Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

Legendinė studija: vienintelė, todėl pirmoji

Lietuvos muzikantams ilgainiui turbūt pabodo važinėti Rygon arba laukti garso įrašinėtojų desanto iš Mask­vos, tad nuspręsta steigti vietinę įrašų studiją. 1958 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje ėmė veikti Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys – Vilniaus plokštelių studija. Žinoma, šią įstaigą sunku vadinti studija. Ketverius metus ji glaudėsi Lietuvos valstybinio radijo pastate Konarskio gatvėje, o joje dirbo vos keli žmonės, tarp kurių dainininkas Valerijus Indrikonis, tapęs pirmuoju studijos direktoriumi. Jos darbuotojai tiesiog atrinkdavo radijo tikslams darytus geriausios kokybės įrašus ir pasirūpindavo, kad jie būtų pervedami į plokštelių gamybos diskus.¹

Tais pačiais metais gimė pirmasis studijos kūdikis – monofoninė Vilniaus koncertinio pučiamųjų orkestro, vėliau pavadinto „Trimitu“, plokštelė. 1960 m. į plokštelę pirmą kartą įrašytas dainų šventės repertuaras, pasirodė ir pirmoji literatūrinė plokštelė – S. Nėries poemos „Keturi“ ir A. Čechovo „Vyšnių sodo“ ištraukos, kurias skaitė N. Vosyliūtė-Dauguvietienė. 1961 m. pradėtas nemokamai platinti pirmasis gramofono plokštelių katalogas. Pirkėjai galėjo užsisakyti bet kurią iš 198 lietuviškos muzikos ir įvairių šalių muzikos kūrinių, atliktų lietuvių kalba, plokštelių. Kataloge 17 plokštelių buvo priskirta estradinei ir operečių muzikai².

Didelį postūmį studijos veiklai suteikė persikraustymas į pastatą Jaunimo sode (1 pav.) ir minėtos 1962–1964 m. rekonstrukcijos. „Jau įrengta didžioji studijos salė. Jos plotas apie 280 kv. metrų. Ji skirta didelių kolektyvų atliekamiems kūriniams įrašyti. Čia bus įrašomos operos, simfoninių orkestrų, chorų, liaudies ansamblių ir kiti koncertai. Mažoji studijos salė (ji dabar projektuojama) skirta kalbų įrašams. Čia bus įrašomi ir kai kurie kameriniai kūriniai. Greta numatyta įrengti salę, kur meno taryba galės klausytis kūrinių, taip pat vestibiulį atlikėjams ilsėtis. Didžiajai salei jau gauti įrengimai –­ valdymo pultai, magnetofonai ir pan. Visa ši aparatūra pagaminta Maskvos ir Leningrado gamyklose. Gauti taip pat koncertinis ir saloninis rojaliai, pagaminti VDR „Bliutnerio“ ir „Reinišo“ firmose. Garso įrašų studijos sukūrimas yra svarbus įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime“, – džiūgavo studijos direktorius V. Indrikonis³. Mažojoje salėje akustika, deja, pasirodė bloga, tad kamerinius įrašus vėliau imta daryti keturiose specialiose įrašų kabinose, įrengtose didžiojoje įrašų salėje.

1964 m. Vilniaus studija, kartu su 7 panašiomis studijomis kituose TSRS miestuose (Maskvoje, Leningrade, Alma Atoje, Rygoje, Taline, Taškente ir Tbilisyje), perėjo ką tik įsteigto plokštelių gamybos giganto „Melodija“ žinion. Firmos vadovybė ta proga rado galimybę padidinti Vilniaus studijos kolektyvą iki 12 darbuotojų. Įdomu, kad 7 dešimtmečio viduryje jie, dirbdami visus metus, į studijos juostas įrašydavo tiek nedaug kūrinių, kad jų bendra trukmė neviršydavo 24 valandų⁴. Taigi kruopštų dvylikos mėnesių darbą vainikuodavo vos viena para muzikos!

