Ugnės Žilytės piešinys Lapkričio 16 d. Pernakvojusį mano naujajame bute Timenčiką vedu į Beinecke Library – ten jis bent aštuonias valandas rausiasi Ivasko, Gulio ir kitų archyviniuose fonduose. Tokios klasės filologu niekad nebūsiu, o norėčiau. Lapkričio 17 d. Atsisveikinu su Timenčiku (įdomūs jo pasakojimai, liečią Achmatovos biografiją ir „tikrąjį „Poemos be herojaus“ herojų“, kurio substitutas esąs Kniazevas1). Vakare skambina Josifas –...
Iš ciklo „Augau teatre“ Mama manęs laukdamasi vaidino. Toks likiminis vaidmuo – Kristina J. Grušo dramoje „Herkus Mantas“. Spektaklio pabaigoj ją pagonys nešdavo ant laužo ir sudegindavo. Iki dabar bijau ugnies. Visada bijojau. Ir su ja žaidžiau, mėgindama tą baimę įveikti. Tėvelis man gimus negalėjo pasitikti mamos ir pasiimti iš ligoninės. Repetavo. Pasiėmė tėvelio siųstas giminė, o mama to nepamiršo niekada. Jiems neleido...
Sovietinė urbanizacija ir Vilniaus lietuvėjimas Lūžio tašku, kuomet į Vilnių pradėjo masiškai keltis etniniai lietuviai iš kaimo, kai kurie tyrėjai linksta laikyti 1949 metus. Būtent tada kaimuose įsisiūbavo kolektyvizacija, pasiekusi net 60 proc., masinės 1948 ir 1949 m. deportacijos įgalino sovietinę valdžią atsikratyti daugumos nepaklusnių socialinių elementų, o kitus kaip reikiant įbauginti. Tai iš esmės pakirto partizaninį judėjimą, sykiu buvo suardyta glaudi ir...
Ugnės Žilytės piešinys Lapkričio 1 d. Autobusu vykstu į Blois, kur numatoma kažkas panašaus į Musilio „lygiagretę akciją“ – keliolikos kultūros ministrų susitikimas, paįvairintas rinktinių Rytų ir Vakarų intelektualų. Drauge važiuoja rumunų poetas Dorinas Tudoranas, serbų romanistas Michailovičius ir bene portugalų kultūros ministras (ar buvęs ministras, nesuprasi). Pietaujame jau Blois, beveik naktį. Lapkričio 2 d. Ekskursija į Chenonceaux: jauki,...
Tėvas dalyvaudavo žirgų lenktynėse ant užšalusio Obelių ežero, su kumele Aiva lėkdavo tamsiu ledu, kartą laimėjo antrąją vietą, nors įdomiausia šventės dalis būdavo po žirgų lenktynių, kai ant ledo išvažiuodavo vadinamosios aerorogės, keisti agregatai, primenantys lėktuvus, tik be sparnų, su didžiuliais propeleriais gale, pusbrolis kaip tik nusipirko klaikiai brangius džinsus „Levi’s“, tą žiemą buvo daug sniego, jis vaikščiojo su mergina palei ežerą...
Juozas Miltinis, 1974 Pasklidus žiniai, kad į Vilnių atvyksta Panevėžio teatras, kilo ažiotažas ir bilietų žaibiškai neliko. Į spektaklį su Arūnu vos patekome. Akademinio dramos teatro rūbinėje žiūrovų paltai netilpo, juos klojome vieną ant kito tiesiog ant grindų, kol iškilo aukšta stirta. Tąsyk žiūrėjome kažkurio tarybinio lietuvių autoriaus pjesę, iš kurios prisimenu tik vieną detalę: iš dešinės kulisų pusės į sceną nematoma platforma įvažiuodav...
Pravardės ir bendrinės pavardės Pravardžių lipdymas nėra išskirtinė žemaičių savybė. Daugelyje Lietuvos kampelių gyvena kaimynų ir bičiulių žaismingai perkrikštyti žmonės. Vieni į savo antrus vardus žiūri linksmai, kiti yra pravardžiuojami tik už akių, nes pasakius tiesiai gali mirtinai įsižeisti. Mano tėvas viename tarminių tekstų rinkinyje pažymėjo, kad pravardės žemaičiams „atlieka panašią funkciją, kaip žargonizmai, – išreiškia grupinį solidaru...
Vilnius – nepaprastai įdomaus ir dramatiško likimo miestas; tai ypač pasakytina apie jo istoriją XX amžiuje. Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu miesto gyventojų sudėtis pakito itin radikaliai (tiek pokyčių per palyginti trumpą laikotarpį nedaug miestų yra patyrę). Todėl absoliuti dauguma dabartinių vyresnio amžiaus miestiečių yra pirmosios kartos atvykėliai, atsikraustę į Vilnių pirmaisiais metais po karo arba 6–7 dešimtmetyje – jų tėvai ir seneliai čia negyven...
Ugnės Žilytės piešinys Rugsėjo 30 d. Rostislavas Jevdokimovas „išėjo iš pogrindžio“, kuriame slapstėsi kelis mėnesius. Gyveno jis Gruzijoje, ir Tbilisio saugumo viršininkas kartkartėmis skambindavo jo šeimininkui: „Слушай, мы знаем что Евдокимов у тебя, и мы не против, но зачем же он выступает?“1 Dabar Leningrade jam grąžina konfiskuotą telefaksą, kopijavimo mašiną ir t. t. – anot Rostislavo, „вещички“2....
Kai nuslinkęs Gedimino kalno šiaurinis šlaitas prisišaukė archeologus ir atvėrė legendomis apipintų didvyrių kapus, prasidėjo istorinės atminties transformacija, į kurią pirmiausia buvo įtraukti mokslininkai. Tikrovė staiga suiro ir pradėjo srūti į savo ištakas, o netikėtas radinys pažadino pamirštą istoriją, visą laiką buvusią šalia. Tokia buvo parodos „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ idėjos aušra, o &scaron...