Eduardo Volterio „Svečių ir lankytojų sąrašas“

Eduardo Volterio „Svečių ir lankytojų sąrašą“, saugomą Rusijos mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo filiale, Prano Vaičaičio bio­grafai žino, tačiau jis nėra ištirtas. Detaliau neanalizuotas ir E. Volterio palikimas, liudijantis jo glaudų įvairių sričių bendravimą su lietuvių kultūros ir politikos veikėjais iki 1918 m. Juoba kad jis 1904–1917 m. ėjo ir lietuviškų knygų cenzoriaus pareigas, palaiminęs anuomet taip reikalingų scenos veikalų ir kitų knygų leidybą. 1918 m. „iš lapkričio penktosios į šeštosios dienos naktį“ E. Volteris buvo suimtas ir jo bute atlikta krata. Buvo paimta daug mokslinių rankraščių ir dokumentų, kuriuos profesorius lapkričio 12 d. prašė sugrąžinti. Bolševikinėje Rusijoje E. Volteriui tapo nesaugu, tačiau jam pavyko gauti, tikriausiai geranoriškai tarpininkaujant universiteto vadovybei, trijų mėnesių komandiruotę į užsienį. O tas „užsienis“ – jau laisva Lietuva, Kaunas, čia jis tų pat metų pabaigoje atvyko ir aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą. Buvo Kauno universiteto profesorius, miesto muziejaus direktorius, knygų sudarytojas ir autorius, daugybės kultūrinių renginių iniciatorius ir siela.

Tačiau grįžkime į XIX a. pabaigą ir pavartykime svečių sąrašą. Sprendžiant iš jo, 1894 m. Volterių namuose apsilankė 248, 1895 m. – 542, 1896 m. –­ 504, 1897 m. – 473 asmenys. Kaip ir kitais panašiais atvejais, turėjo būti numatytos lankymosi valandos ar dienos, kaip rašoma, – šeštadieniai, tačiau negali juk būti šeštadieniai septynis kartus per savaitę, nes kas nors ateidavo kasdien. Galimas dalykas, susirinkus dešimčiai ar daugiau žmonių, o tai ir galėjo būti tie „šeštadieniai“, aptardavo rimtus lietuvių kalbos, etnografijos ir kitus reikalus. Jau tuomet bičiuliai jam pradėjo vežti etnografinius reliktus, apie kuriuos yra duomenų Sankt Peterburge, Rusijos etnografijos muziejuje. Lankėsi pas profesorių sostinės lietuviai, studentai ir valdininkai, atvykdavo iš kaimyninės Latvijos, užsukdavo ir iš Lietuvos. Daugelis ne po vieną ir ne po du kartus. Tačiau pats aktyviausias buvo Pranas Vaičaitis.

Eduardas Volteris ir Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis, kaip jau minėta, pirmą kartą su Antanu Daniliausku pas profesorių užsuko 1895 m. rugpjūčio 23 d. Tuo metu jie visada ateidavo kartu, dažniausiai du kartus per savaitę ir iki metų pabaigos 29 kartus peržengė profesoriaus namų slenkstį. Keletą kartų lankėsi ir po vieną. Spalio 7 d. E. Volteris prie P. Vaičaičio pavardės nurodo ir jo gyvenamąją vietą: 11 linija, Nr. 52, butas 8. Be abejo, tai kartu su A. Daniliausku nuomotas butas kurioje nors tarp dabartinio Biržos prospekto ir Biržos aikštės lygiagrečiai išsidėsčiusioje gatvelėje, vadintoje linija. Manau, nustatyti namo vietą, jei jis yra išlikęs, nebūtų sudėtinga. 1897 m. P. Vaičaitis nurodo jau kitą adresą –­ Ždanovskio krantinė.