1964 m. prasidėjo ir tikrojo vinilo, t. y. lanksčių ilgai grojančių plokštelių, pagamintų iš polivinilchlorido, era. Jų savikaina buvo gerokai mažesnė (vienos lanksčios 17 cm skersmens plokštelės kaina – 60 kapeikų), o jas gaminančių mašinų našumas – labai didelis: iki 6000 plokštelių per valandą.⁵

„1964–1970 metų laikotarpis – lietuviškų plokštelių „aukso amžius“. Buvo atlikta tokių darbų, kurie savo idėjine bei menine verte toli prašoka mūsų respublikos ribas. Pirmiausia čia paminėtini plokštelių rinkiniai-albumai, kurių per penkerius metus išleista net trylika. Pirmasis pasirodė M. K. Čiurlionio muzikos rinkinys, vėliau „Tarybų Lietuvos rašytojų balsai“, ansamblio „Lietuva“ suvenyras, Just. Marcinkevičiaus poema „Kraujas ir pelenai“, „Lietuvių liaudies dainų antologija“, ansamblio „Lietuva“ programos „Laimės Nemunėlis“ ir „Amžių vėjas“, „Lietuvių liaudies instrumentai ansamblyje „Lietuva“, restauruotos K. Petrausko plokštelės, J. Gruodžio simfoniniai ir kameriniai kūriniai ir t. t.“, – vardijo Vilniaus plokštelių studijos vyriausiasis redaktorius Algirdas Urbonavičius⁶.

Kokia atmosfera tais laikais tvyrojo studijoje, galime įsivaizduoti žvelgdami „Gimtojo krašto“ korespondento akimis: „Kai pirmą kartą užsuki į šiuos namus, stovinčius kiek nuošaliau nuo gatvės eismo ir triukšmo, iš pradžių gana nelengva susiorientuoti, kur esi. „Tylos! Vyksta įrašas“, – įspėja šviečiantis užrašas. Jeigu kur nors praviros durys, pamatai sudėtingą aparatūrą. Studijose – mikrofonų, magnetofonų ir juos valdančių inžinierių bei garso režisierių viešpatija. O koridoriuose ir redaktorių kambariuose – tarytum dailės ir fotografijos parodoje. Čia ant sienų gali pamatyti ne per seniausiai išėjusių, šiuo metu leidžiamų ir būsimų lietuviškų plokštelių vokus.“⁷

Vilniaus studija užėmė monopolinę padėtį, tad beveik visur buvo pirmoji. 1969 m. čia įrašyta pirmoji lietuviška stereofoninė plokštelė – R. Sipario „Romansai“, 1972 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre įrašytas pirmasis spektaklis – J. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, 1974 m. plokštele virto pirmasis miuziklas – „Velnio nuotaka“, 1988 m. išleista pirmoji lietuvių roko grupės „Antis“ plokštelė, 1990 m. pasirodė pirmasis skaitmeninis įrašas – operos „Borisas Godunovas“ fragmentai.

9 dešimtmečio pradžioje studija turėjo modernią techniką, atkeliavusią iš JAV, Austrijos ir kitų šalių: aštuonių kanalų koncertinį magnetofoną, kuriuo buvo galima įrašinėti atskirų orkestro instrumentų garsą, ir modernų režisieriaus pultą, skirtą stereofoniniams ir kvadrafoniniams įrašams. Studijoje stovėjo net trys koncertiniai „C. Bechstein“, „Blüthner“ ir „August Förster“ rojaliai.⁸

Pagiriamuosius žodžius studijos kolektyvui kadaise yra garsiai ištarę beveik visi Lietuvos kompozitoriai, muzikos atlikėjai ir kolektyvų vadovai: trimis dešimtimis plokštelių su savo kūrybos dainomis apdovanotas B. Gorbulskis, pirmąją dainuojamosios poezijos plokštelę 1978 m. čia įrašęs ir į didžiąją sceną pakilęs V. Kernagis, „Trimito“ siela R. Balčiūnas ir kiti. Štai džiazmenas V. Tarasovas po daugelio metų geru žodžiu vis minėjo Zinutę – ilgametę studijos redaktorę Ziną Nutautaitę: „Oficiali valdžia mūsų neignoravo, mūsų jiems tiesiog nebuvo, o Zinutė buvo tas žmogus, kurio dėka atsirado pirmieji mūsų įrašai plokštelėse. Ji taip sugebėjo rašyti į Maskvą mūsų įrašus lydėjusius dokumentus, taip mokėjo apeiti sovietines kliūtis, kad kažkokiu stebuklingu būdu mūsų muzikos vinilai pradėti leisti SSRS“.⁹

Vilniaus plokštelių studijos nuopelnus galima būtų vardyti ilgai, tačiau prakutęs Vilniaus melomanas, 9 dešimt­mečio viduryje išgirdęs žodį „Melodija“, dažnai suraukdavo nosį. Kodėl?

