× Heini Junkkaala

 

Pirkko Saisio (g. 1949) – gyva suomių literatūros legenda, daugybės romanų, teatro pjesių ir kino scenarijų autorė, režisierė ir aktorė. Didžiausio pripažinimo sulaukė po „Helsinkio trilogijos“ – autofikcinių romanų „Mažiausias bendras vardiklis“ (1998), „Priešinė šviesa“ (2000) ir „Raudona atsisveikinimų knyga“ (2003); pastarasis apdovanotas svarbiausia Suomijos literatūros premija „Finlandia“ (premijai autorė iš viso nominuota 7 kartus – daugiausiai suomių literatūros istorijoje). Saisio būdingas fragmentuotas stilius, tekstuose jungiama proza ir drama, monologus pertraukia dialogai, ypač autofikcija pasižymi aštriu ir kandžiu pasakotojos balsu, juose iškyla lyties, seksualumo, santykių temos, visuomeniniai pokyčiai 1950–1980 m. Suomijoje, taip pat – trintis tarp priešingų jėgų: tvarkos ir chaoso, tikėjimo ir netikėjimo, galios ir meilės, vyriškumo ir moteriškumo. Saisio laikoma viena autofikcijos žanro pradininkių Suomijoje. 

Heini Junkkaala (g. 1975) – buvusi Saisio studentė, vėliau – kolegė teatre. Helsinkyje gyvenanti dramaturgė, režisierė, scenarijų autorė dirba Suomijos nacionaliniame dramos teatre. 2023 m. rudenį išleistoje beveik 1000 puslapių biografijoje Junkkaala, kreipdamasi į savo subjektą antruoju asmeniu, aprėpia neretai nuotykių romaną primenantį Saisio gyvenimą nuo vaikystės Helsinkyje darbininkų klasės Kalijo rajone,  jaunystės ir kūrybos užuomazgų  esminių visuomeninių pokyčių purtomais dešimtmečiais iki šių dienų gyvenimo.

 

 

Ištrauka

 

Kalijo pana

 

Sėdėjai ant palangės Fleminginkatu gatvės namuose, mėtei pro langą dešrelių apvalkalus. 

– Negalima mėtyti dešrelių pro langą.

Griežtas, bet meilės kupinas mamos balsas. Pirmas draudimas tavo gyvenime.

Tai vienas anksčiausių tavo prisiminimų. Buvai maždaug trejų. Sutarkim, kad buvo 1952 m. rugsėjo 18 diena. Nuo Helsinkio olimpinių žaidynių praėjęs geras mėnuo. 

Pro jūsų langą galėjai matyti Helsinginkatu – Helsinkio – gatvę. Apačioje – moterys, vilkinčios sukneles, avinčios žemakulnius batus, per ranką persimetusios rankinukus. Vyrai vilkėjo darbinius kombinezonus, kai kurie – tiesias kelnes, šviesius marškinius ir kostiuminius švarkus, rankoje nešėsi portfelius. Mergaičių plaukai perrišti kaspinu, visos su kojinėmis iki kelių ir varpo formos sijonėliais. Berniukai atrodė kaip miniatiūriniai vyrukai, užsivožę kepures su snapeliu, apsimovę storo audinio kelnes, kai kurie mūvėjo tavo mėgstamiausią drabužį: bridžus su petnešomis. Tuo metu Helsinkio gatvėmis greta dardėjo tramvajai, automobiliai ir vežimai. Dažniausi automobilių modeliai: sovietų moskvičiai ir volgos, čekoslovakiškos škodos ir Rytų Vokietijos ifos. Spūsčių metu eismą didžiausiose sankryžose reguliavo eismo policija. Pirmasis Helsinkio šviesoforas įžiebtas 1951 m. Aleksanterinkatu ir Mikonkatu sankryžoje. 

Jūsų gatve pasiremdamas ramentais ėjo vienakojis vyras. Nuo Pratęsimo karo pabaigos buvo praėję aštuoneri metai. Gatvėje jis atsispindėjo veteranuose, iš jų karas atėmė koją, ranką arba daug daugiau. Dažniausiai daugiau. Daugybė jų prasigėrė; gatvių pakampėse ir parkuose nuolat sutikdavai knapsinčių vyrų, diena po dienos skalaujančių karą iš galvos, besiniaujančių tarpusavyje nuo alkoholio kimiais balsais. Tose pačiose gatvėse užaugusi buvusi Suomijos prezidentė Tarja Halonen autobiografijoje prisimena, kad ryte nešant šiukšles namo kieme iš konteinerio kartais išlįsdavo koks naktį ten šildęsis žmogus. Ne vienas, kurį pasiglemžė alkoholis arba šiaip benamis žiemos naktimis mirtinai sušalo po Helsinkio tiltais. Tu pati iš vaikystės prisimeni šiukšlianaršius, konteineriuose ieškojusius maisto ir įvairių daiktų. Pirmajame laiške Kalėdų Seneliui rašei dovanų norinti „šiukšlinuko“. Tai buvo žaislas: apvali šiukšlių dėžė su raudonu mygtuku, kurį paspaudus iššokdavo į valkatą panaši figūra.

