Legendinis pastatas

Neva tą popietę mane pasitiko nedraugiškai. Ant tilto pakilo didelis vėjas, sulaužė lietsargį ir įmetė į upę, nuplėšė apsiaustą nuo lietaus ir sviedė bangoms, na, o paskui, lyg dar to būtų negana, atvarė debesį, ir šis gerai mane palaistė. Skubu į Sankt Peterburgo universitetą Vasilijaus saloje. O čia piktas budėtojas neįleidžia, nėra leidimo, muziejus uždarytas, žurnalisto pažymėjimas jį dar labiau įsiutina, nežino jis tokios sąjungos ir apskritai tokios Lietuvos. Nesiginčiju, vis tiek pateksiu, o čia jau ir debesėlis praplaukė, net saulė vyptelėjo. Vaikštau palei raudoną ilgą barokinį universiteto pastatą, fotografuoju, pasuku ir į šalutines gatves. Šįkart universitetas mano kelionės tiks­las, o konkrečiau – sintautietis Pranas Vaičaitis, 1895–1899 m. čia studijavęs teisę. Išnagrinėjau, kas parašyta apie jį Lietuvoje. Biografija lyg ir yra, o štai aplinka, jį supę žmonės, išskyrus pačius artimiausius, likę nuošalyje. Tad tema išsiplėtė ir atvykusi čia jau nebežinojau, ko pirmiausiai griebtis ir ką galima per 5 darbo dienas nuveikti.

Pasuku į universiteto pusę prie Nevos (o tai pastato galas). Jo sienoje yra kelios senojo universiteto iškabos. Vienoje parašyta, kad Dvylikos kolegijų pastatas pastatytas 1722–1732 m, jo architektas Domenico Trezzini ir kad tai valstybės saugomas architektūros paminklas. Fotografuoju uždarą kiemą, medžius, maža ko gali prireikti rašančiajam. Atsiveria durys ir išeina jaunatviškas vyriškis, pro atvertus vartus išrieda lengvasis automobilis. Bet šis nelipa, o stovi ir pašaipiai spokso į mane. Yra ko: sulyta ir pasišiaušusi. Girdžiu: „Jūs iš Rusijos?“ –­ „Ne“, –­ atsakau. „Rusiškai mokate?“ –­ „Taip.“ Ir tada jis pradeda pasakoti, kad vidinio kiemo name savo dėdės, universiteto rektoriaus Aleksandro Beketovo bute, gimė Aleksandras Blokas (poeto mama buvo rektoriaus duktė), kad čia buvo dvylika kolegijų, kad jis turi senų graviūrų etc. Nuojauta pakužda paklausti: „Jūs rektorius?“ –­ „Taip.“ Ir tai nebuvo netikėta. Juk ne kiekvienas turistas fotografuoja iškabas ir aplinkinius pastatus. Taigi „žmogui iš gatvės“, o aš būtent tokia dėl savo tyrimų ir esu, šį kartą pasisekė tapti „piliečiu“. Pakviesta sekretorė tuoj įvedė į rektoriaus Nikolajaus Kropačiovo apartamentus, nukabino graviūras, pavaišino kava, saldumynais. O kitą dieną sutartu laiku manęs jau laukė universiteto muziejaus istorijos sektoriaus vadovė Nina Naumovna Žervė.

Gėrėjausi universiteto kiemo skulptūromis, galerija. Beje, kiemelyje buvo pradėtas rengti granitinių akmenų „darželis“. Ant vieno jų randu lentelę su įrašu rusų ir anglų kalbomis „Lietuva, Vilniaus universitetas“. Nina sako, jog dabar tie darbai sustojo. 400 m ilgio koridorius antrajame pastato aukšte pribloškė. Iš vienos pusės masyvūs veneciški langai, o iš kitos – pagal A. D. Čedrino piešinius pagamintos knygų spintos su senaisiais gamtos ir fizikos mokslų leidiniais. Šis koridorius buvo įrengtas po 1834-ųjų, kai jau buvo iškeltos kolegijos (valstybinės Petro I įsteigtos institucijos) ir pastatyti Senato bei Sinodo pastatai. Nina parodė duris, pro kurias iš ilgojo koridoriaus į auditorijas vaikščiojo Teisės fakulteto studentai. Šis koridorius man panašus į gyvenimą, kai niekada nežinai, kas ir kada iš už durų išlįs. Rašoma, jog čia anuomet virė tikrasis studentų, šiame universitete vadinamų universantais, gyvenimas, čia buvo aptarinėjami ir organizuojami ne tik susiėjimai, bet ir demonstracijos. Na, o ramesniais laikais prie didelių langų, be abejo, kalbėta ir lietuviškai, gal net skaitytos eilės. Keistas jausmas: šiame koridoriuje esi matomas, bet gali ir pasislėpti. Sukorus kelis kartus pirmyn ir atgal, jau ir kelių kilometrų mankšta. Ir ramina, ir lieknina...

