Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą.

Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais.

Kraujuojanti bliuska

Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į galvą, į dūdą, į dantis, dzūkai – in dancis ar in lempų, aukštaičiai – snukin ar tiesiog į snukį, o žemaičiai?..

Buvau ketverių ar penkerių. Su močiute, kurią visada žemaitiškai vadindavau babūne, Mažeikių autobusų stotyje laukėme keleivinės, kad pasiektumėme kaimą, kuriame leidau visas vaikystės vasaras. Oras buvo saulėtas, šiltas, o mes buvome kaip reikiant nusivaikščioję po kriautoves¹, todėl tingiai sėdėjome ant suolo. Greitai radusi bendrą kalbą su pažįstama ar nepažįstama panašaus amžiaus moteriške, babūnė kalbėjo kažką man visiškai neįdomaus. Gali būti, aptarinėjo sausus, daržams netinkamus orus, gali būti, peikė netikusį, tingėjusį darboutis, norėjusį vien madingai puoštis visokiais kremplenais ir dieną naktį linksmintis, jaunimą.

 

Babūnė – Bronislava Gedgaudaitė-Girdenienė (1902–1988) Vilniuje apie 1972–1973 m. Alekso Girdenio nuotrauka

 

Ramų garbaus amžiaus moteriškių pokalbį nutraukė iš kažkur atslinkęs jaunas, girtas, kaip reikiant sumuštas vyriškis, apibrozdinta kakta ir tebekraujuojančia nosimi. Jo languoti marškiniai buvo apvarvėję krauju. Skaudžiai nukentėjęs žmogus atrodė baisiai, bet dėl to nė kiek neliūdėjo. Juokaudamas ir linksmai keiksnodamas pasakojo, kaip su keliais sėbrais gėrė butelką, begerdami jie susisporijo ir susimušė. „No vat er gavau aš par bliuska“, – baigė neilgą pasakojimą, šniurkščiodamas sumušta nosimi. Bliuska – tai marškiniai, tad vaikiškai negalėjau atsistebėti, kaip gali būti taip, kad kažkam trinktelėjus per marškinius, jie ima kraujuoti.

Vėliau ne kartą girdėjau apie davimą ar gavimą per bliuską. Tada jau žinojau, kad kalbama apie tai, ką sausai ir teisiškai būtų galima pavadinti bendrojo pobūdžio fiziniu smurtu, nekonkretizuojant sužalotų kūno vietų. Kitais atvejais Žemaitijoje gaunama ir duodama į kramę (galvą), par morza, par vēpelė, par vepšlas, par potrālakė, o įpykus net ir par lerva.

Odiozinių veido apibūdinimų gausu, o neutralus tik vienas ir tas pats visiškai blankus – bōrna. Taip, taip, burna. Nors pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti senųjų žemaičių retai vartotą, pažemaitintą bendrinės lietuvių kalbos žodį veids.

Kaimiškas politinis švietimas

Buvau kokių trejų metų kriupis, o jais žemaičiai vadina arba rupūžes, arba mažamečius, paprastai judrius, išdykusius vaikus, kai mano dėdė Uolis su keliais kitais kaimo vyrais primokino mane nihilistiškai anarchistinių erezijų. Visa tai vykdavo taip: kokį nors ūkinį darbą dirbant ar poilsiaujant keliems vyrams ir pasirodžius man, kuris nors vyrų užduodavo labai rimtą, politinį-socialinį klausimą:

– No, Poviliēli, a gal gyventė?!

Išgirdęs klausimą, artistiškai nutaisydavau graudžiai rimtą veido išraišką, reikšmingai papurtydavau galvą ir garsiai atsakydavau:

– Negal.

Tada pasigirsdavo kitas, dar rimtesnis klausimas:

– No, Poviliēli, vuo kuōki yr ta vāldžia?!

– Šūda vāldžia! – rūsčiai, ryžtingai ir užtikrintai atkirsdavau aš.

Vyrai leipdavo juokais, o dėdė Uolis apdovanodavo mane aukščiausio lygio komplimentu, vis dar besijuokiantiems apie mane pasakydamas:

– No tas ta yr velnė vāks!

