× Julija Palmeirao

Paryžiuje gyvenanti korėjietė tapytoja Jihee Han užburia ramybe. Tiek sklindančia iš žvilgsnio, tiek ir iš jos meno kūrinių. Subtiliuose dailininkės tapybos darbuose galime įžvelgti apsnigtus kalnus, krioklius, dangaus ir žemės platybių peizažus, vandenyno vibracijas. Gamtos motyvus ir atsiminimų nuotrupas Jihee perkelia ant drobės, kuri tampa paslaptinga visata. Dabar dailininkė, peržengdama komforto zoną, Paryžiaus galerijos „Galerie Odile Ouizeman“ erdvėse tapo „gyvai“, tad visi norintys, iki spalio 29 d. gali stebėti jos kūrinių atsiradimo etapus.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Jihee, jau seniai norėjau tave pakalbinti. Pirmąsyk pamačiusi tavo kūrinius nusistebėjau – iš kur ta ramybė ir harmonija? Tu juk dabar gyveni šurmulingame Monmartre. Papasakok šiek tiek apie save.

Gimiau Busane, užaugau Seule, Pietų Korėjoje. Seule studijavau plastikos meną ir įgijau tapybos diplomą. 2010 m. persikėliau į Prancūziją. Kai buvau studentė, iki trečio kurso stengiausi lankyti kuo įvairesnes paskaitas: piešimą, graviūrą, skulptūrą, fotografiją ir video, tradicinę korėjiečių tapybą, šiuolaikinę tapybą, meno istoriją, šiuolaikinę filosofiją, kino istoriją... O štai ketvirtame kurse man tapo aišku, ko noriu labiausiai. Nusprendžiau gilintis į tapybą. Ir po kelerių metų įgijau vizualiųjų menų magistro laipsnį Sorbonos universitete.

Man patinka valdyti erdvę teptukais ir komponuoti vaizdus scenoje. Kuriu vaizdingą tapybinę kalbą, kuri leidžia nutolti nuo tikrovės, padeda išlaikyti atstumą tarp vaizduotės ir realybės.

Ar turi korifėjų, netiesioginių mokytojų?

Jie keičiasi... Vienu metu tai buvo rašytojas Pascalis Quignard’as, o kitu – tapytojas Markas Rothko ir Jea­nas Dégottexas. O dabar – Ferencas Lisztas. „Dvylika transcendentinių etiudų“ klausau jau kelis mėnesius..

Kaip pradedi naują kūrinį ir kada žinai, kad jis baigtas?

Norėdama pradėti, laukiu gero momento. Laukdama daug laiko praleidžiu dirbtuvėje. Geras momentas – labai abstraktus paaiškinimas. Tam, kad jis ateitų, turiu turėti aiškią galvą, gerą fizinę formą. Turiu jausti lengvą įtampą, bet kartu ir vidinę ramybę. Kad pradėčiau naują darbą, visiškai nereikia įvaizdžio galvoje, nereikia ieškoti idėjos ar įkvėpimo. Žinau, kad jie jau egzistuoja manyje ir kad turiu juos iškelti ant drobės. Taigi verčiau užsiimu joga arba klausausi muzikos. Kai geras momentas prasideda, kūrybinis procesas vyksta labai greitai. Apimta šios būsenos akimirksniu priimu sprendimus, kad drobė būtų pabaigta iki galo. Darbo užbaigimo momento negaliu paaiškinti. Negaliu atsakyti, iš kur žinau, kad darbas baigtas. Bet žinau. Galbūt tada, kai nebekyla jokių abejonių.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Kai su Paryžiaus meno kolekcininkų grupe „Cultur Found­ry“ apsilankiau tavo studijoje ir pamačiau paveikslus, man jie pasirodė neįprastai gaivūs, kupini skandinaviško minimalizmo ir pripildyti šiaurietiškos estetikos. Kaip apibūdintum savo monochrominius kūrinius spalvingo ir ekspresyvaus prancūzų tapybinio kraštovaizdžio kontekste?

Ilgai mokausi ištuštinti ar supaprastinti idėjas bei savo gyvenimą. Visada stengiuosi sukurti kraštovaizdį, kuris derėtų su mano vidumi. Net negalvoju, kad turiu ką nors daugiau pridėti. Dėmesį telkiu tam tikram ritmui drobėje sukurti su minimaliais elementais. Štai kodėl mano paletėse vyrauja kuklumas ir dažna erdvė drobėje egzistuoja kaip tuštuma (ne tuščia, bet ir nepripildyta). Taigi, kai turiu apsispręsti dėl naujų tapybinių žingsnių drobėje, dažnai vengiu pirmųjų man kylančių idėjų „kažką pridėti“, stengiuosi išlaikyti minimalizmą.

Sunku apibendrinti prancūzų tapybinį peizažą, bet tik­ra tiesa, kad keletą metų jis buvo ryškiaspalvis. Aš tapau peizažą, bet tai yra abstraktus minties peizažas. Tapau uolas, vandenį, šakas ir dangų, bet noriu išreikšti juose gyvenančią energiją, mane domina ne tik jų figūros.

Kaip pavyko prisijaukinti Paryžių? Korėjiečių ir prancūzų kultūros juk labai skiriasi.

Galima sakyti, jos yra priešingos. Korėja – šalis, turinti ypatingą energiją tobulėti, judėti į priekį, ji jautri ir reaguojanti į pokyčius, sugerianti ir įsisavinanti naujoves. Prancūzijoje priešingai – jų kultūroje tradicija ir modernumas keliauja kartu.

Nuo paauglystės man didelę įtaką darė prancūzų kultūra, literatūra ir kinas. Tad prancūzų kultūra man nebuvo naujovė. Tik dėl kalbos barjero reikėjo daug laiko, kol iš tikrųjų įsiliejau į Prancūzijos kultūros lauką, pasiekiau pusiausvyrą ir šiandien stengiuosi išnaudoti kiekvienos šalies teikiamas emocines ir kultūrines privilegijas.

Esu Paryžiuje daugiau nei 10 metų. Gyvenu ir dirbu. Čia tikrai jaučiuosi patogiai. Jaučiu, kad galiu būti tokia, kokia esu.

Šiuo metu tavo intymi, uždara studija iš Monmartro persikėlė į viešą erdvę – Odile Ouizeman galeriją. Kaip apibūdintum jausmą, kai tavo kūrybos procesą stebi nepažįstami žmonės?

Pirmosios dienos buvo kiek keistos. Negalėjau susikaupti. Bet supratau, kad šioje situacijoje turiu priimti ir pasikliauti kita energija, ne ta vidine, kurią taip puoselėju savo artimoje aplinkoje. Tai yra darbas ne tik su drobe, bet ir su tavo vidumi.

Vaikai kartkartėmis sustoja gatvėje pažiūrėti į mane pro langą, matau nuolat pro šalį einančius kaimynus... Prie manęs prieina lankytojai, kai kurie užsuka periodiškai norėdami pamatyti, kaip vyksta tapybos procesas ir kaip keičiasi kūrinys. Matau, kad žmonėms nuoširdžiai įdomu. Todėl ir man darosi įdomu prisitaikyti prie šios naujos situacijos. Ir galų gale suvoki, kad jau netrukdo, kad judi pirmyn.

Julija Palmeirao – menotyrininkė.