Po 1834 m. buvo panaikinta 12 įėjimų iš lauko ir jų vietoje padaryti langai, įrengti vieneri paradiniai vartai ir aktų salė. Tiesa senajame pastate dar buvo paliktas Pedagoginis institutas, pirmajame aukšte administracinės patalpos. Iš senojo pastato nepakitusi liko tik Senato (Petro I) salė. Dvylikos kolegijų namas, kaip ir Mokslų bei Dailės akademijų pastatai, pagal Petro I sumanymą turėjo stovėti fasadu į Nevą. Tačiau atsitiko priešingai. Pasakojama, kad Petras I tuo metu buvo užsienyje, o jo artimiausias padėjėjas, pirmasis Sankt Peterburgo gubernatorius Aleksandras Menšikovas, gavęs iš caro didelį žemės plotą Vasilijaus saloje savo namams, sumanė jį dar pasididinti, todėl ir statė kolegijų namą ne pagal Nevos krantinę. Atvykęs caras nustėro, stvėrė Menšikovą už pakarpos ir, visiems susirinkusiems matant, tempė jį palei ilgąjį pastatą, be gailesčio vis užvoždamas savo lazda. Tačiau caro pyktis greitai atlėgo, gubernatorius „išsigulėjo“ ir pastatas liko stovėti. Tačiau istorikai teigia, jog jis toks ir turėjo būti, nes buvo sumanyta įrengti Dvylikos kolegijų aikštę. Tačiau po Petro I mirties, valdininkų patogumui vyriausybines įstaigas iškėlus į miesto pusę, šalia Žiemos rūmų, aikštė taip ir nebuvo įrengta, o vėliau jos plotas užstatytas namais.

Prisipažinsiu, pažintis su rektoriumi mane užbūrė. Kaip „svarbi persona“ buvau supažindinta su kultūros fondo „Įžymūs Sankt Peterburgo universiteto universantai“ prezidente prof. Ninel Olesich, muziejaus vadovybe. Mokslų akademijos archyve sakė: „O, ji pažįsta rektorių, o mes pusę metų negalime pas jį patekti.“ Pakapstytumėte Nevos ledą, pagalvojau, kaip mūsų spaudos redaktoriai kapstė sniegą Vinco Kudirkos aikštėje, tai gal ir pats Vladimiras Putinas į savo gimtąjį miestą atbildėtų. Juk nemokysi, o štai kolegė iš Maskvos pasakojo, kad buvo jo įsakymas uždaryti Mokslų akademiją, mokslininkai ne kartą protestavo, įsakymas sustabdytas, ir niekas nežino, kas bus toliau.

Tapau Piteryje sava. Ir kaip sava į Mokslų akademijos archyvą, dirbantį tris dienas per savaitę po 7 valandas, dešimčia minučių pavėlavusi turėjau su kitais tokiais pat laukti 3 valandas, kol atsilaisvino stalo kampas. Na, sako, privilegijų nėra niekam. Bet kaip savai kitą dieną atnešė ne penkias bylas, kaip kad parašyta įstatuose, bet visą dešimtį, o vėliau jų atnešdavo ir tą pačią dieną. MA archyvo skaitykloje labai nedaug vietų, nėra kopijavimo aparatūros ar stalinio apšvietimo. Ir visiems turi būti gerai. O geresnių patalpų skaityklos darbuotojos dar tebelaukia.