It apatinė girnapusė, nešanti vien nuostolius

Centralizuotas plokštelių gamybos būdas buvo itin lėtas ir nelankstus. Garso įrašas, prieš patekdamas į parduotuvę, turėdavo sukarti apie 2500 kilometrų: pirmiausia kūrinys būdavo įrašomas į magnetofono juostą Vilniaus plokštelių studijoje; tada juosta keliaudavo į sąjunginę studiją Maskvoje, kur įrašas būdavo įrašomas į „tondiskus“ ir paverčiamas metaline matrica; iš Mask­vos kelias vedė Rygon, kur iš matricos būdavo pagaminama pati plokštelė; galiausiai įrašas plokštelės pavidalu grįždavo Vilniun ir atsidurdavo parduotuvėse.

Visas šis procesas 7 dešimtmetyje užtrukdavo vienerius metus ar net ilgiau. Laiku nepasirodę įrašai netekdavo ir aktualumo, ir paklausos. Štai vien tik per 1967 m. teko nupiginti 120 tūkst. Vilniaus studijoje įrašytų plokštelių. Sumokėję už plokštelę 10–20 kapeikų, pirkėjai nenorom pradėdavo abejoti jos verte.¹⁰

8 dešimtmečio pabaigoje laikotarpį nuo įrašo datos iki plokštelės pasirodymo parduotuvėse pavyko sutrumpinti iki pusės metų, tačiau plokštelių gamyba vis tiek sukdavosi it apatinė girnapusė. 1973 m. kompozitorius Mikalojus Novikas svajojo, kad Vilniuje netrukus bus kaip Varšuvoje, kai per „Varšuvos rudens“ festivalį jis įsigijo... vakarykščio koncerto plokštelę.¹¹ Deja, tokioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.

Kita didžiulė blogybė – konjuktūros nepaisymas. Paradoksas: iki 7 dešimt­mečio plokštelės, kad ir nekokybiškai išleistos mažuose fabrikėliuose, buvo pasiutusiai populiarios, o jų tiražai – rekordiniai. Atsiradus plokštelių studijai jų kokybė žymiai pagerėjo, tačiau pirkėjų... sumažėjo. Priežastis paprasta: kultūros ugdymo sumetimais buvo atsisakyta estrados ir staigiai pasukta į operinį ir simfoninį repertuarą. „Nekultūringi“ Lietuvos gyventojai šito nedovanojo ir šonu apeidavo plokštelių parduotuves. „Vaikščioji savaitėmis, mėnesiais, kol parduotuvėse surandi naują lietuvišką plokštelę. Paprastai randi vis tas pačias: keliolika liaudies dainų ir keletą operos arijų. Plokštelių sąrašai pageltę nuo vasaros saulės...“ – 1960 m. skundėsi „Vakarinių naujienų“ skaitytojas¹².

Tik po 1968-ųjų, pamačius, kokį furorą salėse sukėlė „Vilniaus bokštai“, imta daugiau leisti estrados kūrinių, nors neadekvatus rimtosios ir lengvosios muzikos santykis „Melodijos“ asortimente išliko iki pat 1990-ųjų.

Duobę plokštelių gamyboje bei prekyboje liudijo ir didžiulis atotrūkis tarp knygų skaitymo ir plokštelių klausymosi. Kiekvienas Lietuvos gyventojas 9 dešimtmečio pradžioje per metus vidutiniškai įsigydavo po 7–8 knygas, o štai 100 gyventojų vidutiniškai nusipirkdavo 47 plokšteles¹³, t. y. vienas Lietuvos gyventojas per metus įsigydavo... tik pusę plokštelės. Trigubai mažesnėje Estijoje plokštelių buvo parduodama du kartus daugiau nei Lietuvoje, o Lat­vijoje – net keturis...

