Negirdimais žingsniais mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu – įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę. (E. M. Remarque)

Ar dažnai susimąstome apie demonus, gyvenančius mumyse? Ar dažnai išdrįstame akis į akį susidurti su nežinojimu, kurio krauju pasruvusios ir išvargintos akys žiūri į mus ir klausia: „O kas toliau?" Ar pakankamai turime drąsos įsileisti tamsą vien tam, kad pas­kui atrastume bent dalelę šviesos? Visi šie klausimai yra inspiruoti genialios menininkės –­ Aliutės Mečys (1943–2013), menininkės, kuri turėjo surealistiškai irrealią* nuojautą su egzistencinių prasmių atspalviu.

Verta užduoti dar vieną klausimą: iš kur tiek egzistencinio siurrealumo jos pasaulyje ir kūryboje? Ko gero, iš gyvenimo patirčių, kurios tikrai nelepino jaukumu ir teigiamomis emocijomis. Menininkė gimė Vokietijoje, augo lietuvio ir vokietės šeimoje, kurioje nebuvo nei meilės, nei šilumos. Ji buvo auklėjama griežtai ir senamadiškai. Tėvai draudė piešti, tačiau, pablogėjus mergaitės sveikatai, šiek tiek atlyžo. Galbūt todėl Aliutei piešimas visada išliko egzistenciškai svarbus. Menininkė buvo gana intravertiška, mėgo būti viena, atsiskyrusi nuo pasaulio, kaip ji pati viename interviu teigė, anksti tapo atsiskyrėle, tarp vokiečių jautėsi svetima, pašalinė, keistuolė. Ji jautė kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo tragedijos, todėl turbūt sąmoningai pasirinko lietuvės tapatybę. Aliutė yra sakiusi, kad Lietuva yra jos kraštas, nors jame niekada nebuvo lankiusis...

A. Mečys kūryba aprėpia ne tik tapybą, bet ir scenografiją, kaukes, plakatus. Ryškiausias jos darbas teatre yra Gyorgy'o Ligeti operos „Le grand macabre" scenografija ir kostiumai. Jau šioje scenografijoje pasireiškė A. Mečys būdingos absurdo nuojautos. Tai buvo jos paskutinis darbas teatre, po kurio ji tik tapė. Aliutės paveikslams būdingos tamsios, sodrios spalvos, absurdiškos ir alogiškos kompozicijos. Ryškios nerimo, skausmo nuotaikos, galima įžvelgti autobiografiškumo. Visa jos kūryba – tarsi sunkus, kraujo pritvinkęs tvarstis, dengiantis opias, atviras žaizdas. Jos paveiksluose šmėžuoja hermafro­ditiškos būtybės, lyg pamėklės, žiūrovą stingdo stikliniai žvilgsniai, stebina kaukės, manekenai, seniai, ištįsę raukšlėti veidai, papilkėję kūnai, griuvėsiai. Kūriniuose daug mirties dvelksmo. Kai kurių darbų skleidžiama emocija primena tapytojo Franciso Bacono paveiksluose regėtus subjaurotus veidus ir rėkiančiųjų galvas. Žvelgiant į jos darbus nors ir nenorom, bet apsunksti.

A. Mečys kūryboje galima išskirti tam tikrus pasikartojančius motyvus, temas, taip pat savitą tapymo techniką. Keletą aspektų norėtųsi aptarti plačiau.

Realistiškumas. Visą darbuose esantį siurrealumo paradą menininkė perteikia realistiška tapymo maniera. Paveiksluose matyti kiekviena preciziškai ištapyta raukšlelė, rūbų klostės, realistiškas daiktų ir kitų objektų traktavimas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog toks absurdo kupinas turinys nėra labai suderinamas su realistiška forma, tačiau tai paveiksluose atveria naujų plotmių, kurių galbūt nepavyktų įžvelgti, jei būtų tapoma kitaip. Būtent ši realistinė formų traktuotė verčia mąstyti, jog A. Mečys paveikslų pasaulis nėra toks jau nerealus, kaip atrodo iš pradžių. Kūnų irimas, kaukės, mėsos, lavonai ir griuvėsiai yra kasdienybės atspindžiai, kurių niekas nenori ar bijo matyti, tačiau jie egzistuoja mūsų giliausiuose pasąmonės sluoksniuose – kaip Jungas pasakytų, kolektyvinėje atmintyje.

