Šukė, atspindinti saulę

Kai kurios istorijos blyksteli tarsi šukės įsaulyje. Šitaip jos perduoda žinią ne vien apie save, bet ir apie saulę. Tokie yra pasakojimai, galintys pakeisti istoriją – Didįjį Pasakojimą, pagal kurį įprastai matuojamos ir pasakojamos visos kitos istorijos.

Viena tokių istorijų – tekstas apie Austrijoje gimusios, Gvatemaloje 98 metų sulaukusios ir ten palaidotos menininkės Elizabeth Wild (1922–2020) gyvenimą ir kūrybą. Studijavo dailę, su šeima bėgo nuo nacių, apsigyveno Buenos Airėse, dirbo tekstilės dizainere fabrike, ištekėjo už šveicaro tekstilės pramoninko. Kurį laiką vadovavo antikvariatui Bazelyje. Jos vardas šmėkštelėjo grupinėse parodose, būta tapybos darbų ekspozicijos: žinių, kad tuomet sublizgėjo, nėra. Bazelyje, būdama 73 ar 74, pradėjo kurti koliažus iš blizgių spalvotų žurnalų iškarpų. Toliau kūrė persikėlusi į Gvatemalą, ten gyveno kartu su dukterimi menininke Vivian Suter. 2014–2022 m. su dukterimi surengė keletą bendrų parodų ir personalinių koliažų parodų visame pasaulyje. Jos darbų įsigijo keletas prestižinių meno muziejų, išleista monografija, kalbėta apie fenomeną. Šiandien E. Wild paveikslą (16–20 cm pločio ir 23–28 cm aukščio) galima įsigyti už 5–7,5 tūkst. JAV dolerių.

 

 

Kosmosas nuo Gvatemalos iki Lietuvos

Ši istorija būtų panašiausia į toli nuo mūsų susapnuotą sapną, jei ne Vilniuje atidaryta ypatinga, daugeliu atžvilgių iškalbinga paroda. AP galerijos Užupyje antrasis aukštas marguoja Loretos Skripkutės-Gutauskienės (g. 1939) fantastiškais spalvotais ženklais ir kompozicijomis, išgautais iš tekstilės skiaučių. Paroda pavadinta „Metų monotonija“ (veiks iki vasario 26 d.).

Vilnietė menininkė pristatoma kaip žmogus, kurį, sulaukusį 61-erių, pagavo kūrybinė banga ir nešė devynetą metų. Per šį laiką sukurta arti 100 darbų. Dailininkė, turinti muzikantės išsilavinimą, kadaise turėjusi ir talentingos pianistės užtaisą, tačiau jį iškeitė į rūpestį šeima. Joje žinomas menininkas sutuoktinis – rašytojas, tapytojas Leonardas Gutauskas (1938–2021) bei į dailininkus išaugę sūnūs Tadas ir Simonas. Rūpintoja – moteris, motina, aukojusi save menininkų vyrų labui. Galima sakyti, palaikiusi Lietuvos kultūrą nematomais darbais, be kurių neužaugintum nieko. Galiausiai, išmušus lemtingai valandai, tų pačių vyrų palaikoma išskleidė savo nuostabų, tvarų ir absoliučiai originalų kūrybos žiedą.

Abi menininkės – Elizabeth Gvatemaloje ir Loreta Lietuvoje – labiausiai panašios vėlyvu, tačiau itin ryškiu proveržiu. Bet ne tik juo. Įdomu ir netikėta, kad labai didelei daliai E. Wild koliažų būdinga netiksli simetrija, medžio-paminklo kompozicija, pastebima ir „Metų monotonijos“ autorės darbuose. Abiem būdingas ir spalvingumas, geometriškumas, abstraktumas, dekoratyvumas. Sąsajos arba su majų (E. Wild atveju), arba baltiškąja (L. Gutauskienės atveju) simbolika. Galėtume tik spėlioti, kokiais keliais visa tai tampa dailės darbų išraiškos elementais.

Net jeigu būtume prisivaikščioję po parodas, matę menininkės sūnaus T. Gutausko spalvotų skulptūrų ir kilimų, jos vyro L. Gutausko iliustracijų vaikiškoms ir nevaikiškoms knygoms, negalėtume nuneigti L. Gutauskienės savarankiškumo ir specialios, vien tik jai skirtos ugnies – to, kas kadaise vadinta Dievo skrepleliu. Turbūt teisūs ir visi „Metų monotonijos“ interpretatoriai, kalbantys apie kosmosą, misticizmą, mitologijos atšvaitus, pirmapradį raštą, menininkės spalvų pojūtį, iš būtojo gyvenimo skiaučių dėliojamą ir atgaivinamą gyvybės medį. Ir – būtinai paminėkime kryžių ar kryžiuką – elementą, paralelinį simbolį, kurio, regis, sąmoningai vengė E. Wild – žydo tėvo ir katalikės motinos duktė – ir kurį sąmoningai ar ne visada sąmoningai akcentavo L. Gutauskienė. Ne tik simboliais, bet ir pavadinimais, ne sykį sutampančiais su katalikiškomis šventėmis („Žolinė“, „Velykos“, „Sekminės“).