1986 m. „Melodijos“ direktorius Juris Kambala pusiau juokais, pusiau rimtai siūlė net... uždaryti Vilniaus plokštelių studiją, nešančią firmai vienus nuostolius. Galinga importinė technika Rygos fabrike iš vienos matricos įprastai atspausdavo 10–20 tūkst. plokštelių, tačiau Lietuvai skirtas plokšteles ji turėjo spausti vos kelių šimtų tiražu: „Lietuvos vargonai“ ir etnografinės melodijos –­ po 200 plokštelių, jaunimo estradinės grupės – 400, L. Vilkončiaus kūriniai – 500. Prie 2000 egz. tiražo priartėdavo tik „Armonikos“ ansamblio ir V. Kernagio atliekamos dainos bei kompozitoriaus A. Raudonikio kūriniai. „Vienos plokštelės savikaina –­ beveik du tūkstančiai rublių. Čia, gamykloje, taip menkai tiražuojamos lietuviškos plokštelės tampa auksinėmis“, –­ aiškino J. Kambala.¹⁴

Kur vilniečiai pirkdavo plokšteles?

1944-ųjų rugsėjį, karui dar nepasibaigus, „Tiesa“ pranešė, kad Vilniaus g. 34 atidaryta gaidų ir muzikos priemonių parduotuvė „Universal“. Kokios buvo tos muzikos priemonės, galima tik spėlioti.

Ilgai po karo plokštelėmis prekiavo Vilniaus universalinė parduotuvė ir keturios pramoninių prekių parduotuvės, įsteigusios specialius skyrius. Pirmoji specializuota plokštelių parduotuvė atidaryta tik 1958-ųjų vasarą. Tai buvo 89-oji Vilniaus pramprekybos parduotuvė Vilniaus g. 17, įsiterpusi tarp „Žuvėdros“ kavinės ir universalinės parduotuvės. „Piliečiai! Pirkite plokšteles specializuotoje miesto pramprekybos parduotuvėje. Pardavime yra patefono plokštelių, kuriose įrašyta simfoninė, estradinė, kamerinė, operinė muzika. lietuvių liaudies dainos, TSRS tautų muzika, tarybinių kompozitorių dainos ir šokių muzika. Parduotuvė dirba nuo 11 iki 20 val. Pietų pertrauka nuo 15 iki 16 val. Poilsio diena – pirmadienis“, – ragino pirmasis reklaminis skelbimas¹⁵ (4 pav.).

Antroji specializuota plokštelių parduotuvė atidaryta 1964 m. Gedimino pr. 33, prospekto ir Vasario 16-osios g. kampe. Seniau čia veikusi kultūrinės paskirties prekių parduotuvė tada susiaurino asortimentą ir ėmė prekiauti tik muzikos prekėmis: instrumentais ir plokštelėmis. 1988 m. rudenį per dekoratorių konkursą „Gintarinis ruduo-88“ estų dailininkai P. Sisaskas, K. Juriadas ir T. Suchis čia sukūrė vieną gražiausių visų laikų Vilniaus vitrinų (5 pav.), į kurią paspoksoti ėjo visas miestas.

Į šias dvi plokštelines vilniečiai vaikščiojo du dešimtmečius. Vaikščiojo, keikėsi stovėdami ilgose eilėse prie „Velnio nuotakos“ arba „Meilės ir mirties Veronoje“ ir... džiūgavo įsigiję išsvajotą deficitą. Kiti, protingesni, vykdavo į provincijos – Panevėžio ar Palangos – plokštelines, kur tokie deficitai gulėdavo mėnesių mėnesiais.

