Žmogui visada rūpėjo, kuriame evoliucijos etape jis yra, o menas – barometras, termometras ar dar koks matavimo įtaisas, padedantis išmatuoti būvį, o menininkas, gebantis sugauti ir atpažinti savo esybės vidinius virpesius, nujausti visuomenės ir planetos kismą, yra truputį – gal visai ne truputį – šamanas ar bent mediumas, darbu aiškiai konstatuojantis: esame štai čia. Deja, šiais laikais menas dažniausiai fiksuoja visuomenės ligas. Kita vertus, ligos pripažinimas teikia vilčių pasveikti. Bent taip sako gydytojai.

Į Klaipėdos kultūrų komunikacijos centrą (KKKC) ilgiau nei mėnesį savotiško dialogo kvietė 4 socialiai angažuotos, meniniu požiūriu skirtingos, bet aiškią pilietinę poziciją išreiškiančios parodos. Rugpjūčio 22–spalio 15 d. veikė Dariaus Vaičekausko, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos koliažų, asambliažų ir dekoliažų paroda „Grožio kontūrai“. Autoriai, patys kuravę šią parodą, jos kūrinių aktualumą aiškino taip: keičiantis pasauliui, keičiasi ir menas, kuris savaip atspindi žmogaus santykį su tikrove. Estetiką vertindami nemarksistiškai, kratydamiesi socioestetinio mentaliteto, kaip patys teigė, šie autoriai ryžtingai atsisakė ir idealistinių meno sprendinių ir formų. Taip išreikšdami savo estetinę poziciją, autoriai gerokai glumino. Mano galva, šie vertinimo kriterijai seniai nebeaktualūs, net sovietmečiu progresyvieji menininkai ir netgi jų vertintojai nebuvo taip vienpusiškai angažuoti. Turime plejadą sovietmečiu kūrusių ir labai nutolusių nuo marksistinio mentaliteto autorių. Bet gal gerokai aiškiau taptų, jei patyrinėtume kiekvieno šios parodos autoriaus menines dekonstrukcijas.

D. Vaičekauskas, plačiau žinomas – ypač klaipėdiečiams – kaip fotomenininkas ir Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas, eksponuoja postkonceptualius objektus, iš kurių panaudodamas senus fotografijų albumus konstruoja savitas skulptūras. Iš užlankstytų lapų suformuotas ažūrinis darinys atrodo įspūdingai, vis dėlto toks knygos ar albumo dekonstravimas kelia kone fizinį skausmą, nes knygos turinys, kad ir koks jis būtų – sovietinis ar posovietinis – neturėtų tapti vien žaliava, turinys apskritai neturėtų virsti žaliava.

Tapytoja B. Kasparavičiūtė darbus nuspalvina skaidria ironija bei saviironija. Ypač žaismingai nuteikia asambliažo technika kurti trijų dimensijų paveikslai, sukonstruoti ant spalvingų padėkliukų, tuo labiau kad vaikiškų lipdukų apsuptyje juose puikuojasi į įvairias partijas kandidatuojantys asmenys. Šios subuitintos reklamos nėra piktos parodijos, jos, regis, tik smagiai prasilenkia su geru skoniu (kaip ir daug kas šiame pasaulyje).

K. Šapoka iš atraižėlių ir nuoplaišėlių komponuoja koliažų albumus, sukurdamas ir visiškai naują turinį. Šis procesas, atrodytų, susisieja su pačia kūrėjo prigimtimi pamatyti naujai, vis dėlto drastiškas ankstesnio turinio išbraukymas, jo paneigimas ir išsižadėjimas gąsdina vienadieniškumu ir nepagarba ankstesniems kūrėjams, be to, kyla įtarimas, kad ir nauja sunaikintų reprodukcijų meninė forma estetiškai ne visais atvejais pranoksta moksleiviškus žaidimus koliažais bei ansambliažais.

Kita KKKC rugsėjo 21– spalio 15 d. veikusi Dorothy Bohm fotografijų paroda „Stebėtas pasaulis 1940–2010. Dorothy Bohm fotografijos“. Parodą kuravo autorės dukra Monika Bohm-Duchen kartu su Gintaru Česoniu. Buvo rodomas ir režisieriaus Richardo Shaw dokumentinis biografinis filmas „Matyti šviesą“ (Anglija, 2018). Paroda skirta Lietuvos žydų genocido dienai ir yra Tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ renginys.