Eduardo Volterio ratas

Sankt Peterburgo universiteto bendruomenėje nuo seno buvo organizuojami literatūros vakarai, draugijų susirinkimai, banketai pas profesorius, į kuriuos pakviesdavo ir studentus. Juk tokios pat tradicijos buvo ir senajame Vilniaus universitete XIX amžiuje. Visi žinojo apie vakarus pas profesorių Joachimą Lelevelį, čia ateidavo Adomas Mickevičius su draugais. Sankt Peterburge anuomet buvo labai populiarūs Dmitrijaus Mendelejevo „trečiadieniai“, kitų profesorių „antradieniai“ ar „ketvirtadieniai“. Buvo laikoma garbe studentų apsilankymai. „Intelektualiuose Peterburgo salonuose nuo 5 dešimtmečio įsigalėjo viena ypatybė: buvo laikoma geru tonu, jei namų susiėjimuose viešpatavo laisvės, papras­tumo atmosfera, nepriverstinis bendravimas, o svarbiausia – universiteto jaunimo dalyvavimas“, – rašo istorikė N. Olesich knygoje „Ponas studentas Sankt Peterburgo universitete“. Todėl profesoriai stengėsi gyventi netoli universiteto ir vieni kitų, o kai kurie gyveno ir universiteto teritorijoje. Iki šiol vidiniame kieme tebestovi apnykęs ir tuščias buvusio bendrabučio pastatas, kuriame gyveno studentai bei kai kurie dėstytojai. Taigi Eduardas Volteris nebuvo išimtis, jo būstas irgi buvo Vasilijaus saloje, netoli universiteto. Remiantis Sankt Peterburgo istorijos archyvo dokumentais, galima patikslinti E. Volterio biografiją. Dar studijuodamas Charkovo universiteto magistrantūroje jis susidomėjo lietuvių etnologija ir kalbotyra. 1883 m. lankėsi Lietuvoje, tačiau, matyt, ta kelionė nebuvo iš lengvųjų. Vienas pirmųjų aktyvių pagalbininkų buvo Sankt Peterburge viešosios bibliotekos bibliotekininkas Silvestras Baltramaitis. 1884 m. gegužės 27 d. (čia ir kituose laiškuose datos senuoju stiliumi) jis Volteriui rusiškai rašo: „Mielaširdingasai Pone Eduardai Aleksandrovičiau, galiu jums nurodyti tik vieną adresą – p. Beržanskių. Lietuvoje jie jums bus pakeliui, jei vyksite per Mintaują ir Mažeikius. Tarp Mažeikių ir Šiaulių yra Viekšnių stotis, netoli kurios ir gyvena Beržanskai (...). Pas tėvą Liudviką yra studentas Jonas ir Adomas (?). Aš juos mažai pažįstu, bet žinau, kad jie puikūs žmonės. Už mane Beržanskiams apie jus pranešė mano ir jų bičiulis Jonas Spudulis. Tikiuosi, kad jie neatsisakys jums pateikti būtinų kelionei po Lietuvą žinių.“ Ir toliau tame pat laiške prideda lietuviškai: „Su Dievu! Keliauket sveiki ing biedną Lietuvą, išmoket, pazinket ją ir nors zodžiu užtarket.“ Ir kartu į voką įdeda savo laiškelį Beržanskiams, kurio faksimilę čia pateikiame.

Lankėsi Volteris ir Prūsijoje. „Prūsijos lietuviai su džiaugsmu praneša, kad Jūs juos aplankėte“, – rašo jam Mečislovas Dovoina-Silvestravičius iš Davainavos dvaro 1885 m. gruodžio 5 d. Matyt, jau apsisprendęs ir radęs užtarėjų E. Volteris 1885 m. liepą prašo Sankt Peterburgo universiteto rektoriaus leisti jam skaityti paskaitas nuo 1886 m. pradžios „apie lietuvių prokalbę, lyginant su slavais“. Lapkričio 3 d. jis gavo leidimą skaityti šias paskaitas Istorijos-filologijos fakultete. Sausio 27 d. jam buvo pranešta, kad lietuvių kalbos kursas vyks penktadieniais nuo 11 iki 13 valandos. Sausio 31 d. Volteris perskaitė įžanginę paskaitą „Apie lietuvių tarmių paplitimą“. Tais pat metais jis iš Imperatoriškosios Rusijos geografijos draugijos gavo įgaliojimą Šiaurės Vakarų krašte tirti lietuvių etnografinius ir lingvistinius ryšius, o iš rektoriaus – leidimą vykti ten per atostogas: nuo gegužės 20 d. iki rugsėjo 20 d. Leista dirbti Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, taip pat ir Rytų Prūsijoje. Šiam darbui gerai pasiruošta. Buvo parengta išsami programa-klausimynas tirti lietuvių ir žemaičių kalbos ypatumus, pateikti žodžių ir garsų tarimų pavyzdžių ir prašymas padėti: „Imperatoriškoji Rusijos geografijos draugija, siekdama surinkti išsamius duomenis apie lietuvių kalbą, nuolankiausiai prašo lietuvių kalbos ir tautos mėgėjų ir žinovų pateikti duomenis ir pastabas apie parengtus klausimus. Draugija su dėkingumu priims visas pastabas, kurios gali būti siunčiamos į S. Peterburgo Imperatoriškąją Rusijos geografijos draugiją, įsikūrusią šeštojoje gimnazijoje, prie Černyševo tilto.“