Prie liūdno fakto, kad Lietuvoje plokštelių buvo parduodama daug mažiau nei Latvijoje ar Estijoje, matyt, prisidėjo ir itin žemas prekeivių išsilavinimas. Vilniaus plokštelių studijai vadovavo ir joje dirbo konservatoriją ir aukštesniąsias muzikos mokyklas baigę specialistai, o parduotuvėse... „Plokštelių parduotuvėse prekiaujama lygiai taip pat, kaip vinimis, dešra, puodais... Lenino prospekte esanti parduotuvė (čia buvo numatyta įrengti saloną) jus labai nuliūdins. Čia jums niekas nieko nepatars... Veltui klaustumėte pardavėjų, kokios plokštelės bus išleistos šiais metais – nė viena to nežino. Liudo Giros gatvėje esančioje parduotuvėje nesilaikoma net elementariausios prekybos kultūros. Pardavėjos gali iškolioti pirkėją, grubiai jį įžeisti. Patarti pirkėjui ne jų reikalas. Atseit, mokėk pinigus, imk kas yra ir nesuk galvos“, –­ 1983 m. piktinosi „Kultūros barų“ žurnalistas¹⁶.

1987 m. spalio 3-iąją duris atvėrė trečioji plokštelinė, kartu su ledaine „Šerkšnas“, įrengta Tilto g. 13 name, kur anksčiau veikė apsilaupiusi vaisių ir daržovių parduotuvė. Tai buvo pirmoji firminė „Melodijos“ plokštelių parduotuvė Baltijos šalyse. Ji suprojektuota iš dviejų prekybos salių, turinčių savarankiškus įėjimus. Vienoje – klasikinės ir lietuviškos muzikos plokštelės, kitoje – estradinė muzika. Pirkėjų patogumui numatyta pažangi aptarnavimo forma – savitarna, įrengti specialūs stalai plokštelių perklausai. Pastato rekonstrukcija atlikta pagal paminklų konservavimo instituto bend­radarbių – A. Ambraso, G. Čaikausko ir A. Trimonio – parengtą projektą.¹⁷

Šiai plokštelinei vilniečiai priekaištų beveik neturėjo, nebent dėl ankštos erd­vės, ypač tada, kai pasirodydavo eilinė „Populiariosios muzikos archyvo“ serijos plokštelė. Ši 1988–1990 m. pusiau piratiškai išleista 12 plokštelių serija nuo „The Doors“ albumo „Light My Fire“ iki „The Rolling Stones“ rinkinio „All Together“ Vilniuje tapo „Melodijos“ bestseleriu, iškart atsistojusiu greta Maironio, miuziklų ir V. Kernagio.

Vinilą pakeitus kompaktinėms plokštelėms, kaip tik ši parduotuvė išsilaikė ilgiausiai, nors po 1990-ųjų čia jau karaliavo piratinio garso kasečių fabrikėlio „Zarazza Records“ šeimininkas Jonas.

O „tikrieji“ melomanai?

7 dešimtmetyje Vilniuje susiformavo nedidelė, tačiau kultūriškai itin svarbi melomanų grupelė, kuriai „Melodijos“ ir Vilniaus plokštelių studijos naujienos ar senienos buvo nė motais. Jie gaudavo plokštelių iš užsienio, jomis keisdavosi ir puikiai išmanė vakarietiškos muzikos madas. Tai pirmoji plokštelių kolekcio­nierių karta: Laimutis Martinkėnas, Romas Skrebūnas, Andrius Sudikas, Visvaldas Neniškis ir Jonas Žiburkus. Trys iš jų turėjo giminių Vakaruose, ketvirtas susirado bičiulių trumpųjų bangų siųstuvu, o penktas buvo užsienin dažnai išvykstančio generolo sūnus. Būtent jų kolekcijos tapo langu į platų muzikos pasaulį būsimiems Vilniaus kompozitoriams, atlikėjams ir šimtams muzikos mėgėjų.

Įdomu, kad kolekcionavimo pionieriai plokšteles vertino kaip kultūrinį kapitalą ir jomis beveik neprekiavo. Tuo anaiptol nesibodėjo vėlesnė 8–9 dešimtmečių melomanų karta, kurios kontroversiškiausiu atstovu tapo Artūras Barysas, visų dažniausiai vadintas tiesiog Baru. Jaunuolis, kurio patėvis užėmė aukštas pareigas LTSR Minist­rų Taryboje, sugebėjo užmegzti ryšius su muzikos leidybos firmomis, parduotuvėmis bei atskiromis grupėmis ir 8 dešimtmečio pabaigoje jau galėjo didžiuotis galintis nesunkiai gauti bet kokią ir bet kur pasaulyje išleistą plokštelę.

