LDS galerijoje „Arka“ gegužės 3–28 d. buvo eksponuojama jau daugiau nei 20 metų Vokietijoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių menininko Kęstučio Svirnelio paroda „Gyvulys“. Parodos autorius kreipė žvilgsnį į šiandienės visuomenės aktualijas, žmogaus ir gyvuliškumo santykį, humanizmo sampratą, žmonijos, kaip rūšies, problematiką. Parodoje matėme iš įvairių medžiagų, radinių sukurtas kinetines skulptūras, interaktyvius objektus, įvietintas ir konkrečiai „Arkos“ erdvėms kurtas instaliacijas. 

Tenka pripažinti, kad daiktai niekada nėra tiesiog tušti, nieko nereprezentuojantys objektai. Jie beveik visada įkrauti tam tikru semantiniu krūviu. Pavyzdžiui, kūrinyje „Vėžlio sapnas“ koncentruota informacija pulsuojantis vėžlio šarvo ir kryžių suformuojančio kiaunės kailiuko derinys nereikalauja sudėtingos analizės – tiesiog instinktyviai nutuokiame apie galimus naratyvus. Įtampos laukas, susiformuojantis tarp matomų ir nematomų elementų, tarp suvokiamos intencijos ir potencialių sąveikos taškų, tarp eksponuojamų objektų ir paliktos erdvės interpretacijoms yra kūrinio prigimties pagrindas (be abejo, kūrinius suvokti kartais padeda ir pavadinimai, tačiau šįkart autorius sąmoningai nusprendžia jų neatskleisti). Objektas per santykį su kitais objektais tarsi atlieka veiksmus ar veiksmų sekas, sudarančias prasminį lauką. Žvelgiant į K. Svirnelio instaliacijas, akivaizdus jų daugiasluoksniškumas. Jas galime apmąstyti per žiūrovo, kūrėjo ir paties kūrinio, objekto ar objektų išsidėstymo perspektyvas. Intriguoja, kad šios perspektyvos ir vaidmenys dažnai susipina tarpusavyje.

Tikriausiai stipriausią poveikį publikai visada daro žmogaus replikantai – masinės produkcijos plastikiniai manekenai menininko kūriniuose atspindi žmonijos šiuolaikinę būklę, mūsų vaidmenį vartotojiškoje visuomenėje bei su tuo susijusius etinius klausimus. Šie nepilni ir iškraipyti kūnai atitinka kultūrinę ir socialinę deformaciją, kurią žmonija patiria šiandien. Toks vaizdinys gali sukelti diskomfortą, provokuoti refleksiją apie mūsų pačių žmogiškojo ir gyvuliškojo kūno įvaizdį, kultūrinį identitetą ir primestinius arba prisiimtus vaidmenis. Zeigarnik, arba nebaigto veiksmo, efektu psichologijoje vadinama situacija, kai nebaigtas veiksmas yra įsimenamas geriau negu baigtas. Taip pat neatsakyti klausimai, neišspręstos rezonansinės bylos vaidenasi kaip berankės, begalvės figūros, primenančios apie kritinio mąstymo ir nonkonformizmo svarbą.

 

Kęstučio Svirnelio paroda „Gyvulys“ galerijoje „Arka“. Tomo Tereko nuotrauka

 

