Vidmanto Balkūno nuotrauka

 

I.

Jauki „Žemaitės“ teatro kavinukė pažliugusį šeštadienio vakarą: devynios mergikės ir vienas pusbernis. Barmenė: „Ko jums?“ Ašen: „Turėjot pasakyt: „Būsi vienuoliktas.“ Merginos visos kaip žemaičių liaudies meistro iš medžio nutekintos. Ypač viena – siauriausio matyto veido ir tokių pat plaštakų (Užgavėnių modiljaniai susižvalgo kamputyje). Palangos Juzė pridėjo rankelę? Gal dar koks kalvis po medalikėlį nukalė? Iš briedžio rago padirbdino? Tas provincijos madonų apsireiškimas visada stulbina: net išgalvojęs joms biografiją, niekada nebūsi įleistas į apeigas girioje. Ženklai kamienuose ne tau įrėžti.

II.

Telšių geležinkelio stoties laukiamasis suręstas teatro salės principu: visi sėdom spokso tiesiai į perone snaudžiančias pasaulio gėla bei nuovargiu apėjusias „Atom­energoprom“, „Belaruskalij“ ir „AB Orlen“ cisternas. Bomžas juodu tragiško ilgumo paltu (profesorius Masara nervingai glamžo skrybėlę) sako kolegai su juoda ir geltona riebaluotų rankų pamaigyta „FC Dinamo Dresden“ striuke: „Tiktās bulgara su rumunās bluogiau bagyvén.“ Dinamiečio atsakymą nustelbia Radviliškio greitasis. Dar gyvas Lietuvos geležinkelis, vyrai! Dar dund!