Jo bičiulis Aleksandras Jegorovas, pravarde Džyza, liko pakerėtas Baro surinktų plokštelių ir knygų gausos. 1979-aisiais jį itin sužavėjo originali „Pink Floyd“ plokštelė „The Wall“, Baro namuose atsiradusi praėjus vos kelioms savaitėms po albumo pasirodymo muzikantų tėvynėje: „Nekantraudamas persirašiau ją į tuo metu geriausią juostą „Orwo“ už tais laikais tiesiog pasiutiškus pinigus: 5 rublius ir butelį degtinės, kurio, Artūro garbei pridursiu, jis neužspaudė. Kol perrašėme plokštelę, dviese jį ir patvarkėme.“¹⁸

Tokius kaip Baras tais laikais vadino spekuliantais, nors pasipelnymą jis stebuklingai sugebėjo derinti su švietėjo misija. Visas Vilniaus elitas užsukdavo pas jį pasiklausyti šviežiausių Vakarų muzikos pasaulio naujienų. O tokios perklausos, aišku, vykdavo labai savotiškai. „Jis niekam neduodavo plokštelių išsinešti pasiklausyti. Buvo įprasta – ateina žmonės pas jį į svečius su buteliu, Baras išverda arbatos ir visi sėdi, klausosi... Šitaip žmonės galėjo lengviau apsispręsti, kurią jiems patikusią plokštelę įsigyti – juk nepirksi katės maiše, ir dar gana brangiai (40–50 rublių). Jei neturėdavo tos plokštelės, kuria domėjaisi, Baras pasiūlydavo paklausyti ką nors panašaus. Taigi Baras plėtė žmonių muzikines žinias ir lavino skonį“, – aiškino Rimantas Šlipavičius, kartu su Baru 1987-aisiais įkūręs legendinę grupę „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“¹⁹.

Vilniaus „plokštelių karaliumi“ tituluotas Baras prie kompaktų perėjo labai paprastai ir apskaičiuotai: pajutęs besikeičiančios konjuktūros vėjus, per kelis kartus be jokios graužaties pardavė visą vinilinių plokštelių kolekciją (6 pav.).

Vinilo agonija ir atgimimas

1998 m. Vilniaus plokštelių studijos 40-mečiui išleistame bukletėlyje išdidžiai įrašyta: „1990 m. gruodžio 13 d. studija pirmoji atsisakė firmos „Melodija“ priklausomybės ir 1991 m. sausio mėn. atliko pirmąjį savarankišką skaitmeninį įrašą Šv. Jonų bažnyčioje“. Sueižėjusi monopolistė „Melodija“ 1991-ųjų rudenį Lietuvoje sulaukė pirmosios konkurentės: Vilniuje ką tik susikūrusi „Blue Baltic Records“ kompanija 65 tūkst. tiražu išleido „Technotronic“ plokštelę „Pump up the Jam“, kainavusią 15 rublių²⁰. 1992-aisiais pasirodė pirmoji lietuviška kompaktinė plokštelė (CD) – M. K. Čiurlionio simfoninės poemos, pagal licenciją išleistos Japonijos firmoje „King Records“. Vinilo epocha, atlaikiusi magnetofoninių įrašų spaudimą, baigėsi.

Privatizavimo sūkurio įsukta Vilniaus plokštelių studija atiteko buvusio „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus E. Juškio vadovaujamai akcinei spaudos bendrovei „Lituanus“, kurios pagrindinis verslas buvo ne plokštelių, o... knygų leidyba. 1991 m. „Lituanus“ išleido paskutines tris vinilo plokšteles ir po trejų metų tyliai bankrutavo.