Šį 1973–1974 m. juokelį prisiminiau visai neseniai, vienam itin užsispyrusiam žemaičiui įnirtingai tvirtinant, kad anais laikais visi laimingai gyveno ir buvo patenkinti valdžia.

Ėdimas-jėdimas ir (atsi)gėrimas

Dabar jau beveik visoje Žemaitijoje paplito neva mandagus bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodis valgyti, kurį vaikystėje, vasarodamas viename Mažeikių rajono kaime, išgirsdavau nebent iš kelių didelius ponus vaizduodavusių tolimų giminaičių. Tie giminaičiai ir jų vaikai kalbėdavo keistu žemaičių tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos kratiniu, nei į tvorą, nei į mietą vartojo tarptautinius žodžius, su panieka žiūrėjo į kaimą ir mužikiškai kalbančius kulkozninkus. Kai kartą teta juos pakvietė prie stalo jiestė, man pasirodė, kad net apetitas nuo tokio baisaus žodžio jiems prapuolė, o darbuodamiesi stalo įrankiais, visi ne kartą įkyrokai kartojo, kad ne jėda, o valgo.

„Tas yra jėdamas“, – laužyta bendrine lietuvių kalba „paaiškino“ teta mano žmonai, apžiūrinėjusiai darželyje dailiai išsikerojusį šparago krūmą, o valgymo-jėdimo esmę nuosekliausiai išaiškino tėvas, papasakojęs epizodą iš savo ankstyvosios vaikystės.

Tėvui buvo gal kokie penkeri, kai pas juos svečiavosi jo mylimas dėdė. Tėvas, paprašytas pakviesti dėdę prie stalo, gavo rimtą pamoką, kai mandagiai pasakė:

– Diedēlė, atēik valgytė.

Linksmas, su vaikais bendrauti mėgdavęs dėdė staiga apsiniaukė, trenkė kumščiu per stalą ir netikėtai piktai suriko:

– Atmīnk vėsam omžiou, pėimēns šmuōtė! Kiāulė valga, vuo žemāitis jied!

Persistengė dėdelė, žinoma. Ėdė-jėdė Žemaitijoje ir kiaulės, ir žmonės, bet per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis žmonių priprato nebe kaimietiškai jėsti, o dailiai, mandagiai valgyti.

Žemaitijoje – nei daugiau negu kur nors kitur, nei mažiau – yra vartojami alkoholiniai gėrimai. Stipriųjų gėrimų vartojimui apibūdinti nuo seno egzistuoja daug skambių, vaizdingų žodžių ir žodelių. Arielką arba šnapšę galima mauti, dėti, rėžti ir net triūbyti; galima su ja vangiai pliūrotis ar murkšliotis. Svarbus momentas yra susijęs su alaus vartojimu. Jeigu aukštaičiai, ypač – šiauriniai – alų geria, tai žemaičiai alaus atsigeria. Būrelis vyrų gali mauti, rėžti ar net triūbyti alų visą vakarą, bet vargu ar kas pasakys, kad jie tą alų gėrė. Ir jie patys, ir kaimynai, ir net aludės šeimininkai sakys, kad vyrai atėjo alaus atsigerti ir šiek tiek užsisėdėjo.

Stipriai kauštelėjęs už mane gera dešimčia metų vyresnis, rodos, trečios eilės pusbrolis, sunkiai valdydamas liežuvį, pasakojo, kaip su vienu bičiuliu išgėrė butelį degtinės, tada nusipirkę išgėrė porą butelių vyno, o vėliau, kai kišenėse liko tik kapeikos, nuėjo alaus atsigerti.

Nesusipratimas teisme

Kai kurie bendrinėje lietuvių kalboje ir kitose tarmėse vartojami žodžiai žemaičiams turi kitokią ar net priešingą reikšmę. Smagus žemaičiams reiškia sunkus. Žodis įvairus paprastai turėtų būti vartojamas apšnekant žmogų ir reikšti keistas, savotiškas. Jeigu daugeliui lietuvių brėkšta švinta rytas – žemaičiams brėkšta temsta vakaras. Seniau žemaičiai kiek kitaip vartodavo žodį puikus (pōikos) ir reikšdavo jis jiems tiesiog gražus. Aukštesnė žavėjimosi stadija būdavo reiškiama pridedant šiandien bendrinio vertalo labā vis labiau išstumiamą žodį dėdlē ar siekiant akcentuoti garsiau ir daug lėčiau, kone skiemenuojant, tariamu dė-de-lē.

