Ieva Gudaitytė. Mirties baimė ir amžinas grožis

Pradedu išpažintimi: vizualiosios kultūros pasaulis man visuomet atrodė mažiau demokratiškas už garsinį. Reginio – simbolio, ikonos, veido – prievolė ir privilegija yra koncentruoti dėmesį ir (perkamąją) galią: televizija nužudė radijo žvaigždę, iš stendo žvelgiantis politiko veidas veikia efektyviau nei debatai forume, memai pakeitė anekdotus. Perduodamos žodžiais ir atvaizdais tiek kasdienybės gairės, tiek atmintis neišvengiamai kažką pameta, nors, ko gero, ateities archeologai skaitmeniniame pasaulyje atras ir tai. Skaitmeninės kultūros ir meno tyrėjai būsimus atminties lobynus (o gal sąvartynus?) pranašauja meno kūrinių tokenizacijos kontekste – kažkiek paradoksalaus proceso, svyruojančio tarp noro decentralizuoti ir baimės prarasti. Ką besikeičiantys pasaulio pažinimo formatai daro su mūsų juslėmis, o laikas – su kultūrine verte? Koks pastarosios santykis su (menamu) vaizdo monopoliu?

Meno rinkos nesuprantu taip gerai, kad galėčiau paaiškinti skaitmenizuotų kūrinių vertės mainus. Labiau domina technologijos ir meno santykis, kai fizinis objektas verčiamas į skaitmeną (tokenizacija) ir šios skaitmeninės versijos (kartais dar vadinamos skaitmeniniu dvyniu, angl. „digital twin“) įkeliamos į decentralizuotą informacijos laikymo sistemą (block­chain). Tokenai – žymės, žetonai – gali būti bet kokia informacija apie kūrinį: nuo jo fizinių savybių iki istorijos (pvz., kur kūrinys buvo saugomas, kokiose parodose eksponuojamas, restauruojamas ir pan.). Lietuvoje fizinių darbų tokenizacija dabar vieninteliai (mano žiniomis) užsiima „Superhow?“, o vienintelis skaitmenizuotas fizinis kūrinys yra Olego Celkovo aliejinės tapybos darbas „Galva su kojomis“. Greičiausiai daug kam teko girdėti apie nepakeičiamus žetonus (Non-Fungible Tokens, NFT) – tokenų rūšį, kurioje, kitaip nei kriptovaliutos atveju, informacija yra unikali (analogijos būtų ne aukso gramas, bet žiedas; ne apyvartoje esanti, o kolekcinė valiuta; t. y. kai vertė (ne)priklauso nuo specifinio fizinio ar virtualaus objekto). Nors NFT dažniau virsta skaitmeniniai kūriniai, fizinių meno kūrinių tokenizuota informacija irgi priklauso pastarajam tipui. Skaitmeninė versija nugula į blockchainą: visų vartotojų bendrai kontroliuojamą saugyklą, kurios kiekvienas įrašas priklauso nuo ankstesniųjų. Norint redaguoti įkeltą informaciją, reikėtų paeiliui keisti visus prieš tai buvusius „blokus“, o tai ją paverčia ypač saugia ir decentralizuota. Būtent ši savybė jau prieš keletą metų tyrėjams leido svajoti apie alternatyvią ir demokratiškesnę ekonomiką bei mecenatystę, kurioje (fizinių) meno kūrinių tokenus meno vartotojai ir kolekcionieriai įsigys kolektyviai ir taip bendruomeniškai išlaikys jų kūrėjus (pavyzdžiui, atsiradusi galimybė pirkti ir taip remti ukrainiečių tokenizuotus kūrinius). Noriu pabrėžti du išbandymus, kuriuos analizuosiu toliau: fizinio meno kūrinio vertimą į virtualią kopiją ir tokių kopijų saugojimą viešoje internetinėje erdvėje. Teoriškai (distopiškai ar utopiškai?) tai suteikia galimybę žymėti (tokenizuoti) viską, o paskui tą viską, įsigyjant po truputį, pasidalinti.

 

Oleg Celkov. „Galva su kojomis“. Tado Korsako nuotrauka
Oleg Celkov. „Galva su kojomis“. Tado Korsako nuotrauka

 

Tačiau prieš tai dar norėčiau sustoti prie noro ir galimybės viską sužymėti. Fizinis ar skaitmeninis duomenų rinkimas yra šališkas. Iš esmės tai archyvas – sistema, kurioje ne visi turi teisę į amžiną (ir teisią) atmintį; kurioje kažkas pavirsta keistenybe, o kažkas įgyja išliekamąją vertę; kuri vieniems suteikia prieigą prie visų atminčių, o kitiems atima jų pačių kolektyvinę istoriją. Kuri irgi remiasi į turimas technologijas: senovinių liaudies dainų geriausiu atveju tėra transkripcijos; politinių rezistentų ar queer bendruomenės archyvus surinkti sudėtinga tiek dėl slapstymosi nuo viešumos, tiek dėl aktyvaus jų naikinimo. Tokenizacijos atveju taip pat egzistuoja tiek technologinės, tiek politinės ar finansinės lubos.

