Giedrė LEGOTAITĖ. Iš kitos svetimšalio pusės

Uždarė festivalį „Kaunas mene. Kalbėjimasis“

Festivalio „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ paskutinis renginys –­ menininkės Jūratės Jarulytės audiovizualinė paroda SVETIMŠALIO IŠBANDYMAS. Šiųmetė tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio koncepcija – „kalbėjimasis“ –­ šia uždaromąja paroda atliepiama dvejopai: tiesiogiai ir kartu „tarp eilučių“. Menininkė šioje parodoje palydėjo suvokėją į kelionę, kurioje ji jau buvo. Pritemusiose „Meno parko“ erdvėse buvo rodoma dokumentacija iš autorės kelionių Haityje, Suomijoje, Indijoje. Ekspozicijoje taip pat buvo projektuojamas Leah Gordon (Haičio bienalės, kurioje J. Jarulytė dalyvavo, kuratorės) filmas „ATIS –­ The Sculptors of Grand Rue“ (2008, 34 min.). Taip pat parodoje buvo galima pasiklausyti „BlowUp Records“ studijos (Port o Prensas, Haitis) repo muzikos įrašų. Taigi, ekspozicijoje „dalyvavo“ ir kitų autorių darbai, kurie kartu sukūrė autentiškesnę svetimšalio jauseną. Idėja eksponuoti šiuos darbus šalia savo kūrinių... skamba idėjiškai pozityviai.
Jungdama keleto kelionių įspūdžius, parodoje J. Jarulytė pakvietė suvokėją į diskusiją bei kėlė identiteto kitimo, priklausomai nuo vietos (į žodį „vieta“ talpinant klimatą, kultūrą, tradicijas, rasę ir t. t.), klausimą. Buvo įdomu išgirsti faktą, jog dar prieš šią parodą, pasakodama ir rodydama klajonių vaizdus kitiems, menininkė pasijusdavo kaip svetimšalė dėl patirčių nelygumo paveikto „atstumo“ tarp klausančiųjų ir jos pačios.
Greičiausiai ekspozicijoje dėmesį patraukė videoinstaliacija (Be pavadinimo (Port o Prensas), 2012, HD, 4 min. loop). Instaliacija – projekcinis diptikas. Dvi didžiulės drobės, lauždamos galerijos erdvę, keičia įprastą „balto kubo“ panoramą. Diptiko plokštumose perteikiami vaizdai –­ bėgantis vanduo bei tolstantis arba artėjantis krantas su įsirėžusiu laivo denio kraštu kadre.

O kas yra svetimšalis?

„Kalbėk su manimi, palé avem“Svetimas, nes nejauku, taigi ir nesaugu. Ir imi galvoti: nuo kurio momento pasikeičia tapatumo suvokimas? Žmogus pradedi daugiau mąstyti apie savo tapatumą gavęs stipresnį dirgiklį. Atsidūrimas naujoje aplinkoje, natūralu, į žmogiškosios sąmonės paviršių iškelia suvokimo paieškas. Keliauninkas supranta esantis kitoks nei vietiniai gyventojai. Įveikti šias nežinomumo sienas yra reikalinga patirties anga.
J. Jarulytės paroda – mažai lietuviams pažįstamo krašto „neturistinis“ pažinimas. Menininkė, vaikščiodama poilsiautojų nepramintais Port o Prenso miesto takais, fiksuoja praeitą gruodį andegroundinėje Haičio bienalėje jos vykdyto projekto momentus. Projektas – dėl pažinimo, bendravimo, ryšio sukūrimo vystytas veiksmas. Čia autorė gamino vakarienę su  Port o Prenso gyventojais bei bienalės dalyviais. Kad aiškiau būtų: antroji geto bienalė 2011 m. vyko nuo lapkričio pabaigos iki gruodžio vidurio, kur visi darbai turėjo būti sukurti ir eksponuoti Haityje.
Kūrinyje „Kalbėk su manimi, palé avem“ (2011–2012, projekto 2-ojoje Ghetto Bienalėje, Port o Prensas, dokumentacija, 34 min.) – vietinis / vietinių „peizažas“. Akiai nauji vaizdai, filme girdima kalba, akcentas... visa tai taip svetima. Ir grįžtant prie to, „kas gi yra svetima“ –­ nežinoma, nepažįstama, negirdėta, nematyta, nebūta... daug „ne“. Vaizdelis virš stogų, kur panašu, kad pusė gyvenimo sukrauta namukuose (vaikystėje panašius būstus su kiemo draugais darydavome), kita pusė – ant. Bet kartu atrandi daug panašumų su tolimu kraštu, jo gyventojais. Ta pati apranga (džinsai, Supermeno maikonas, automobiliai (mersas)) – žinomas vaizdelis iš, sakykim, Kauno gatvių. Gražūs, šilti veidai (skamba banaliai lyriškai, tačiau ne visada pavyksta palikti poeziją toliau).