D. Bohm, plačiai pasaulyje pripažinta ir viena iškiliausių fotografijos figūrų ), gimė Karaliaučiuje 1924 m. kaip Dorothea Israelit ir užaugo Rytų Prūsijoje. 1939 m., įsigalint naciams, buvo išsiųsta į Angliją, ten baigė fotografijos mokslus. D. Bohm keliavo po pasaulį ir fotografavo įvairias XX a. apraiškas. Portretinėse nuotraukose regime Prancūzijos, Anglijos, Lietuvos žmones. D. Bohm geba fiksuoti laimingus ir skausmingus išgyvenimus, nuotaikas. Įspūdingiausios yra portretinės nuotraukos, kuriose 7–8 dešimtmečių kiek vaikiška bravūra akivaizdžiai kertasi su šių dienų poza ir susireikšminimu. Šių metų pavasarį devyniasdešimt aštuonerių D. Bohm iškeliavo anapus palikdama nuotraukose užfiksuotą savąjį laiką.

Projekto „Šiuolaikinės grafikos erdvės“ grupinė paroda „Kintanti talpykla“ (rugsėjo 22–spalio 15 d.) nustebino jaunų autorių ir darbų gausa. Kuratorė Milda Dainovskytė parodoms visada ieško netradicinių erdvių, o šįsyk autorius sudomino Klaipėdos fachtverkas, menantis grūdų saugyklos laikus. Jauni menininkai Dovydas Laurinaitis, Gabija Pernavaitė, Žygimantas Bėrontas, Eglė Ruibytė, Gediminas G. Akstinas, Jeronimas Mantvydas Seibutis, Morta Jonynaitė, Mykolas Sauka, Rokas Janušonis, Vilius Dringelis eksponuoja tekstilės, skulptūros, dizaino, drožybos, keramikos darbus, stengdamiesi juos grupuoti, jungti, ieško galimybių vienaip ar kitaip susikalbėti. Jų pačių dialogai ir platesnės apimties darbų pokalbiai kelia įvairias žiūrovo reakcijas, kviečia pokalbio. Tokios paieškos stengiantis išprovokuoti dialogą sveikintinos ir šiais laikais populiarios, tačiau atskirų artefaktų ryšio buvo galima paieškoti atidžiau. Atrodo, kuratorė visus objektus bandė suburti į galingą chorą, bet choras nesuskambėjo. Vis dėlto šiek tiek eksperimentinės kakofonijos, šiokio tokio susišnabždėjimo būta. Pateikta ir šiek tiek klausimų, į kuriuos patys autoriai mandagiai atsakė.

 

 

Rugpjūčio 24 d. atidaryta ir Roberto Narkaus solo paroda „Geras jausmas“, kurios kuratorė Neringa Bumblienė. Parodoje plėtojamos Lietuvos nacionaliniame paviljone 59-ojoje Venecijos bienalėje pristatyto projekto „Gut Feeling“ idėjos. Nemažą erdvę apimantis kompleksiškas kūrinys pateikia šiuolaikinio žmogaus vartotojo, išganymo patikliai ieškančio meninėje produkcijoje, charakteristiką. Kūrinys yra kupinas ir atjautos, ir ironijos. Autorius bando atspindėti neišsprendžiamas pasaulio problemas, į kurias žiūri su atlaidžia ironija, nesitikėdamas optimistinės baigties. R. Narkaus paroda yra įvairiomis prasmėmis daugiasluoksnė, sudėtinga tiek techniškai, tiek konceptualiai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas sunorminta, pernelyg sverta protu, kad visos aistros suvaldytos, sudžiovintos ir surūšiuotos, erdvioje salėje pabuvęs ilgėliau pajunti gyvą pulsą, juolab kad R. Narkaus kūriniai nėra statiški: apie jūržolių ir žmogaus organizmo santykį vaizdžiai pasakojama iš ekrano, skardinės – žmogaus veiklos produkcija – dzingsėdamos juda bėgiais ir palieka sunkiai sudorojamą šiukšlyną (irgi žmogaus produkcija).

 

R. Narkaus parodoje „Geras jausmas“. Autorės nuotraukos.

 

Keturios skirtingos, viena kitą ir žiūrovą provokuojančios parodos – kaip keturi metų laikai, vis dažniau šį bei tą nuvagiantys vienas iš kito, neapsisprendžiantys kaip ir mūsų laikas, keičiantis vidinius parametrus.

 

 

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.