Lendant į svetimą, t. y. vizualųjį, daržą praktinių ribų linija tapo apčiuopiamesnė pakalbėjus su skait­meninės kultūros tyrėja ir kuratore Ieva Gražyte. Anot jos, norint turėti iš tikrųjų veikiantį, gyvą ir visapusį skaitmeninį archyvą, kūrinių tokenus reikėtų nuolat atnaujinti. Tai gali daryti visi, kuriems jie priklauso (pavyzdžiui, savo kolekciją skaitmenizavęs muziejus). Ar ten dėtume visas recenzijas? Nusižiovavusį lankytoją? Kokius užkandžius menininkas valgė per parodos atidarymą? Kūrinio vertė yra santykinė ir kompleksiška, nuolat kintanti ir kartais priklausanti nuo atsitiktinumų – recenzento nuotaikos, oro sąlygų pirmąją parodos savaitę, muito mokesčių. Net ir darant mažiausio praktinio ribotumo prielaidą, iškyla pusiau ontologinis, pusiau epistemologinis klausimas: ką laikome kūrinio visuma? Ką mums, kaip visuomenei, svarbu prisiminti ir vertinti?

Taip atsiremiu į skaitmeninės versijos ribojamą meno patyrimą, ne tik supratimą ar apibrėžimą. Ar tai, kaip skamba dūžtanti stiklo skulptūra, yra jos tapatybės dalis, kurią vertėtų įdėti į kūrinio tokeną? Turime technologinius ir matematinius įrankius paversti bet kokį analoginį signalą (t. y. informaciją kurią gali siųsti šviesa ar garsas) į skaitmeninį vienetą ir nulį be jokių informacijos nuostolių, tad teoriškai tiek regos, tiek klausos potyrius skaitmenizuoti nebėra neįveikiamas iššūkis. Muzika ir vaizdas gali sau ramiai tupėti interneto amžinybėje – Ieva man pasakoja, kaip smarkiai tokenizacijos diskursas yra susijęs su apokalipsės scenarijais. Gyvą pasirodymą, gyvą susitikimą su meno kūriniu užkonservuoti sunkiau. Kai baimė prarasti šiandienos realybę tampa ypač opi (ypač per karą, aklai naikinantį Ukrainos paveldą), kyla poreikis skaitmenimis paversti visas jusles. Jeigu iš blokchaino reikėtų atkurti visą mūsų sukauptą kultūrą, ar norėtume žinoti, kaip ji kvepia? Kaip jaučiasi prisilietimas prie medžiagų tekstūros? Tokenai iš tiesų siekia tapti daugiau nei kopija, o visiška fizinės meno kūrinio realybės skaitmenine versija. Prie to dirbama – nors kol kas menkai pritaikomi kvapų skaitmenizavimas ir scentografija (sintetinių kvapų atkūrimo technikos) jau žengia pirmus žingsnius integracijos į kitas medijas (filmus, muziką, virtualiąją realybę) link. Vis dėlto, kitaip nei bangų atveju, tai nėra absoliutus vieno informacijos nešėjo perkeitimas į kitą, o veikiau tos informacijos reprezentacija. Kad ji veiktų, mokslininkai pasitelkia žinias apie žmogaus neurologinius, psichologinius ir emocinius interpretacinius procesus; vadinasi, sociokultūrinis kontekstas tampa dar svarbesnis norint perteikti kvapų poveikius. Nors blaškausi nuo vieno jutimo prie kito, iš esmės kalbu apie juos visus siejančią problemą – jie nėra objektyvūs. Tiek garsas, tiek kvapas, tiek spalva mums gali sukelti ir džiaugsmą, ir ilgesį; tik būdami tą akimirką tame įvykyje, kurį sukūrė menininkas, patirsime autentišką emociją, priskirsime jai subjektyvią vertę. Net nekalbant apie kolektyvinę patirtį, mūsų kūnai vartoja meną daug įvairiapusiškiau, nei apie juos mokomės iš pateikiamų šaltinių. Tokenizacija gali padėti mąstyti apie interaktyvų virtualų archyvą, kuriame vis eisime ir eisime į tą patį renginį: išmėginimas ir mokslui, ir kultūros antropologams.