Aplinkiniai toleravo šiuos girtuoklėlius, juk jie, šiaip ar taip, kovojo už Suomiją, kaip tik todėl ir pakriko. Be to, jie buvo absoliučiai nepavojingi. Jų, kaip ir daugelio kitų, tavo mama irgi gailėjo. 

Tavo kartą užaugino karo traumuoti vyrai. Tėčiai sapnavo košmarus, buvo agresyvūs ir nervingi, nešiojosi kaltę kas už ką. Paprasti vyrai, kuriems į rankas įdavė ginklą ir įsakė žudyti kitus paprastus vyrus, nusikaltusius tik tuo, kad gyveno ne toj sienos pusėj. Tėčiai penkerius metus gyveno miške tarp vyrų. Ten reikėjo tvirtumo ir žiaurumo, o didžiausia dorybė buvo žudyti. Dabar, nepadedant psichologams, negaunant jokios paramos, jiems reikėjo išmokti taikos meto idealų: būti rūpestingiems ir švelniems arba bent jau draugiškiems, mažų mažiausiai nesmurtaujantiems. Iš miško dorybių nebeliko jokios naudos.

Vyrams sugrįžus, seksui ir naujo gyvenimo troškuliui iš pradžių nesimatė pabaigos. 1944–1950 m. gimusieji priklausė demografinio sprogimo kartai. Šios kartos mamos vidutiniškai susilaukdavo 3,7 vaiko. Be tavęs, 1949 m. Suomijoje gimė 103 514 vaikų.

Jūsų šeima mėgavosi karališka erdve: visas vieno kambario butas trims asmenims. Visi butai Kalijo daugiaaukščiuose buvo vieno arba dviejų kambarių. Juose gyveno didelės šeimos. Jūsų laiptinės ūkvedžio šeima su penkiais vaikais glaudėsi vieno kambario bute. Be to, buvo įprasta priimti nuomininkų, atsikrausčiusių į Helsinkį iš kitų miestų. Blogiausiu atveju bute galėjo gyventi net dešimt asmenų. Apie privatumą nebuvo nė kalbos. 

 

Kalijo rajonas. Simo Ristos nuotraukos iš Helsinkio miesto muziejaus

 

Per karą suniokoti namai Kalijo rajone jau buvo nugriauti, tačiau atstatymas vis dar tęsėsi. Naujuose butuose atsirado prabangos dalykų: elektrinės viryklės ir karštas vanduo. Jūsų namuose iš čiaupo bėgo tik šaltas. Mama šildydavo vandenį ant viryklės, didžiuliame gumbuotame katile. Butuose nebuvo dušų, žmonės kartą per savaitę prausdavosi pirtyje. Šeštajame dešimtmetyje statytuose daugiaaukščiuose buvo visam namui bendra pirtis, senesniuose – ne. Didžiuma gyventojų eidavo į viešąsias pirtis. Į jas dažnai nusidriekdavo eilės.

Kai 1961 m. persikraustėte į Puotilos rajoną, atrodė stačiai stebuklas, kad iš čiaupo bėgo šiltas vanduo: bėginot jį ir stebėjotės. Ir vonia, kokia prašmatna!

Dar 1950 m. kas penktame namų ūkyje nebuvo elektros. Pas jus buvo. Šaldytuvai pradėjo darytis įprastesni šeštajame dešimtmetyje, bet tuo metu dar buvo brangūs. Pienas ir sviestas buvo laikomi tarp vidinio ir išorinio langų. Indai plaunami rankomis. Dažnuose namuose jau galėjai rasti ir indų džiovyklą, nes metai iki tavo gimimo jas pradėta gaminti pramoniniu būdu. Skalbta irgi rankomis namuose arba namo skalbykloje. Skalbinius džiaudavo pastato palėpėje arba vidiniuose kiemuose. Skalbinių buvo daug, mat ir vaikų buvo daug. Kur pažiūrėsi, visur plevėsavo baltos marlės vystyklai.