Ir ką „Metų monotonija“ mums primena? Ką galėtume vadinti ją įkvėpusiais objektais? L. Gutauskienės individualumo ir unikalumo nenuneigtų nė mūsų turimos žinios apie spalvotus krikštus – senuosius antkapinius paminklus, iki XX a. vidurio paplitusius Mažojoje Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Spalvotus! Daug ką šiandien gali suklaidinti vėjo nugairinti krikštai – jie kadaise buvo ne mažiau spalvingi nei monumentalios „Metų monotonijos“ kompozicijos. Buvo puošiami mėlynos, geltonos, žalios, raudonos, juodos ir pilkos spalvomis. Mėlyna ir juoda dažniausiai naudotos fonui, o žalios, pilkos arba baltos spalvos dažais įrašomi mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos.

Ornamentams artimos figūros, atvira ar nujaučiama simbolika, iš drabužių skiaučių formuojamas reginys, kryžiai ir simetrija, tekstilės sudaromas minkštumo, žmogaus apdarui artimos materijos įspūdis – nori ar nenori – kuria sąsają su vienu ypatingu, simbolinę, ritualinę ir dekoratyvią paskirtį turinčiu apdaru – liturginiais rūbais. Tie, kurie matė bent vieną jų ekspoziciją, gebės nesunkiai įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas „Metų monotonijos“ eksponatas galėtų atrodyti ant dvasininko ar šamano nugaros. Ar tai irgi vien tik atsitiktinė parodos lankytojo fantazija?

Tarp nežinančiojo šviesos ir žinančiojo arogancijos

Tekstilės menui priskiriami kūriniai iš panaudotų drabužių ar specialiai atrinktų audinių skiaučių – jokia naujiena. Skiautinių menas randa vietą įvairiose galerijose. Ši technologija turi savo taisykles, kurių laikantis ir gludinant įgūdžius galima pasiekti neįtikėtinos precizikos bei estetikos. Skiautinių darbai neretai nustebina ne vien turiniu, bet ir meistrišku atlikimu. O apžiūrinėjant maždaug porą kvadratinių metrų sienos dengiančius L. Gutauskienės darbus, ypač iš arčiau, matyti gerokai grubūs sprendimai: stambūs, nelygūs, tarytum skuboti dygsniai ranka, ne visada suvaldytas, skersuojantis, besiraukšlėjantis audinys, kreivos mašininės siūlės. Tarsi autorė neturėtų supratimo apie siuvimo technologijas, siūlių įvairovę, netgi ne tekstilės menininkams, o paprastiems siuvėjams keliamus kokybės reikalavimus. Arba tarsi būtų vis dar tokia naivi kaip vaikas, trykštantis jokių taisyklių nevaržomu kūrybingumu, nesąmoningai kuriantis šedevrus. Galėtume taip pat įtarti, kad viskas buvo daroma tyčia, prioritetu pasirinkus iš šiek tiek didesnio atstumo matomą reginį. O galbūt buvo skubama, kad nepabėgtų įkvėpimas, derinio vizija. Skubama pasisakyti, kai tiek metų tylėta, stebint, įsiklausant, ką ir kaip daro kiti – sutuoktinis, sūnūs, kiti menininkai. Tarsi vyktų žūtbūtinė kova, aistringa savasties manifestacija atmetant dvejones ir smulkmeniškumą. Visas 9 metų darbas galėtų priminti ir automatinį rašymą. Ir niekas – juolab šiuolaikines, kompiuterizuotas tekstilės technologijas įvaldę kūrėjai – neturėtų teisės dėl tokio pasirinkimo priekaištauti.

Vietoje žiūrėjimo iš arti į abejotiną dygsnelių kokybę derėtų atsitraukti optimaliausiu atstumu ir pajusti kaitrią, žaižaruojančią kūrybos ugnį, profesionalumo kanonų nepaisančią mėgėjiškumo dvasią pačia geriausia prasme.

Ir argi „Metų monotonija“ negalėtų būti viena geriausių progų aptarti mėgėjiškumo svarbą ir paskirtį? L. Gutauskienės fenomenas šiuo atveju – įspūdingas iš audinio skiaučių sukurtas, arba skudurinis, laiškas iš nežinojimo vandenyno, teigiantis ir atnaujinantis kai ką itin svarbaus.

„Pastebėjau, kad pasaulis kur kas mažiau kentėjo nuo nežinojimo nei nuo pretenzijų į žinias. Padorumui ir progresui kelia grėsmę ne skeptikai ar tyrinėtojai, o fanatikai ir ideologai. Joks agnostikas niekada nieko nedegino ant laužo ir nekankino pagonio, eretiko ar netikinčiojo“, – esė „Mėgėjiškumo dvasia“ tvirtino amerikiečių istorikas Danielis Boorstinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad mūsų amžiuje grėsmę kelia rentabilumo sindromas, ir jis ypač grėsmingas, nes apsimeta apdairumu. Profesionalų arogancija, istoriko manymu, skatina kultūrinių rūšių išnykimą. Pasak D. Boorstino, pasaulis būtų dykuma, jei žinotume visus atsakymus, bet, kita vertus, kiekvienas iš mūsų turi džiovinančios galios, kuri galėtų būti panaudota tam, kad pasaulis taptų mažiau įdomus dėl mūsų pretenzijų žinoti.

Panašu, kad L. Gutauskienės laiškas iš nežinojimo vandenyno ar kosmoso mus pasiekė per žinovus. Kita vertus, tai juk nereiškia, kad parodos autorius ir lankytojas negalėtų susitikti kaip du begalybę reflektuojantys nežinantieji.

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.