Čia yra komunikacijos ribotumo problema, galiojanti tiek archyvams, tiek jutimams, – net jei ne­objektyvūs, jie jungia mus vienus su kitais ir su bendra aplinka. Grįžtu prie pirmųjų minčių apie vaizdo monopolį ir juslių hierarchiją. Gyvename matydami. Ir nors mokslas siūlo argumentų, kodėl rega yra evoliuciškai svarbi, šiuolaikiniai tyrėjai prieštarauja remdamiesi tyrimų šališkumu. Klasikinis mokslinis paradoksas: mūsų sukurti pasaulio pažinimo įrankiai yra pritaikyti matymui, jo analizei ir vertinimui, todėl sukuria argumentų regos prioretizavimui. Kitaip tariant, istoriškai tapome vizualiai raštingesni, vaizdus mokame skaityti geriau nei kvapus (nors pastarieji galbūt mus veikia net stipriau), todėl jiems teikiame daugiau reikšmės ir dėmesio. O geriausiai mokame skaityti, žinoma, žodžius. Juos ir vartojame, kai bandome išlaikyti atmintį ar sukurti vertę: parodų aprašymuose, akademiniuose tekstuose, archyvuodami. Ieškant informacijos komunikacijos įrankių, tekstas yra dar vienas tokenizacijos, atminties žymėjimo ir apskritai visos kultūros sklaidos kompromisas. Kai mokslininkai siūlo, kokiais simboliais žymėti toksiškų atliekų laikymo vietas, mąstoma apie universalumą. Kai meno kūrinio aprašyme įvardijame su juo susijusius potyrius, priešingai, ieškome išskirtinumo. Todėl spekuliuodami, kaip ateityje iš tokenų bandysime atkurti pasaulio pajutimą, kalbame labiau apie intelektualinę, o ne kūnišką komunikaciją. Paprovokuosiu: tokenizuojame kūrinius ar jų aprašymus? Tuomet negalime tikėtis išsaugoti kultūros po apokalipsės, nes kalba yra gyva, o žodžiai – riboti, atviri klaidingoms interpretacijoms ir lingvistinių prasmių kaitai. Lygiai tas pats, kuo ką tik kaltinau jutimus. Nesinori užsivelti neišsprendžiamuose žmonių tarpusavio supratimo labirintuose, tačiau tekstas – ypač skaitmeniniame pasaulyje – negali atstoti visapusiško potyrio ar kitų mano čia keliamų klausimų. Ironiška: kad suprastume vieni kitus (tarp jų ir ateities archeologus), nieko geriau už kalbą nesugalvojame.

Kalba yra galios įrankis. Vaizdas neša privilegiją ir prievolę formuoti plačiąsias nuomones, monopolizuoti metaforas. Gal būtent todėl tokenizacija ryškiausiai ir juntama vizualaus meno rinkoje? Noras sudrumsti, pakeisti, decentralizuoti konservatyvias kolekcininkų dinastijas, prestižines institucijas, tradicinius vertės mainus. NFT kaip žaidimas, kuriame dalyvauti gali visi ir kuris sekinančiose išliekamosios vertės mito paieškose šiek tiek sumažina stresą. Žinoma, hiperbolizuoju teigdama, kad tai yra vien vizualiųjų menų procesai ar problemos. Tiek rinkos demokratizacijos, jos viešumo ir prieinamumo poreikis, tiek baimės dingti ir būti pamirštiems atspindi mūsų laikus ir kintančias vertės formas. Vienas mano mėgstamiausių technologijų įtakos kultūrai pavyzdžių yra pirmieji garso įrašai (fonografo cilindrai), leidę muzikos klausytis platesnėms auditorijoms. Juos teorizavę muzikologai ir kiti rimti ponai džiaugėsi, kad darbininkai galės išgirsti klasikinę muziką, taip šviestis ir „kelti“ kultūrą. Atsitiko visiškai priešingai: rimti ponai patys pradėjo klausytis šokių muzikos, pasilinksminimo įrankiai tapo paprastesni ir prieinamesni, atsirado populiarioji kultūra – įvyko muzikos decentralizacija ir demokratizacija. Internetas darė ir tebedaro kažką panašaus, bet nereikėtų apsimesti, kad šie technologiniai įrankiai nėra kuriami siekiant pelno. Tokenai yra verslas, meno rinkoje daug išpūstų pinigų, mokslo lobizmas prioretizuoja tam tikras sritis, progresas nėra savaime pozityvus procesas.

Žmonės yra kaupikai, nenorintys prarasti to, ką vertina: skaitmuo pasiūlo tam daug nemetaforiškos erdvės. Kai paklausiau Ievos, kam žmonės nori pirkti dalį skaitmeninės fizinio kūrinio vertės, ji pasiūlė dvi teorijas, kurias suprantu kaip pragmatiškesnę (verslo), t. y. kūrinių versijų įsigijimas siekiant juos parduoti, ir psichologinę – kylančią iš kolekcionierių poreikio turėti ir kaupti grožį (vertę). Turėti. O kaip dalybos? Juk tam, kad mūsų tikrai nepamirštų, reikia atsiminimus galėti rasti. Reikia viešos erdvės ir suinteresuoto žiūrovo. Kad meno kūrinių tokenizacija pasiteisintų, reikia susidomėjimo tiek menu, tiek technologija; noro eiti į archyvą, muziejų, privačią galeriją ar biblio­teką – kad ir kuris fizinis analogas labiausiai tiktų tokenams. Kyla daugiau klausimų nei atsakymų, tad tokią išvadą ir darau: skaitmeninė kultūra mums atveria jau esamas mūsų fizinės kultūros pandoros dėžes ir suteikia galimybę pažaisti, ką iš jų turinio norime išsaugoti. Viltį, kad visa, kas yra gražu, turi būti vieša; o visa, kas yra vieša, bus pamiršta lėčiau.


Ieva Gudaitytė – garso tyrėja, kalba ir rašo apie garsą, muziką. Veda radijo laidas stotyje „StartFm“, tiria radijo muzikos kultūrą Rytų Europoje.