Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu 1901–1907 m. Franzas Kafka intensyviai piešė. „Anuomet tie piešiniai mane džiugino labiau nei bet kas kita“, – rašė jis laiške Felicei Bauer 1912-aisiais. Šių metų lapkritį Miunchene pasirodė knyga „Franzas Kafka: piešiniai“, į kurią pirmą kartą sudėti visi jo 240 piešinių, kuriuos rašytojo bičiulis Maxas Brodas kruopščiai rinko ir saugojo kartu su rankraščiais. Pusė piešinių publikuojama pirmą kartą. Jie visuomenei tapo prieinami po Izraelio laimėto ilgamečio teismo proceso su M. Brodo sekretorės įpėdine. Knygą parengė Andreas Kilcheris ir Pavelas Schmidtas.

Vilma Mosteikienė

 

 

Rašytojas Helmutas Krausseris Kafką pavadino „visiškų nevykėlių stulpininku“ ir tąja nepagarba pataiko gana tiksliai: Kafka rašo nevykėliams, rašo apie nevykėlius ir rašo kaip nevykėlis – vargu ar esama bent vieno laiško, kuriame jis savęs nesudirbinėtų, neminėtų savo neigiamų savybių, fizinio silpnumo, sudėtingo charakterio. Kartais tai tampa manija, tačiau dažniausiai – išjausta ir apmąstyta. Savyje, kaip ir kituose, jis mato tai, kas menka, vargana – kas visiškai atriboja nuo didžių dalykų. Kafkos gyvenime nėra vietos trium­fui. Aklas pompastikai, pernelyg skeptiškas, kad turėtų iliuzijų, visiškai atsidavęs tikroviškumui, kad ir vien paties susikurtam.

Visa tai tinka ir Kafkai piešėjui, su kuriuo išsamiai ir visapusiškai susipažįstame tik dabar. Jam pačiam tikriausiai nebūtų kilusi mintis save vadinti piešėju, tačiau šie piešiniai mus domintų ir tuo atveju, jei juos būtų sukūręs ne „Metamorfozės“ autorius. Pavyzdžiui, tas vyras smaila skrybėle, už kurio tyko pamėkliška, o kartu ir juokinga būtybė. Jos šis, regis, nepastebi: koks patiklus ir vis dėlto rimtas! Arba ta tušu nupiešta dama su absurdišku galvos apdangalu, priešais ją ateina vyras – tiesą sakant, visas jo kūnas – vien didžiuliai auliniai batai, bet užtat koks susireikšminęs! Kas nutiks, kai tiedu pasipūtėliai susitiks?

O antai rankom ir kojom švytruojantis mažagalvis vyriukas – linksmesnis nei priderėtų Kafkos figūrėlei. Piešėjui Kafkai gestai dažniausiai svarbesni nei fizionomija. Žinoma, iškart pagalvojame, kad pasakotojas Kafka buvo gestų meistras, niekada iš akių nepaleidęs kūno, o veidus dažniausiai apibūdindavęs glaustai ir lyg tarp kitko.

Kitame piešinyje vienas toks neša vėliavą, jį supa judrūs kūnai – skubantys, galūnėmis mosikuojantys, siūbuojantys, tarsi aplinkui siaustų audra. Smagiausia, kad nepastebime jokių kūrybinių pastangų, tiesiog jaučiame, kad Kafka galvojo apie kažką kitką – jei nežinotume, kad jis žiauriai nemėgo kalbėti telefonu (per visus sužadėtuvių metus Felicei skambino tik porą kartų), manytume, kad paišyta kalbant telefonu.

Piešinių apačioje puikuojasi antspaudas: „Max Brod’s Literary Estate“. Viena vertus, spontaniškai savęs klausi, koks gi neišmanėlis uždėjo guminį ant­spaudą ant Kafkos piešinio, kita vertus, kaipmat nurimsti, nes literatūros istorija šį antspaudą sukilnino: jis piešinių negadina, ne, jis juos kontekstualiai papildo. Kafka ir Brodas – neprieinamas genijus ir amžinas jo palaikytojas, savigrauža ir garbintojas – po mūsų kolektyvinę fantaziją klydinėjanti pora kaip Don Kichotas ir Sančas Pansa (tik iliuzijų neturintis Kafka panašesnis į Sančą, o nepataisomas entuziastas Brodas – į Don Kichotą). Taigi visiškai dėsninga, kad žaismingi dr. Kafkos piešiniai išdidžiai ir įkyriai paženklinti žymiausio palikimo saugotojo antspaudu.

 

Franzo Kafkos piešinys

 

Bet kas gi tas rankas grąžantis susirietęs žmogus prie stalo? Jis kažko lūkuriuoja, bet ko? Kodėl jo plaukai tokie pasišiaušę, susivėlę? Veidas keistai perkreiptas, bruožai labai konkretūs, gal net šiek tiek panašūs į paties Kafkos – bet ar įmanoma jį įsivaizduoti tokioje dominuojančioje padėtyje? Nuramina anas klasikinis autoportretas, kuriame iš lapo žvelgia Kafka: tiesus, rimtas ir stebėtinai atpažįstamas, o tuo metu virš jo sklando akiniuota dama, išsyk ir kvaištelėjusi, ir gniuždančiai autoritetinga. Ar jiedu susiję, ar tik atsitiktinai dalijasi popieriaus skiaute? Niekada nesužinosime.

Dar yra tas piešinių sąsiuvinis, iškart matyti, kad čia jo ambicijos didesnės. Žmogeliukai atsiranda iš kelių taupių brūkštelėjimų tušu: vienas susmukęs, tarsi jį būtų apleidusios jėgos, kitas žygiuoja į mūšį aukštyn išsviesdamas koją, tačiau neįmanoma įsivaizduoti, kad tą mūšį jis laimėtų. Kafka šiame sąsiuvinyje ne tik paišinėja, bet iš tikro yra piešėjas, ir galima tik stebėtis, kokie išbaigti, gyvybingi jo piešiniai, nors ir atrodo sukurti be jokių pastangų.

Žinoma, patyręs dailininkas sugebėtų daug geriau iliustruoti, pavyzdžiui, kad ir „Ameriką“ („Verschollenen“), linksmiausią Kafkos romaną. Visi tie maži, sutrikę žmogeliukai, be išimties vienspalviai, įstrigę neišnarpliojamose gyvenimo pinklėse, bet kupini keistos energijos. „Aš nebegaliu tęsti. Aš tęsiu“, – galėtų jie šūktelti kito visiškų nevykėlių bardo Samuelio Becketto žodžiais. Nes savičiausia – tas virš jų plevenantis smagumas, ne jų pačių, o juos ant popieriaus įkeldinusio vyro. Giliai komiška jau vien tai, kiek išties mažai rašalo ir štrichų tereikia norint sukurti nesupainiojamą mažą asmenybę. Sunku įsivaizduoti, kad tuos lengvučius piešinius sukūręs stulpininkas buvo nelaimingas žmogus.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit Literatur“, Nr. 42, 2021-10-14