Aistė Kisarauskaitė. Įkalinta datose, arba Kodėl neapsilankė pas Evans?

Kazimiera Zimblytė – mitologinis dydis, kaip ir Teodoras Kazimieras Valaitis, paradoksalu – net menininkų vardai sutampa, abiejų kūryba ir eksponuojama toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Tik skirtingi tie mitologiniai svoriai, kūrybinių paieškų laukai, skirtingos ir pačios parodos.

Ekspozicijos fragmentas. Tomo Kapočiaus nuotrauka

Turiu pasakyti, kad jei su kai kurių autorių kūryba pasitaikė laimė susipažinti dar vaikystėje, suteikiant jai jausminių ir net kiek siurrealistinių interpretacijų, tai tiek K. Zimblytė, tiek T. K. Valaitis egzistavo tik kaip tėvų Kisarauskų pokalbiuose nuolat išnyrančios savotiška aura apgaubtos pavardės, nors abu lankėsi mūsų namuose ir šiaip gana dažnai susitikdavo. Tiesa, pas Kazę dirbtuvėje esu buvusi, tik dar tūnodama toje tarpinėje būsenoje, kai jau esi, bet dar nesi gimusi, tačiau visa tai vyko kaip tik septintajame dešimtmetyje, kurį ir siekia atskleisti paroda.

Net iš dažnai eksponuojamų menininkų retrospektyvų tikiesi tam tikro atvėrimo, pasitikrinimo, lygini atmintyje sugulusią nuomonę su paveikslų originalais, kurie, kaip ir priklauso menui, dažnai prabyla visai netikėtais balsais, staiga teigdami vos ne priešingus dalykus, tai šioms dviem parodoms skirti mano lūkesčiai buvo dar didesni arba tiesiog kaip paprastojo žiūrovo – suvokti, patirti, kaip šalia atsidūrę įvairūs paveikslai veikia savo visumą, išgyventi nematytus kūrinius, ieškojimų kelius, parodas lydinčiais tekstais/leidiniais rekonstruoti šių mitinių herojų gyvenimus, idėjas, charakterius, kontekstus. T. K. Valaičio paroda tai davė su kaupu, todėl jos daugiau neaptarsiu, pasilikdama prie K. Zimblytės, kurios nedidutė ekspozicija liko kaip rakštis, neatsakytas klausimas, neduodantis ramybės ne man vienai. Ekspozicijos vaizdas manęs šį kartą neįtikino, priminė vieną tų Agathos Christie ar kitų klasikų aprašytų nusikaltimo vietų, į kurias žiūrint pagrindinio herojaus neapleidžia jausmas, kad viskas čia –­­ lyg netikra, kelia įtarimą, nors sunku aiškiai nusakyti, kas konkrečiai yra ne taip. Paroda, žinoma, nėra nusikaltimo vieta, greičiau jau – menininko kūrybos ir praeities versija, ji irgi paremta daiktiniais įrodymais – paveikslais, objektais, kartais dokumentais, nuotraukomis. Parodos „Kazimiera Zimblytė (1933–1999). 7 dešimtmetis" pagrindu tapo „Lietuvos aido" galerijos Lietuvos dailės muziejui padovanoti menininkės piešiniai, monotipijos, eskizai. Gerai, sakykime, kad estetinius ir jausminius parodos teikiamus malonumus paliksime kiek šone, nes pati kuratorė Milda Žvirblytė pokalbyje su menotyrininke Kristina Stančiene „Už paveikslo briaunos" („7 meno dienos", 2015-01-23) teigia: „Kilo noras šią medžiagą susieti su jos pirmaisiais koliažais, abstrakčios tapybos darbais ir pakoreguoti susiformavusį požiūrį į dailininkės kūrybą, rekonstruoti visą šio etapo vaizdą."

