visuomenės rėmuose.

Parodoje yra ir daugiau nuogo kū­no –­­ pristatomi Weisso „Raudonas kaspinas“ ir Wyczółkowskio „Gulinčios moters aktas“. Weissas sukūrė „Raudonąjį kaspiną“ 1986-aisiais, pradėjęs mokytis pas Wy­czółkowskį. Geriau įsižiūrėjus nesunku pamatyti, jog tai universiteto metų darbas, kadangi jo esmė –­ šviesos studija ant žmogaus odos. Vėliau Weissas dažnai imdavosi tapyti tiek moterų, tiek vyrų aktus, tačiau jie atviresni ir drąsesni nei eksponuojamas parodoje, be to, pasižymi įvairesnėmis kompozicijomis. Wyczół­kowskio kūrinys nėra toks nekaltas –­­ jis moters kūną vaizduoja vien kaip žiūrovų pasigėrėjimo objektą,­ rankomis užsidengusį veidą. O gal pats modelis drovėjosi pozuodamas, tad dailininkui teliko tai užfiksuoti?

Kitoks drovumas vaizduojamas Wac­ławo Szymanowskio „Huculų pasimylavimuose (idilė)“. Tai – šviesi flirto scena, vykstanti žalios pievos ir žydinčių medžių apsuptyje. Toks siužetas po daugelyje paveikslų vyraujančio dramatizmo yra tikra atgaiva. Szymanowskis kūrė ir skulptūras, kurias įkvėpė Auguste’as Rodinas: parodoje eksponuojamas daugiafigūrio kūrinio „Žygis į Vavelį“ fragmentas „Šaukiančio vyro galva“ ir kelios kitos. Iš lietuvių skulptorių jam artimiausias, ko gero, būtų Juozas Zikaras, kurio kūryboje taip pat aptinkama impresionizmo pėdsakų.

Nuo skulptūros pereikime prie taikomosios dailės. Daugelis objektų buvo sukurti pagal žymių dailininkų projektus, tad visi jie pasižymi art nouveau stilistika. Vienas svarbiausių jos propaguotojų Lenkijoje buvo dizaineris Józefas Czajkowskis (parodoje eksponuojamas jo sukurtas paprastas, tačiau elegantiškas kilimas „Povo akutės“). 1925 m. jis suprojektavo Lenkijos paviljoną tarptautinei Paryžiaus taikomosios ir dekoratyvinės dailės parodai ir taip tapo art deco pradininku savo šalyje.

Parodos skirstymas į žanrus gali būti grindžiamas tuo, jog XIX a. buvo paplitusi tokia praktika (Krokuvos dailės akademija ir kitos aukštosios menų mokyklos turėjo peizažo, portreto ir kt. žanrų katedras). Tačiau prie nuolat besikeičiančių vaizdų įpratusiam šiuolaikiniam žiūrovui toks sprendimas gali sukelti nuobodulį. Didžiausias šios ekspozicijos trūkumas tas, kad visų intriguojančių faktų, galinčių sudominti šio laikotarpio lenkų daile, susieti su Lietuvoje ir pasaulyje tuo metu vykusiais procesais, čia nerasite. Paprastai, tačiau patraukliai pateikta informacija apie „Žaliojo balionėlio“ kabaretą, menininkų asmenybes tikrai praturtintų lankytojus, o jų žvilgsnius ilgam prikaustytų prie kūrinių.

Konstanto Laszczkos „Paliktasis“ – čia