Darbininkų klasės Kalijuje buvo savaime suprantama, kad ir moterys dirba. Buržua galėjo sau leisti namų šeimininkės ideologiją, bet vienos darbininko algos nebūtų užtekę daugiavaikei šeimai išlaikyti. Laimei, jūsų šeimoje buvo tik vienas vaikas. Netrūko ir šeimų, kurių tėčiai nebeprisidėjo prie šeimos išlaikymo. Karas atėmė gebėjimą dirbti. Taigi ant moterų pečių laikėsi ne tik jų darbas, bet ir visas namų ūkis. Nenuostabu, kad mamoms nelikdavo laiko žaisti su vaikais. Šie turėjo apsieiti vieni.

 

 

Kalijo rajonas. Eevos Ristos nuotraukos iš Helsinkio miesto muziejaus

 

Ne tik ankštuma, bet ir vargas Kalijuje buvo norma. Visi gyveno mažų mažiausiai taupiai, daug kas stačiai skurdo. Išaugti vaiko drabužiai pereidavo mažesniems, seni būdavo išardomi ir iš jų pasiuvama kas nors kita. Visi vaikai vaikščiojo su suadytais ir sulopytais drabužėliais. Šeštojo dešimtmečio maisto reklamose būdavo nurodomas kalorijų kiekis, mat kuo daugiau kalorijų, tuo perkamesnis produktas. Pasibaigus sunkmečiui antsvoris tapo gerovės, turto ženklu.

Mama pagarsino radiją. Per jį pranešė, kad Vainikalos pasienio punktą ką tik kirto paskutinis karo reparacijų traukinys. Sovietų Sąjungai iš viso pristatyta 345 000 traukinio vagonų, gabenančių įvairiausių dalykų, įskaitant 500 laivų, 572 garvežių ir dalys 30 gamyklų statybai. Suomija – vienintelė šalis pasaulyje, išmokėjusi visas reparacijas. Dienraščio „Helsingin Sanomat“ vedamajame straipsnyje buvo rašoma, kad suomių ekonomikos augimą slėgusi reparacijų našta laikui bėgant išeis į naudą. Suomija privalėjo sparčiai industrializuotis. 

Suomija turtėjo, gyvenimo lygis kilo, technologijos tobulėjo, didėjo gerovė. Tavo tėvų karta į pasaulį žvelgė optimistiškai. Dar daug metų jūsų nepasiekė trečiojo pasaulio šalių vargai ir juolab rūpestis dėl ribotų gamtos išteklių arba jų naikinimo. Ėjo svaiginantis tikėjimo neribotu ir nesibaigiančiu ekonomikos augimu dešimtmetis.

Naujienos proga mama nusprendė užkaisti kavos. Į perkolatorių prileido vandens, atmatavo kavos ir degtuku užkūrė dujinę plytą. Kavai užvirus mama įbėrė šaukštelį šviesiklio. Kartais kavą šviesindavo žuvų žvynais. Padėjusi kavinuką ant stalo mama uždengė jį specialia kepurėle. Tikra kava, ne koks pakaitalas. Maisto produktus galutinai nustota normuoti 1954-ųjų pradžioje, tuo metu buvai beveik penkerių. Didžiumą produktų jau galėjai nusipirkti laisvai, nebereikėjo valstybės talonų, vadinamųjų maisto kortelių, kad įsigytum ryžių, margarino, pieno, sviesto, mėsos, grūdų produktų ir kiaušinių. Galiausiai liautasi normuoti cukrų, paskui – ir kavą. 

Kavos gamintojai dėl pirkėjų varžėsi pridėdami kolekcines korteles, kurias rasdavai kavos pakete. Laikui bėgant atsirado dešimtys įvairių serijų. „Paulig“ kortelės su automobiliais taip išpopuliarėjo, kad vagys, įsilaužę į įmonės sandėlius, išsinešė tik korteles. Tu irgi kolekcionavai korteles su mašinytėmis. Mama jų parnešdavo ir iš savo parduotuvės, kai bevaikiai pirkėjai atiduodavo. Surinkus visą mašinyčių kortelių seriją ją buvo galima iškeisti į didelę žaislinę mašiną. Tu iškeitei, ir mašina buvo nuostabi!

Septintajame dešimtmetyje pamažu gerėjant šeimų finansinei situacijai, šeimos su vaikais, taip pat ir jūsiškė, išsikraustė kitur. Šiandien Kalijuje gyvena menininkai, studentai ir nevedę jauni žmonės. Ten dabar gyvena ir tavo draugė Marja Packalén, ir pro jos langus gali matyti savo vaikystės langą.