Rekonstruoti visą etapo vaizdą – labai sudėtinga, neabejoju, kad žodelis „visą" pakliuvo tiesiog it literatūrinis papuošimas, nepretenduojant iš tiesų viską rekonstruoti, tačiau darbas neabejotinai sunkus, kaip, beje, ir malonus, primenantis „CSI kriminalistus" –­ kruopščiai sijojami faktai, iškeliamos ir paneigiamos versijos, atkuriamos situacijos ir kontekstai. Taigi, mėgindama sau atsakyti į tą daugelio serialų veiksmą užsukantį klausimą „Kas čia ne taip?", nusprendžiau viską patikrinti iš naujo, ieškodama įrodymų: paveikslų, prisiminimų, tikėdamasi patikrinti, gal net įsitikinti savo neigiamo įspūdžio neteisingumu, suprasti, kodėl žiūrovų teismui ar malonumui buvo pateikti būtent šie kūriniai, eksponuojami parodoje, ar galimos kitos versijos, tikėjausi pasikalbėti su liudininkais, kol kas taip pat apsiribodama kuratorės M. Žvirblytės pasirinktu septintuoju dešimtmečiu. Tokio sprendimo prasmingumu abejojau tik remdamasi sausu faktu, kad didelės menininkės retrospektyvos NDG dar nėra surengtos, tad turi būti labai aiški priežastis pateikti siaurą dešimtmečiu apribotą kūrybos pjūvį, tačiau šį klausimą planavau tikrinti pakeliui, atsiklausdama ir pačios kuratorės. Akivaizdu, kad nemažą laiko dalį tais metais K. Zimblytė leido Maskvoje, todėl dalis kūrinių bei kita medžiaga liko ten, ir ši aplinkybė gerokai apsunkina kuratoriaus uždavinius. Tai puikiai suprato ir M. Žvirblytė: „(...) paaiškėjo, kad trūksta informacijos apie dailininkės gyvenimą šiame dešimtmetyje."

Pradėjau nuo „Aido" galerijos, padovanojusios daugybę menininkės monotipijų, piešinių, eskizų Lietuvos muziejui, kurie, kaip teigiama, ir tapo parodos pagrindu. Ne visi, žinoma. Klausimas, kodėl būtent šis periodas ir šie piešiniai, ne tyliai kirbėjo, bet vis sukaukdavo kaip kokia užsikirtusi signalizacija, kalbant su galerijos direktore Birute Patašiene, kuri pasakojo taip pat perdavusi vadinamąsias K. Zimblytės popieriaus juostas, arba ritinius, tiesa, priskirtinas jau vėlesniam periodui, tačiau nepaprastai įdomias ir, nors praeityje eksponuotas, tačiau tikrai daugeliui nematytas.

– Toks kuratorės pasirinkimas, – kalbėjo B. Patašienė apie ekspoziciją.

Antrasis punktas – Modernaus meno centras, turintis nemažą K. Zimblytės tapybos darbų ir koliažų kolekciją.

– Į mus niekas nesikreipė, – atsakė Viktoras ir Danguolė Butkai, paklausti apie paveikslų skolinimą paro­dai.

Kituose tekstuose minėjau, kad pirmiausia, kilus klausimams, susijusiems su Lietuvos sovietmečio daile, kreipiuosi į savo nuolatinę konsultantę – mamą Saulę Kisarauskienę. O šį kartą tiesiog paprašiau duoti sąrašą žmonių, turinčių ar turėjusių K. Zimblytės kūrinių ir galėjusių juos paskolinti parodai. Taip taip, asmeniniai ryšiai, tad net jei ir negaliu pateikti nenuginčijamų įrodymų, kad kuratorė panašų sąrašą turėjo, tačiau ši informacija tikrai lengvai pasiekiama, ypač mūsų mažame Vilniaus miestelyje, vos didesniame už kokį Midsomerį, kur taip pat visi vienas kitą pažįsta. Taigi, pirma mamos paminėta pavardė – menotyrininkė Aldona Dapkutė, artimai bendravusi su Kaze (kaip ją vadino pažinojusieji) ir turinti du šios menininkės kūrinius, vieną jų – nemažą kaip tik parodoje eksponuojamo periodo paveikslą.