Tad su kuo 1895-aisiais pas E. Volterį susitikdavo P. Vaičaitis? Tais metais ten virė aktyvus kultūrinis gyvenimas. Dalis pavardžių šiandien mums nieko nesako, reikėtų išsamesnių tyrimų. Tačiau ir iš to, ką galima nustatyti, aiškėja, jog didžiąją daugumą apsilankiusiųjų sudarė suvalkiečiai. Dažnas buvo zanavykas (vardas nenurodytas) iš gausios Sintautų Dėdinų giminės. Rugsėjo 9 d. P. Vaičaitis susitiko su medicinos daktaru Jonu Spuduliu. Spalio 5 d. pas E. Volterį buvo didelis susiėjimas. Atėjo J. Spudulis, aušrininko Jono Šliūpo brolis Rokas. R. Šliūpas prieš kelerius metus kartu su broliais Beržanskiais, Peterburgo karo medicinos akademijoje studijavusiu J. Spuduliu ir kitais studentais Sankt Peterburge leido lietuvių rankraštinį laikraštį „Žinių nešėjas“. Buvo Dėdinas, tikriausiai vaistininko padėjėjas ir lietuviškų knygų platintojas Juozas Gavėnas (kilęs iš Marijampolės apskrities), kurio brolis Adolfas už lietuviškos spaudos platinimą tuo metu buvo tardomas ir netrukus ištremtas į Jekaterinoslavą. Dalyvavo iš Gulbinų valsčiaus Mežūnų kaimo (Kauno apskr.) atvykęs Petras Pilėnas. Spalio 19 d. E. Volteris pažymi, kad Vaičaitis kažin ką (neįskaitoma) atvežė iš Suvalkų gubernijos. Spalio 21 d. prie Daniliausko pavardės pažymėta, jog šis dalyvavo „Lietuvių vakare kilmingoje draugijoje“. Spalio 28 d. P. Vaičaitis susitiko su žemiečiu iš Pikžirnių kaimo (Sintautų valsč.), gydytoju ir prozininku Antanu Lingiu, pasirašinėjusiu A. Veliuoniškio slapyvardžiu. Lapkričio 4 d. vėl rinkosi didžiulė kompanija. Gruodžio 9 d. daugybė subildėjo pas Volterius, tarp jų ir Vaičaitis su Veliuoniškiu. Gruodžio 16 d. yra prierašas, kad vyko filologijos susirinkimas, skirtas retiems žodžiams ir posakiams. Gruodžio 17 d. pažymėta, kad Vaičaitis grąžino Daukantą (turima galvoje „Lietuvos istorija“).

1896 m. Vaičaitis pas Volterius apsilankė 33 kartus, dažniausiai be Daniliausko, kuris lankydavosi kitomis dienomis. Draugus, matyt, išskyrė studijų grafikas. Ir vėl vyko daugybė gausių susirinkimų, į kuriuos, be jau paminėtųjų, įsijungė Teisės fakulteto studentas And­rius Bulotas. Balandžio 23 d. apsilankė Fizi­kos-matematikos fakulteto Gamtos skyriaus studentas Povilas Višinskis ir prie jo pavardės Volteris pažymėjo: „Žemaičių tyrimų programa.“ Tais metais P. Vaičaitis dažnai susitikdavo su Juškevičiumi-Juška (tikėtina Jono Juškos giminaičiu). Juk Volteris su savo talkininkais aktyviai prisidėjo prie Antano Juškos parengto lietuvių–lenkų kalbų žodyno vertimo į rusų kalbą (A–Ku raidės) ir jo leidybos 1897 m. Taip pat kelis kartus lankėsi tuo metu Jelgavoje gyvenęs Mečislovas Dovoina-Silvestravičius, bet nežinia, ar jis su P. Vaičaičiu matėsi.

1897 m. A. Daniliauskas (vėliau garsus švietėjas, pedagogas, valstybės tarnautojas) už lietuviškų knygų platinimą buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto (vėliau jis filosofijos studijas tęsė Kazanės universitete). Rudenį krata buvo atlikta ir Vaičaičio tėviškėje Santakuose (dabar Sintautai) ir, radus lietuviškų rankraščių, jis buvo įtrauktas į garsiąją „Sietyno“ draugijos bylą. Vaičaitis anuomet teisinosi, jog Imperatoriškoji mokslų akademija irgi leidžianti knygas lietuvių kalba. Tais metais jis nuolat lankėsi Volterių namuose, net 69 kartus. Pradžioje su minėtu Juška ir teisę studijavusiu bičiuliu iš Marijampolės gimnazijos laikų Juozu Stankūnu, o vėliau dažniausiai ateidavo vienas.