Jeigu jau šeimininkė įsileido į virtuvę gaminti – kiek svetimšalio lieka?

„Vakarienės“ vienalaikis projektas, panašu, buvo tarsi minėta anga sienoje. Paprastai svečių statuso asmenys nesisukioja prie puodų. Dėl to juk sumenksta svetimšalio etiketė. Kasdieniškas veiksmas ir buitinė jo vieta pakeičia savijautą. Stebėdamas matai, kaip dvi kultūros bando suprasti viena kitą. Ir tai – ne personažai.
Įdomus pats faktas, jog aptariamoje parodoje patekusi dokumentika iš Haičio –­ informacijos cirkuliacija, gauta iš efemeriško kūrėjos meninio-socialinio projekto: vakarienės lietuvių-kreolų kalba.
Haičio bienalės interneto puslapyje paskelbtas autorės tekstas apie projektą „Kalbėk su manimi, palé avem“ 1 nurodo intencijas ir priemones: nukeliauti iš vienos pasaulio periferijos į kitą ir komunikuoti su vietine menininke gimtosiomis kalbomis (lietuvių ir kreolų) prieš tai jų nesimokius ir nevartojant prancūzų bei anglų kalbų (kaip tarptautinių). Pati autorė, aiškindama šį savo projektą, mini tokius reiškinius kaip stereotipai, centras, periferija, prestižas, nereikšmingumas, tradiciniai bei profesionalieji menai ir siekia pakeisti nusistovėjusią nuomonę, atkreipti dėmesį į vietinės kalbos išnykimo šešėlį, suvienodinus ją su dominuojančia, galingesne lingvistine aplinka. O pastarojo atgarsius seniai girdime ir savo tautoje. Rastame bendrume kyla supratimo jausmas, ekspozicija rodoma per asmeninę patirties prizmę.
Prisijungiant prie autorės svarstomo vertėjo naudos klausimo, reziumuojamos paradoksalios mintys, jog norint geriau suprasti kitakalbius, į pagalbą pasitelkus vertėją, dažnai atsiranda netikslumų, klaidų, kurios veda į nesusikalbėjimą. Autorė atkreipia dėmesį, jog nykstant kalbai, miršta ir unikalūs mąstymo, gyvenimo būdai.