Apie teisme įvykusį kuriozą kadaise tarsi guosdamasis tėvui papasakojo jo pažįstamas nežemaitis teisininkas, pradėjęs prokuroro karjerą Kretingos rajone.

Nagrinėjant apysunkio ar net sunkaus kūno sužalojimo bylą, liudininku pakviestas bendrinės lietuvių kalbos nemokėjęs kažkurio Kretingos rajono kaimo gyventojas teisme buvo priverstas kelis kartus kartoti liudijimą, kad savo akimis matė, kaip keli vyrai susikivirčijo, susimušė, vienas jų stvėrė pakelėje gulėjusį kūlį (akmenį) ir juo praskėlė oponentui galvą.

Prokuroras, kuriam žodis kūlis aiškiai asociavosi su šiaudais, klausė vieną kartą, klausė antrą, pagaliau neištvėręs pasiteiravo:

– Ar jūs galvojate, kad su kūliu galima praskelti galvą?

Liudininkas, tikriausiai pakraipė galvą, žemaičiams būdingu maniera kreivai šyptelėjo ir atsakė klausimu į klausimą:

– Vuo su kou tad, puonāli, bepraskėlsi?

„Žygiais, o ne žodžiais...“

Nuo gimimo būdamas dvitarmis, turėjau vieną kitą problemą bendraudamas su draugais, kartais iškildavo nedidelių nesusipratimų mokykloje. Prisimenu, tėvas net skambino pradinių klasių mokytojai, kai gavau prastą pažymį, raštu pavadinęs nupieštas daržoves bulbe, morku ir vagurklu. Man atrodo, mokytoja nepagrįstai įtarė, jog taip rašiau kvailiodamas.

Kiemo draugai leipo juokais, kai mums – vyrukams – juokais pamėginus pažaisti mergaitišką šokinėjimo per gumą žaidimą, vienas bičiulis dėl patogesnio šokinėjimo nusiavė batus, o aš pasakiau, kad irgi bandysiu šokinėti po kojinėm². Bendravimo problemų iškildavo grįžus į mokyklą po kaime praleistos vasaros. O kaip jų neiškils, kai parėjusi iš mokyklos inteligentiškų tėvų dukra, apsipylusi ašaromis guodėsi: „Povilas mane Žalrūte išvadino.“ O kiemo draugai kraipydavo galvas, nesuprasdami anuomet populiarių su vietovardžiais susietų žemaitiškų pasišaipymų Nevarėnų kliunkis, Plinkšių vižla ar Geidžių bezdalas.

Suvokimo ir supratimo problemų pradinėse mokyklos klasėse turėjo ir mano tėvas. Per literatūros, o gal dar per ankstyvųjų lietuvių kalbos skaitinių pamoką jaunesnėse klasėse, žinomą S. Nėries eilutę „Žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim“ jis suprato grynai žemaitiškai!

Žodis žygis šiaurės žemaičiui skamba be jokio heroizmo, be jokios pompastikos ir reiškia kasdienį kaimišką namų ūkio darbą. Visiškai tą patį, ką suvalkiečiui triūsas. Parsinešdamas malkų, kurdamas krosnį, kaisdamas vandenį, virdamas kiaulėms jovalą, nešdamas gyvuliams iš daržinės šieną, lesindamas vištas ir t. t., žemaitis žyguojasi, o jo darbai vadinami žygiais.

Štai taip ir suvokė vaikystėje mano tėvas salomėjiškai nėrišos Tėvynės meilės esmę.

 

1 Mano vaikystėje jau pamažu pradėjo atsirasti „sužemaitintas“ bendrinės lietuvių kalbos žodis pardotōvė, bet mūsų giminėje buvo vartojamas tik senasis pavadinimas – kriautovė.

2 Žemaitiškai apie vienomis kojinėmis avintį žmogų sakoma, kad jis yra „po pončiakuoms“.

Bus daugiau