Ar Volteris nežinojo, kad pagrindiniai jo lankytojai teisiami ir yra prižiūrimi policijos? Tardymo dokumentuose minima profesoriaus pavardė, tačiau apie kokį nors jo tardymą duomenų nerasta. P. Vaičaičiui šis laikotarpis buvo labai sunkus, nes nebegaudavo stipendijos. Metus laikytas ypatingoje policijos priežiūroje, o 1899 m. pabaigoje imperatoriaus įsaku visam mėnesiui areštuotas. Už tai neleista laikyti baigiamųjų egzaminų, „...nes nei Univ[ersitetas], nei policija neturi teisės jam išduoti liud[ijimo] apie nepriekaištingą elgesį“, – konstatuota 1899 m. lapkričio 30 d. universiteto rektoriaus rašte Peterburgo švietimo apygardos globėjui. Visa tai, be abejo, turėjo įtakos prasidėjusios džiovos progresui, ir universiteto baigimas 1900 m. buvo jau gulbės giesmė.

Tačiau P. Vaičaitis nemanė pasiduoti. Geismą gyventi palaikė mylimoji Julija Pranaitytė, tad, vasarą kiek pailsėjęs tėviškėje, rudenį vėl skuodžia į Piterį, mat E. Volteris jam buvo gavęs vietą Moks­lų akademijos bibliotekoje. Teigiama, kad jis tuomet pas profesorių ir gyvenęs. Tačiau tik pusmetį. „Juk nuo lapkričio iki pat mano išvažiavimo iš Pet-burgo aš laikiausi ir gyvenau tik per Jūsų malonę, tik Jūsų padedamas“, –­ grįžęs rašys iš Sintautų E. Volteriui.

Palankumą Volteriui išreiškė eilėmis jo vardadienio ir gimtadienio progomis. 1898 m. kovo 6 d. savo ranka ant atviruko parašytame eilėraštyje Vaičaitis jam linki sėkmės ir įvertinimo, tarsi jausdamas, kad profesorius savo likimą susies su Lietuva: „O garbei jūs aukštai išaugti / Širdyj doringų lietuvių.“

Mirė poetas 1899 m. rugsėjo 21 d. Jo laidotuvėse E. Volteris nedalyvavo, nes buvo išvykęs į Austriją ir Vokietiją. Tačiau jo iniciatyva po metų ant P. Vaičaičio kapo Sintautų kapinėse jau stovėjo paminklas. Martyno Jankaus leistame laikraštyje „Ūkininkas“ (Nr. 11, p. 23–24) pranešta, jog rugsėjo 12 d. ant Vaičaičio kapo jau stovi akmuo su kryžiumi, kuriame iškaltas jo paties eilėraštis „Vai lėkite dainos“. „Pinigus ant to reikalo sudėjo jo draugai, giminės, sodiečiai ir kiti geri lietuviai, kurie jeigu ir nepažino Pranio ypatiškai, tai gerai pažino jo dailiai skambančias eiles, per kelis metus talpintas lietuviškuose laikraščiuose“, – rašo korespondentas Juozas Laukys. E. Volteris išsaugojo lėšų paminklui rinkimo dokumentą, kurio antroje pusėje 1910 m. rugpjūčio 25 d. užrašė: „Sąskaita už pastatymą kryžiaus rašytojui – jaunuoliui P. Vaičaičiui. Saugoti Lietuvos mokslo draugijos archyve.“ Iš jo matyti, kad buvo surinkti 95 rubliai, už kryžių išleista 90 rublių ir dar 28 rubliai 50 kapeikų už pamink­lo pervežimą traukiniu į Vilkaviškį, o iš ten –­ į Sintautus, už nuotrauką, telegramą ir kitas smulkmenas. Kad pagrindinis paminklo organizatorius ir fundatorius buvo E. Volteris, liudija Saliamono Banaičio, organizavusio paminklo gaminimą Kaune ir jo pastatymą Sintautų kapinėse, prašymas grąžinti jam susidariusią 23 rublių 50 kapeikų skolą: „Širdingai meldžiu kad butumet teip geri parsiustie pinigu del suliginimo skaitliaus 23 rub. 50 kap., už likusius pinigus ir mažu atiduos tie kurie neatidave iki sziam laikui padarysim užtverima isz lenciugu, pasilieku szirdingai guodojantis. Saliamonas Banaitis.“

Už sėkmingus tyrimus, kurių čia paskelbta tik nedidelė dalis, dėkoju Sankt Peterburgo universiteto rektoriui Nikolajui Kropačiovui ir jo komandai, Sankt Peterburgo centrinio valstybinio istorijos ir Mokslų akademijos archyvo darbuotojoms, o ypač nuostabiai jaunai talentingai, puikiai rašančiai ir kalbančiai latviškai ir lietuviškai Rusijos etnografijos muziejaus muziejininkei ir Sankt Peterburgo universiteto magistrantei Ariadnai Sapožinskajai.