Nebūčiau pagalvojusi, kad pavyks prisiliesti prie tokios daugybės garsių XIX–XX a. pradžios žmonių biografijų. Žinoma, netiesiogiai – Sankt Peterburgo archyvuose. Jų darbuotojai viską duoda, yra malonūs ir geranoriški, bet ne visada viską gali. Sankt Peterburgo mokslų akademijos archyvas (Rusijos Federacijos MA archyvo filialas) dirba tris dienas per savaitę ir tik po septynias valandas. Duoda tik 5 bylas per dieną. Ir tik 9 darbo vietos, kelios – stalo kampai arba jų pusė! Kaip čia neprisiminsi...
Rugpjūčio 22 d. Poilsis. Ir ne bet kur, o Capri (čionykščiai kirčiuoja paskutinįjį skiemenį). Nelabai daug iš tos salos tikėjausi; todėl, kaip būna, gavau žymiai daugiau. Idealiai išraiškingas siluetas – sakyčiau, riterio balnas – primena Tahiti, irgi sudarytą iš dviejų dalių; be to, krantai tokie aukšti ir statmeni, o apylinkė – net Sorrento – tokiame ūke, jog visiškai aišku: esi vidury vandenyno. Turistiškos lėkštybės tiek ir tiek, bet ji prie salos kažkaip nelimpa. Mat gamta staigi ir ne...
Liepos 19 d. Vytautui Kaladei būtų sukakę 70 Jo vardu nepavadintos gatvės, jis užmirštamas per oficialius minėjimus, apie jį nerašo enciklopedijose. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 1972 m. Kauno įvykiuose dalyvavusiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos dokumentai atskleidžia, kad būtent dėl Vytauto Kaladės, sovietinio saugumo tardytojų pagrįstai vadinto pagrindiniu „masinio viešosios tvarkos pažeidimo“ kaltininku, drąsių ir ryžtingų veiksmų Romo Kalantos laidotuvių dieną pra...
Viena ryškiausių išpažintinės poezijos atstovių Sylvia Plath (1932–1963) dienoraštį pradėjo rašyti būdama 11 metų. 7–89 fragmentai rašyti 1950–1953 m. mokantis Smitho koledže. Po nepavykusio bandymo nusižudyti 1953 m. vasarą S. Plath į mokslus negrįžta ir šešis mėnesius praleidžia psichiatrijos ligoninėje, kur gydoma elektros šoku ir insulino injekcijomis. Ši patirtis tampa medžiaga romanui „Stiklo gaubtas“ (1963). Studijas baigė 1955 m., puikiai įvertinto rašinio tema – „Magiškasis veidrodis: a...
Rugpjūčio 6 d. Naktį praleidau Strasburgo viešbutėlyje. Iš ten suvažinėjau į Kolmarą Izenheimo altoriaus pasižiūrėti. Nepatiko niekas. Saldybė, abejotinas religingumas; tik Nukryžiavimo scenoje pritrenkia Kristaus kojos, Jono ir Marijos skriejanti grupė ir ypač mirties tamsa už kryžiaus.Pats Kolmaro miestelis – malonus, blizgančiais čerpių stogais. Tarp jo ir Strasburgo Vogėzų masyvas, miškai ir pilys. Visai netoliese Mittelbergheim iš Milašiaus genialaus eilėraščio. Bokštai, tiltai, fachver...
Liepos 20 d. Iš ryto – pas Krivošejinus. Ninos Aleksejevnos [Krivošejinos] pasakojimai apie Nabokovą. „У парижских эмигрантов был истинный его культ. Культ личности. На стуле он сидел не просто, а поперек, свесив ноги через поручень, и руку закладывал по-наполеоновски, но на одну пуговицу ниже.“1 Vėliau Maramzinas2 (jo bute sutikau ir Chvostenką3). Sukčiaus tipas; labai nesmagus juokas. Gavau pasiskaityti Varšavskio knygą „Незамеченное поколение“4, kurios pervariau apie šimtą puslapių. Įdom...
Emilija Jie vaikšto po didelį išpuoselėtą Kosciuškos karininko Fridricho Michalskio sodą. Sodyba kalvotoje Podolėje, Murovanos Verbkos (dabar Verbka-Murovanaja, Jarmolyncių r., Vakarų Ukraina) kaimelyje, kiek apleista, bet sodas gražus. Jis tyli, bet našlaitė Emilija, dėdės auginta ir lepinta, linksma, graži, nerūpestinga, jai tik aštuoniolika, prašneka pirmoji, taip netikėtai, kad Simonas krūpteli: „Kalbėjai apie Košarus. Galėtume ten gyventi.“ – „Galėtume, – pritaria Simonas, – bet ar ištve...
Liepos 8 d. Ilgas, bene pirmas toks Vakaruose dienoraščio protarpis. Sveikata, rodos, pasitaisė, bet buvo itin daug nesmagių kitos rūšies dalykų. Vis dėlto pagaliau „imu save į rankas“. Baigiau straipsnį (beveik 60 p.!). Kompiliacija, bet darbo nestigo. Surinkau vizas Europon (į Braziliją, kur planavau važiuoti, nepateksiu). Liepos 9 d. Studijuoju Beauvois1 knygą apie Vilniaus universitetą. Rašysiu recenziją. Liepos 10 d. Recenziją parašiau. Uff, rodos, darbai baigti. Liepos 11 d. Kraun...
Už didelių vartų Prie aukštų nebaigto statyti Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų stoviniuoja būrelis moterų su maisto ir rūbų ryšulėliais rankose. Jos bando užkalbinti sargybinius, šie veja jas šalin, keikiasi, šaiposi, grūmoja. Iš kiemo sklinda pageltusius medžius apraizgiusių varnų karkimas, ir moteris tos triukšmingos kalinių kaimynės ramina – gyvybės dar šiame kieme yra. Nuo miesto pusės privažiuoja karieta. Nesimato, ką joje veža, nes langai uždangstyti mėlynomis užuolaidėlėmis, bet visa...
Vienintelis man rašytas trumputis Czesławo Miłoszo laiškelis visai neseniai buvo išniręs iš jį pasiglemžusių popierių, bet ir vėl ten nugrimzdo. Tada rinkau medžiagą monografijai apie Tomą Venclovą. Turbūt Ramūnas Katilius man pasakė, kad vasarą į Vilnių atvažiuos Miłoszas, ir davė jo adresą: parašyk, gal sutiks pakalbėti apie savo draugą. Atsakymas atėjo greit: apie Venclovą – visada. Bet įspūdingiausia man pasirodė laiško pabaiga: „Apie mano buvimą Vilniuje viską žinos profesorius Algis Kalėda...