„Apyaušris, 1“

Gyvenau Naujojoje Vilnioje ir savaitgaliais fotografuodavau apylinkių peizažus. Vieną rytą prieš saulės patekėjimą išsiruošiau fotografuoti prie Vilnios. Tą rytą buvo labai tirštas rūkas, už poros metrų negalėjai nieko įžiūrėti. Leidžiuosi nuo kalniuko prie upės ir matau pakrantėje klūpančią moterį. Pagalvojau, gal atėjo anksti ryte maudytis, nors buvo jau vėlyvas ruduo. Einu arčiau, rūkas jau sklaidosi, keičiasi vaizdas. Pakrantėje auga žilvičiai, tad vieną jų rūke ir palaikiau klūpančia moterimi. Nuspaudžiau keletą kadrų ir užfiksavau pakrantės medžius, salelę upės tėkmėje, besipliuškenančias antis ir netoliese esantį beržynėlį. Tą rytą sukūriau fotografiją „Apyaušris“, kuri užsienio salonuose ir konkursuose buvo pripažinta geriausiu peizažu ir pelnė net kelis apdovanojimus.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Apyaušris, 1“, 1990

 

„Saulėtekis“

Po kurio laiko, 1987 m. ankstyvą rudens rytmetį išvažiavau dviračiu fotografuoti prie Vilnios. Netoli Viktariškių kaimo nuo asfaltuoto kelio pasukau upės link. Kiek pavažiavęs laukų keliuku pamačiau iš Darželių kaimo vedančiu kitu keliu atskubančią moterį. Žinojau, kad netoliese, šalikelėje, yra gal metro aukščio cementinis stulpelis, tad paspaudžiau pedalus, privažiavau stulpelį, numečiau dviratį į rugienas, užšokau ant stulpelio, pasiruošiau panoraminį fotoaparatą ir laukiu. Moteris, pamačiusi, kad lekiu it patrakęs, sustojo ir žvalgosi. Laukiu, kada ji pradės eiti, kad užfiksuočiau man tinkamoje vietoje. Virš beržynėlio pro debesies tarpą išlindo saulė, dangų perkirto į kelią panaši balta juosta, rugienas užliejo sidabrinė šviesa, o antrame plane dar tvyrojo rūkas. Pagaliau moteris, matydama mane ramiai stovintį, pradėjo eiti. Sulaukiau, kol ji prieis reikiamą vietą, nufotografavau vieną kadrą. Fotografija „Saulėtekis“ papildė mano peizažų kolekciją.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Saulėtekis“, 1987