Ai Weiwei. „Hanų dinastijos urnos numetimas“, 1995. 

 

Paprašytas įvardyti vieną savo mėgstamiausių kūrinių, turėjau gerokai pasukti galvą. Mintys linko tai prie Andy Warholo poparto eksperimentų, tai prie šokiruojančių Roberto Mapplethorpo vaizdinių. Galiausiai akis užkliuvo už garsaus kinų menininko Ai Weiwei fotografijų triptiko „Hanų dinastijos urnos numetimas“ (1995). Čia užfiksuota, kaip šis sudaužo Hanų dinastijos laikotarpio apeiginę urną. Menininko valia dviejų tūkstančių metų senumo kūrinys pavirsta šukių krūva. Tačiau ar iš tikrųjų žvelgiame tik į šukes? Triptikas intriguoja, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sunkiai pateisinamas, brutalus vandalizmo aktas. 

Moderniojo meno kūrėjas A. Weiwei gimė 1957 m. ir užaugo Vidinėje Mongolijoje. Jo tėvas – garsus poetas Ai Qingas. Kinijos kultūrinės revoliucijos laikotarpiu patyrė tremtį ir norėdamas išgyventi buvo priverstas tampyti kibirus su išmatomis. Galiausiai dėl bendro organizmo nusilpimo prarado akį, o gavęs iš valdžios nuolaidą, su šeima 1979 m. grįžo į Pekiną. 

Poeto sūnus A. Weiwei meninę karjerą pradėjo Kinijoje (priklausė avangardo menininkų grupei „Stars“), tačiau 1981 m. persikėlė į Niujorką ir ten gyveno ilgiau nei dešimtmetį. Ai domėjosi konceptualiuoju menu, didelę įtaką jam padarė Macelio Duchamp’o „ready-mades“ (transformuoti kasdieninio naudojimo daiktai ir jų junginiai, paverčiant juos meninės raiškos priemonėmis ir objektais). Jų paskirtis buvo kelti tokius klausimus: kas suteikia kasdienybėje naudojamam daiktui statusą ir vertę? Kada jis tėra paprastas daiktas, o kada jau meno kūrinys? 1993 m. grįžęs į Pekiną Ai pastebėjo, kad istoriniai ir kultūriniai artefaktai Kinijoje visiškai nevertinami. Jis pasakojo: „Vis dar turiu nuotrauką, kurioje Sianio mieste užfiksuotas ant dviejų urnų miegantis ūkininkas. Jis laukė, kol kas nors jam sumokės bent kelis šimtus juanių.“

Nuotraukų triptike atspindėtą urnos sunaikinimą Ai pavadino kultūriniu „ready-made“. Kinus tai privertė susirūpinti savo kultūriniu, istoriniu paveldu ir jį iš naujo permąstyti. Staiga kilo milžiniškas pasipiktinimas. Jei A. Weiwei nebūtų iš anksto numatęs į jį nukreiptos kritikos lavinos ir sugalvojęs konkretaus plano bei savo veiksmų paaiškinimo, Kinijos režimas visuomenės akyse galėjo nesunkiai jį paversti paprasčiausiu vandalu. Ai atsakymas į pasipiktinimą buvo paprastas, tačiau aiškus ir neginčijamas – tarsi tobulai aikido techniką įvaldžiusio meistro. Priešininko jėga panaudojama prieš jį patį, nepaisant jėgos ar svorio balanso. A. Weiwei atsakymas skambėjo taip: „Pirmininkas Mao mums sakydavo, kad naują pasaulį galime sukurti tik sunaikinę senąjį.“ Šis teiginys susijęs su plačiai išplitusia praktika, kai per Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966–1976 m.), siekiant sukurti naują visuomenę, buvo būtina sunaikinti si jiu (keturias atgyvenas): senąsias tradicijas, įpročius, kultūrą ir idėjas.

Urna, kuri niekam iki tol nerūpėjo, transformavosi į naują kūrinį, priversdama permąstyti, kaip Kinijoje žiūrima į kultūros paveldą. A. Weiwei brutaliai įrodė, kad istorija, kultūra bei ją žymintys objektai yra vertingi ir svarbūs. Tuo pačiu metu menininkas sugebėjo paties režimo ginklu apsiginti nuo išsakytos kritikos ir sukritikuoti vis labiau materialėjančią Kinijos visuomenę. 

 

Mantas Balakauskas – poetas, eseistas, vyno gurkšnotojas ir meninio vyksmo stebėtojas.