– Ne, į mane nesikreipė, – paklausta iš karto atsakė A. Dapkutė, tučtuojau pridėdama, kaip tuo ilgai negalėjusi atsistebėti.

Paprastas telefoninis pokalbis išsivystė į jautrų pasakojimą apie Kazę, jos, dar studentės, dalyvavimą etnografinėse ekspedicijose, iš kur minimu laikotarpiu menininkė sėmėsi idėjų savo kūrybai.

– Kažkodėl parodoje šis menininkei labai svarbus kontekstas menkai atsiskleidžia, – sakė A. Dapkutė.

Pokalbiai, net ir neilgi, pamažu pildo Kazės paveikslą naujomis detalėmis, prisiminimai čia pat, apčiuopiami, nieko nereikalaujantys, reikia tik priimti juos, kaip ir skambinant telefonu dar į vienus paveikslų namus – Vildžiūnų. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė taip pat stebisi.

– Nesikreipė. Toks kuratorės užmanymas, – girdžiu vėl.

Žinau, kad menininkės paveikslus saugančiųjų sąrašas, greičiausiai, ilgesnis – jų galėtų turėti ir Erika Dineikaitė, Dainora Juknevičiūtė, Mina Levitan minėjo turinti vėlyvesnio laikotarpio, vienas buvo pas Rasą Dočkutę, Stasę Mičelytę, tačiau, turbūt, pakaks. M. Ladigaitė-Vildžiūnienė pasakoja apie išdidžią Kazę, nenorėjusią net už pagalbą niekam likti skolinga. Pokalbyje išnyra Laidojimo namams sukurtas K. Zimblytės kūrinių ciklas, minimas tame pačiame K. Stančienės interviu su M. Žvirblyte, dabar esantis itin apverktinos būklės. Jis buvo eksponuotas ir Vildžiūnų galerijoje.

– Jau tada trijų paveikslų negalėjome pakabinti, buvo aptaškyti, sunykę, – pasakoja M. Ladigaitė-Vildžiūnienė.

– Nerūpėjo Kazei technologiniai reikalavimai, kaip ir daugeliui tos kartos menininkų, – prideda.

Nerūpėjo K. Zimblytei ir paveikslų datavimas, greičiau priešingai, „kūryboje Kazei buvo svarbus „egzistavimas erdvėje ir laike be jokių datų" (Elona Lubytė, „7 meno dienos", 2007 03 16).

Pamaniau, kad būtina kreiptis į dar vieną žmogų, tikrai galintį suteikti atsakymą, kodėl vis dėlto menininkė lyg prieš savo valią buvo įsprausta į tą konkretų dešimtmetį? Žinoma, tai – pati parodos kuratorė M. Žvirblytė.

„Visos Zimblytės kūrybos kontekste šis ankstyvasis etapas įdomus autorės vykdytų meninių ieškojimų požiūriu, ypač abstrakcijos genezės požiūriu. Be to, dalis parodoje rodomos medžiagos yra nauja."

Šiuolaikiniam žmogui būtų komiška neigti kuratorės teisę eksponuoti kūrinius pagal savo viziją ir schemą, tačiau sunku patikėti, kad galima atsirinkti, į kūrinius net nepažiūrėjus, taip ir norisi sušukti, kaip A. Christie detektyve: „Kodėl nepaklausė Evans?", ar tiksliau –­­ kodėl nesikreipė, neieškojo tų kūrinių? Tiesa, nedidelėje salėje visų sutalpinti nepavyktų, tačiau jei pirminis sumanymas –­ atskleisti tik K. Zimblytės abstrakcijos genezę, tuomet nevertėjo parodos vadinti „Kazimiera Zimblytė (1933–1999). 7 dešimtmetis". Menininkės ieškojimus abstraktumo kryptimi tikrai galima aiškiai jausti, ekspozicijoje judant nuo vieno kūrinio prie kito: Henri Matisse'as, Paulis Klee pamažu traukiasi, tiesa, dar palikdami vietos Henrykui Stażewskiui, kurio įtaką K. Zimblytei kartais prikišdavo amžininkai. Avangardo klasikas buvo puikiai žinomas Lietuvos dailininkams iš apsilankymų Lenkijoje, ten leidžiamų žurnalų „Projekt", kuriuos skaitė ir Kazė.