Pastaraisiais metais pasaulyje ir Lietuvoje pastebimas ryškus vinilo atgimimas. Maloni, kokybiška ir kartu nostalgiška, savitą klausymosi ritualą išlaikiusi plokštelių muzika užkariauja ne tik vidutinio amžiaus, bet ir jaunosios kartos širdis. „Vinilinės plokštelės grįžta ne tik į melomanų kolekcijas, muzikos parduotuves, bet ir į įrašų studijas. Man adatėlės prisilietimas prie vinilo yra viskas. Atrodo, aš vėl jauna, vėl einu į Jaunimo sodą ir vėl dirbu“, – džiaugiasi Z. Nutautaitė²¹.

P. S. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre planuojamas remontas, po kurio gali nebelikti mažai kam reikalingų akustinių lubų. Autorius tikisi, kad šis straipsnis prisidės prie unikalaus Vilniaus plokštelių studijos relikto išsaugojimo.

 

¹ Pokalbis su buvusia Vilniaus plokštelių studijos redaktore Zina Nutautaite. 2016 m. gegužės 5 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
² „Gramofono plokštelių katalogas“. Leidinys Nr. 1. – V.: „Vaizdas“, 1961.
³ „Melodijos“ studija Vilniuje“, Vakarinės naujienos, Nr. 63 (1274), 1962 m. kovo 15 d., p. 4.
⁴ V. Bielskytė. „Dvylika mėnesių ir viena para“, Tiesa, Nr. 265 (7232), 1966 m. lapkričio 12 d., p. 4.
⁵ „Lanksčios plokštelės“, Kooperatininkas, Nr. 12, 1964 m. gruodis, p. 10.
⁶ Algirdas Urbonavičius. „Plokštelės keliai ir kryžkelės“, Literatūra ir menas, Nr. 3 (1261), 1971 m. sausio 16 d., p. 8.
⁷ Matas Karalius. „Muzika, įrašai, plokštelės“, Gimtasis kraštas, Nr. 32 (340), 1973 m. rugpjūčio 9 d., p. 5.
⁸ Saliamonas Vaintraubas. „Lietuviškoji diskoteka“, Vakarinės naujienos, Nr. 192 (7202), 1981 m. rugpjūčio 24 d., p. 3.
⁹ Vladimiras Tarasovas. „Džiazas Lietuvoje. Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962–1992 metais“. – V.: „Mintis“, 2013, p. 26.
¹⁰ Algirdas Urbonavičius. „Radijas, plokštelė, klausytojas“, Kalba Vilnius, Nr. 35 (647), 1968 m. rugpjūčio 30 d., p. 13.
¹¹ Mikalojus Novikas. „Plokštelėse – lietuviškos melodijos“, Komjaunimo tiesa, Nr. 142 (7260), 1973 m. liepos 20 d., p. 2.
¹² A. Vaitilavičius. „Daugiau lietuviškų plokštelių“, Vakarinės naujienos, Nr. 185 (780), 1960 m. rugpjūčio 5 d., p. 2.
¹³ Aga Riftina. „Melodijos“ naujiena“, Vakarinės naujienos, Nr. 147 (7157), 1981 m. birželio 27 d., p. 3.
¹⁴ Birutė Mačienė. „Auksinė“ plokštelė... už 10 kapeikų“, Vakarinės naujienos, Nr. 158 (8668), 1986 m. liepos 10 d., p. 3.
¹⁵ „Vilniaus pramprekyba atidarė plokštelių parduotuvę“, Vakarinės naujienos, Nr. 153, 1958 m. liepos 24 d., p. 2.
¹⁶ K. Trečiakauskas. „Karuselė turi sustoti“, Kultūros barai, Nr. 8, 1983 m. rugpjūtis, p. 16.
¹⁷ Tilto g. 13-15 eskizinis plokštelių parduotuvės ir ledainės interjerų projektas, VAA, b. 544-33, p. 1–15.
¹⁸ „Pasaulis pagal Barą“. Sudarė Gediminas Kajėnas. – V.: „Kitos knygos“, p. 191.
¹⁹ Ten pat, p. 76.
²⁰ Dana Šiaudinytė. „Gaila, kad neturite patefono“, Vakarinės naujienos, Nr. 141 (10131), 1991 m. rugpjūčio 7 d.
²¹ Pokalbis su buvusia Vilniaus plokštelių studijos redaktore Zina Nutautaite. 2017 m. balandžio 27 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.