Birželio 1 d. Volteris išvyko į Lietuvą. 1887 m. kovo 26 d. jis jau privatdocentas (neetatinis dėstytojas), gavęs leidimą „metus laisvai gyventi Sankt Peterburge“. Tais pat metais vėl gauna leidimą vykti į Lietuvą. Beje, jis buvo jai senokai vedęs šešeriais metais jaunesnę Sofiją Maslovską ir 1880 m. spalio 11 d. jiems gimė sūnus Eugenijus. 1893 m. rugsėjo 15 d. Volteris pasiprašė į valstybinę tarnybą ir nuo spalio 4 d. pradėjo dirbti MA bibliotekoje bibliotekininko padėjėju. Apie 1894 m. pas jį pradėjo lankytis Sankt Peterburge studijuojantys ar dirbantys lietuviai. Volteris ėmė užrašinėti jų pavardes ir apsilankymo datas savo užrašų knygelėje, pavadintoje „Svečių ir lankytojų sąrašas“. Pirmieji knygelėje įrašyti gegužės 27 d. čia apsilankę Povilas Gaidelionis ir Justinas Zubszeijskis. Vėliau tais metais pas jį daug kartų lankėsi Černis, P. Gaidelionis (Peterburgo technologijos instituto studentas), Antanas (?) Kronkaitis, Adomas Spurga, S. Baltrušaitis. Apsilankė Antanas Vilkutaitis (baigęs Peterburgo kelių inžinierių institutą Vilkutaitis dirbo geležinkelių inžinieriumi Užkaukazėje; rašytojas, publicistas, varpininkas, matyt, senas Volterio pažįstamas), Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektorius kunigas Justinas Bonaventūras Pranaitis, Jonas Vileišis (Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas), Adolfas Gavėnas, Petras Gavėnas (Peterburgo universiteto Gamtos fakulteto studentas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas), fotografas Silvanovičius.

1895 m. Volteris jau MA bibliotekos pirmojo skyriaus bibliotekininkas ir universiteto privatdocentas. Pranas Vaičaitis su sintautiečiu, to paties universiteto Filologijos fakulteto studentu Antanu Pranu Daniliausku Volterį pirmą kartą aplankė vos tik atvykę į sostinę – 1895 m. rugpjūčio 23 d. Jie buvo 305-asis ir 306-asis tų metų lankytojai.

E. Volterio užrašuose yra neįskaitomų ar klaidingai užrašytų pavardžių, dauguma jų be vardų. Tai sunkina tiksliau nustatyti pas jį besilankiusius asmenis. Tačiau viena aišku: pas jį lankėsi ne tie, kuriems reikėjo materialios globos. Siejo lietuviška veikla, kalba, idėjos, moks­liniai tyrimai ir ryšiai, kurių Volteriui reikėjo. Vaičaitis čia galėjo jaustis laisvai, nes šioje aplinkoje nereikėjo apsimetinėti. Galimas dalykas, jis čia apsilankė paskatintas Julijos Pranaitytės, minėto kunigo J. B. Pranaičio sesers, su kuria jau buvo susipažinęs tėviškėje. Juoba kad ir pati Julija, vėliau pamatysime, čia lankėsi. Didžiausias E. Volterio nuopelnas ne lankytojų globa, kaip yra teigiama, o telkimas bendram darbui. Bet apie tai kitą kartą.