„Atsinešdavo vyno, kartais – kokį dailės žurnalą, man regis, dažniausiai lenkišką, nes daug kuo domėjosi ir lenkų kalbą mokėjo" (Audronė Girdzijauskaitė, „Šiaurės Atėnai", 2010 10 08). Atsiverčiu 1966 m. „Projekt" rinkinį, o pirmame numeryje – didžiulis straipsnis, skirtas H. Stażewskiui ir jo abstraktiems šlifuoto metalo reljefams. Nesakysiu, kad Lenkija – dar vienas kontekstas, bet grįšiu prie abstrakcijos genezės, kuri, atidžiai peržiūrėjus parodą, taip pat neatrodo tvirtai – jei kai kurie darbai, kaip dar veikiant P. Klee įtakai tapytas „Namas, kurio nėra" (1969) ir iš stačiakampių konstruojama, tačiau atpažįstama žmogaus figūra („Figūra", 1968), yra sukurti besibaigiant dešimtmečiui, tai paskutinis parodos paveikslas, nuostabi šviesiai žalia abstrakcija „Be pavadinimo" –­ 1965m. Tad arba jo datavimas yra netikslus, arba nuoseklų „abstraktėjimą" čia sunku matyti, tampa neatmestina ir versija, kad tai buvo dvi paralelinės kūrybos kryptys, kurių viena ilgainiui užgeso, ypač turint omenyje, kad kūrinių tvirtai nuomonei susidaryti yra per mažai ir dalis dėl nežinomų priežasčių tiesiog nepateko į parodą.

Jau supratote, kad šis tyrimas tapo panašus į niūrius Šiaurės šalių detektyvus, kur išaiškėjusi tiesa neteikia pasitenkinimo, o palieka tik kartėlį, taip ir neatsakydama į labiausiai rūpimus klausimus, iškeldama naujus: ar buvo galima gauti medžiagos, atveriančios, rekonstruojančios (ach, tas magiškas žodis!) Maskvos etapą, jo įtakas Kazės kūryboje? Kaip atrodė toji 1973 m. jai užsakyta Gnesinų aukštosios muzikos mokyklos scenos užuolaida, kurią mini daugelis rašiusių apie Kazę? Teiginys apie to meto rusų andergraundo dailininkų susidomėjimą abstrakcija, virtusį kone kultūrine epidemija, taip pat kelia abejonių. Galiu tik remtis dar vieno liudininko apklausa –­ skambinu Vladimirui Tarasovui.

– Ne, nieko panašaus, – teigia jis, neblogai pažinojęs to meto Maskvos meninio andergraundo gyvenimą.

„Remiuosi dabartinių 6–7 dešimtmečio rusų dailę ir jos kolekcionavimo procesus tyrinėjančių ir šią dailę kuruojančių autorių darbais, Maskvos neoficialaus dailės gyvenimo įvykių chronologija", – teigia M. Žvirblytė, vis dėlto pasilikdama šių autorių pavardes savo mokslinėms publikacijoms.

Čia įsiterpia Linas Jablonskis, Vilniaus universiteto Grafikos kabinete man bežiūrint Kazės piešinius ir monotipijas, monotoniškai kartojęs, kad noras knaisiotis po parodos rengimo užkulisius tėra asmeniškumas, netinkamas ir „neskanus". Ir iš tiesų, pamaniau, jis neklysta, aš tiesiog mėginau patikrinti savo asmeninio kartėlio ir nusivylimo jausmą, apėmusį po parodos, įsitikinti, kad klydau, kad nebuvo galima kitaip... Prisipažįstu – negražiai pykstu, nesugebu atleisti abejingumo kūriniams, su kuriais tenka dirbti, už kuriuos prisiimta atsakomybė. Nes kiekviena personalinė paroda žada, atveria, duoda. Arba žada ir atima – kaip ši.

K. Zimblytės „Abstrakti kompozicija" – čia