Leah Gordon. ATIS-REZISTANS –­ THE SCULPTORS OF GRAND RUE

Itin įdomus (suprantama, kodėl menininkė nutarė jį įtraukti į ekspoziciją) Haičio bienalės kuratorės Leahos Gordon vaizdo darbas „Atis-Rezistans – The Sculptors of Grand Rue“ (2008, 34 min). Filmo herojai – Grand Rue gatvėje kuriantys menininkai. „Grand Rue yra viena pagrindinių gatvių Port o Prenso, Haičio sostinės, centre. Pietinėje jos dalyje įsikūrusioje bendruomenėje nuo senovės susipynę tradiciniai amatai, menai ir religinė praktika. Šiuolaikiniai žinomi Haičio menininkai Celeur, Eugéne, Claude ir Guyodo yra užaugę skurdžioje geto atmosferoje. Savo kūryboje jie naudoja „išsivysčiusio pasaulio“ atliekas, nusėdančias Haityje, tuo pačiu atveria Afrikos bei Haičio kultūrinį lobyną bei savitą požiūrį į politinę, ekonominę situaciją pasaulyje“, – teigia J. Jarulytė. Filmas parodo ten vykstantį kūrybinį gyvenimą, tenykščių menininkų mąstymą, tikėjimą. Neformaliuose interviu perteikiamas „vudu ir meno supynimas“ į viena. Tenykščiai save laiko itin dvasingais žmonėmis, mylinčiais egzistuojančias dvasias. Nešvarių gatvelių vaizdas tik iš pradžių atrodo atstumiantis, bet išgirdus kalbinamo autoriaus žodžius: „sunkus darbas ir džiaugsmas“, kuriais apibūdina kūrybinę geto dalį, neįprasta aplinka tampa jaukesnė...

Svetimam suteikti žinių

Ekspozicijoje buvo transliuojami vaizdai iš J. Jarulytės kelionės Indijoje („Mysore Bone Setters“, 2009, eksperimentinė dokumentacija, be garso, 56 min.), Mysore, kur menininkė dirbo kartu su natūralios medicinos daktaru ir kushi, tradicinių Indijos imtynių, praktikuotoju Mohamedu Khasimu. Šioje dokumentikoje galima pamatyti užfiksuotus mūsų kraštui neįprastus gydymo metodus. Taip pat buvo pateikta videodokumentacija iš projekto, vykusio meno ir mokslo laboratorijoje Helsinkio universiteto Kilpisjärvi biologinėje stotyje (Laplandija, Suomija). „Atnešdama“ savo klajonių dokumentinę medžiagą į galerijos erdvę, J. Jarulytė dalijasi informacija, įgyta kelionių metu, ir taip pasiekia didesnį recipientų ratą.
Taigi parodos tikslas – mano manymu – yra iš dalies atkurti menininkės inspiruotą kontaktą (arba tiesiog jį užmegzti) su tokia skirtinga, tiek mažai mums pažįstama kultūra bei vietove, tačiau kartu ir artima dėl bendrų, charakteringų mažos tautos, kuri mažaĩ įdomi „vakarams“, bruožų. Čia jokiu būdu nesiekiu pasirodyti nejautri arba per daug jautri šalies patriotė. Jei grįžtant prie lyrikos – tuomet siekiu pareklamuoti tiesos patriotizmą. Kaip ten sako: biednas, bet teisingas, ar ne? O mes per dažnai ir biedni, ir neteisūs.
Susidomėjimas atsiranda tuomet, kai, matydamas skirtumus, ieškai panašumų. Kaip visada, smagiai krypstant hipotetine linkme, buvo labai įdomu (bandyti) suvokti ekspoziciją, jos priežastį, tikslą, mintį, žinutę... Filosofiškai nuteikė. Tačiau ne paniškai, o ramiai filosofijai. Tokiai, kada susimąstęs apie žmogaus egzistenciją, ne panikuoji, apimtas nebuvimo baimės, o smalsauji... su perspektyva patenkinti smalsumą.
Su „Svetimšalio išbandymu“ nuo 2008 m. kas metus rengtas festivalis „Kaunas mene“, nusiteikęs suorganizuoti dar galingesnį tarptautinio šiuolaikinio meno užtaisą mieste, atsisveikina iki 2014 metų.

Ir pabaigoje: kai egzotika tampa nebeegzotiška

Kai svetimas tampa artimu. Kai nežinomybę pakeičia suvokimo jausmas. Tokius jausmus buvo galima „sugalvoti“ stoviniuojant prie eksploatuotos dokumentacijos. Man patinka galvoti, jog Haičio kraštui esu mažiau svetima. Gal ir išbandymas būtų lengvesnis.

1 http://www.yoonsoo.com/ghetto/files/archive-files/jurate.html