Mirties nuojauta. Daugumoje pasaulio kultūrų mirtis turi ypatingą reikšmę, ji siejasi su laidojimo ritualais ir netektį simbolizuojančiais ženklais. Mirtis gali kelti įvairių asociacijų, ji gali asocijuotis su išsivadavimu iš žmogiškojo pasaulio, baime, tamsa, šalčiu, tačiau bet kokiu atveju ji atrodo tolima ir svetima. A. Mečys paveiksluose mirtis yra artima, nuolatos šalia, kelianti egzistencinius klausimus apie būties vertę ir prasmę. Paveiksle „Mirštanti ir mirusioji" atrodo, jog mirtis yra vienintelė teisinga išeitis iškankintam moters kūnui, tačiau įsižiūrėjus į mirštančiosios akis, be sielvarto ir tuštybės, galima pamatyti išsigandusį, galbūt ne tokios vienišos mirties norėjusio žmogaus žvilgsnį. „Kompozicijoje su krintančiais numirėliais" žmogaus kūnas tampa nuasmenintu mirties ženklu, nebeegzistuoja konkreti žmogaus tapatybė –­ tik faktas, kad kažkada žmogus turėjo vardą ir individualią būtį, o dabar yra tik vienas iš daugybės negyvųjų, karo ir kitų žmonių žiaurumo auka.

Moters portretas. Gana įprasta yra matyti išdailintų formų moterį renesanso meistrų tapyboje arba šiandien jau nieko nebestebinančios G. Klimto Adelės veidą. Tačiau A. Mečys moteris yra labai toli nuo minėtųjų idealų. Daugumoje paveikslų ji vaizduoja save be jokio gailesčio ar pagražinimo. Ji vaizduoja suglebusią, suvargusią, susenusią moterį. Paveiks­luose „Autoportretas su paukščio kauke" arba „Senė su trimis galvomis" moteris atrodo kaip mitinė būtybė, atklydusi iš pačios menininkės vidaus, pragariškų gelmių. Nors fizinis moterų pavidalas atrodo išvargintas gyvenimo, tačiau kai kuriuose paveiksluose akys, neretai žiūrinčios kažkur į viršų, byloja apie užslėptą ryžtą ir stiprybę. Taip pat ji gana drąsiai vaizduoja senų moterų kūnus. Dailininkė yra sakiusi, kad jai įdomu stebėti, kaip kūnai sensta ir keičiasi. A. Mečys moteris negali būti pavadinta grožio etalonu, tačiau tikrai gali būti prilyginta stiprios dvasios idealui.

Kaukės ir manekenai. Šie įvaizdžiai A. Mečys paveiksluose yra tarsi netikrumo, bet kartu ir realybės štampas. Visada lengviau užsidėti kaukę, kuri yra kasdienybėje įprastas socialinis konstruktas, negu rodyti tikrąjį savo veidą. Tačiau neatrodo, jog Aliutė bijotų apsinuoginti, todėl jos kaukės kitokios –­ gąsdinančios, tarsi padedančios atbaidyti išorinius „demonus" ir kitus priešus. Kaukė taip pat yra kaip savotiškas pasirinkimas būti kažkuo arba niekuo: užsidėjus kauke virsti kitu savimi. Panašią funkciją atlieka ir į piešimo manekenus panašios figūros. Jos tarsi sugestijuoja, jog kiekvienas gali virsti aplinkybių valdoma marionete. Kaip kad Aliutė negalėjo pasirinkti kitų tėvų ar gyvenimo kitomis istorinėmis aplinkybėmis.

A. Mečys kūryba kelia daug klausimų, o aiškių atsakymų – ne tiek daug, kiek norėtųsi. Todėl teksto pradžioje kelti klausimai lieka atviri ieškojimams ir tolimesniems apmąstymams. Vietoj konkrečių atsakymų galbūt labiau tiktų poetiškas pasvarstymas, jog šios menininkės kūryba – tai tarsi makabriška simfonija, kurioje instrumentai vienas su kitu disonuoja, skamba garsiai ir čaižiai. Tokia muzika negali būti neišgirsta, tačiau jos ilgai klausytis taip pat darosi sunku. Jos darbai – kaip tikra absurdo drama, kurioje egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu, beprasmiškomis replikomis. Taigi, ar užteks kiekvienam žiūrovui stiprybės likti nepaveiktam dailininkės kūrybos?

* A. Mečys sukurtas savo kūrybos apibūdinimas (vok. irr ­– beprotiškas, keistas).

Iš nieko nepasidarai stiprus. Ir, aišku, stiprus esi ne iš džiaugsmo. Stiprybė visada vidinė, bet ją tapau išoriškai. (A. Mečys)

Aliutės Mečys paroda iki 2015 m. vasario 8 d. veiks M. Ži­linsko galerijoje Kaune.