Iš ciklo „Atminties stalčiai“

Su bene žaviausia lenkų poete Marzanna K., kurią velionis Vytautas Kernagis vadindavo Mažena, vieną priešpandeminį vidudienį sėdėjome mūsų numylėtoje Varšuvos cukrainėje „A. Blikle“. Šalia įsitaisė dinozaurų porelė. Seniui negrabiai pasigręžus, su trenksmu nubildėjo jo sunki lazda, o į pagalbą atitrepsėjęs kelneriukas ją pakėlė tik iš antro karto. Tokios scenos paprastai man įvaro neišgrėbiamą liūdesį. „Ro, będzie wojna“*, – tyliai ištarė poetė. Jos antrasis vyras, pagyvenęs italų kunigaikščių palikuonis, europolitikos piramidėje buvo palypėjęs (o gal – tiksliau – nusileidęs?) ligi faraonų kambarių lygmens. „Įžlegsės tankų letenėlėmis?“ – perfrazuodamas Milašių lengvai patrolinau. „Tu niekad nepasikeisi“, – teatsakė savo šaltais pirštais perbraukdama per manuosius. Kadaise dėl tų pirštų miriau. Tada prisiminiau vienos nimfomanės atviruką iš Beiruto: „Lauko kavinėj lakam šampę, o kitoj miesto pusėj sproginėja sviediniai, tai gyvenimėlis, ar ne?“ Dabar pacituosiu tėtušį Hemą (patriotams geriau užsimerkt): „Senais laikais jie rašydavo, kaip saldu ir kaip dera numirt už tėvynę. Bet šiuolaikiniame kare nėra saldžios ar deramos mirties. Tu nudvėsi kaip šuo be jokios prasmės.“

 

Cukrainė „A. Blikle“. Nuotrauka iš zomato.com

 

* Lenk. „Bus karas.“