Ką renkamės mieliau – nepatogią tiesą ar parankų abejingumą? Šis klausimas iškyla dažnai, kai kalbama apie menininkų, kurių asmeninis gyvenimas siejamas su kontroversija ar skandalais, kūrybą. Toliau lyg niekur nieko žiūrime Woody Alleno režisuotus filmus, klausomės Michaelo Jacksono muzikos, žavimės Paulio Gauguino paveikslais. Ar Thomo Manno romanas „Mirtis Venecijoje“ iš tikrųjų tik nekalta metafora apie praeinančios jaunystės grožį, ar sudėtingas kūrinys, sprendžiantis etikos, psichologijos, estetikos klausimus ir pasitelkiantis Friedrichą Nietzschę bei Platoną, kad galiausiai skaitytojas imtų užjausti žmogų, kurį kai kas tiesiog pavadintų iškrypėliu? O gal geros literatūros (ir apskritai meno) tikslas ir yra kelti nepatogius klausimus, atskleisti įvairias, kartais ir labai marginalizuotas pozicijas? Ir kaip vertinti faktą, kad vienas iš jūsų mėgstamiausių prancūzų intelektua­lų vėlyvąjį 8 dešimtmetį galėjo pasirašyti peticiją dėl amžiaus ribos, nuo kurios nepilnamečiai gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, paankstinimo? K. Svirnelio instaliacija šią jautrią temą galbūt nagrinėja pernelyg literatūriškai ir tiesmukai – kūrinio realybėje neįmanoma išvengti netgi netyčinio vaiko manekeno pozicionavimo kaip siekiamo trofėjaus. Kita vertus, diskusijos apie šią problematiką yra visada nepaprastai sudėtingos – akivaizdu, kad kolektyvinę sąmonę dar kausto tabu ir įvairios mandagumo konvencijos.

Kūrinyje „Pudingas“ iš vaiko figūros, stovinčios ant rožinio postamento, išauganti grėsminga gauruota ranka tarsi klausia, ar švelnus pagrindas, geras auklėjimas ir maloni aplinka visada gali nulemti pozityvias pasekmes, o gal tai, kokia susiformuos jaunoji karta, yra tikimybių teorijos reikalas. Buvo įdomu sužinoti, kad autorius,  eksponuodamas šią skulptūrą Vokietijoje, dėl gerai suprantamo istorinio jautrumo išgirdo nuomonių, esą tai tiesioginė nuoroda į fiurerį. Galbūt politinio korektiškumo apogėjus geriausiai atkartos ne „1984“, o „Alfavilio“ ir jo kasdien plonėjančių žodynų atmosferą?

K. Svirnelio kūryboje savitai išryškėja antropomorfinių ir daiktinių elementų integracija bei sąveika: kūnai sudaiktėja, o daiktai įgyja gyvumo, tarsi įgaudami individualumo ir savarankiškumo. Menininkas geba sukurti paveikią erdvę, kurioje žmogaus ir daikto ribos yra neaiškios, o kartais ir nereikalingos. Išsipučiančios ir vėl susitraukiančios kinetinės instaliacijos figūros – tai ne tik fiziškai prifarširuojamų žmogaus ir gyvūnų kūnų, bet ir tuščia, nereikalinga informacija pripildomos sąmonės metafora. Vienas paskutinių nebyliųjų filmų „Modernūs laikai“ (1936) pateikia absurdišką mašinos praryto fabriko darbuotojo vaizdinį – tai tarsi kino atsakas į tuomet aktualų eros klausimą „Kaip neatsilikti nuo technologijos tempo?“ Mūsų laikais „Neuralink“ siūlo žmogaus kūno susiliejimą su technologija per korporacijos kuriamą ateities produktą – smegenų su implantais ir kompiuterio sąsajas. Siūloma fiziologinė žmogaus ir technologijos sintezė, galinti keisti ne tik mūsų suvokimą apie technologiją, bet ir pačią žmogaus prigimtį bei žmonijos ateityje laukiančią transformaciją, kurią galima traktuoti kaip žmogaus virtimą universaliu pseudodaiktu.

K. Svirnelio kūryboje humoras yra vienas pagrindinių aspektų, teikiančių darbams savito, netikėto žavesio, o šis palengvina priėjimą prie itin sunkaus ir rimto turinio, jis neįvelkamas į didaktiškos moralinės butaforijos formą. Eksponatai nėra statiški, jie kviečia lankytojus parodą patirti interaktyviai. Kinetiniai kūriniai, kai tik lankytojas priartėja, netikėtai pradeda judėti, skleisti garsus. Tai sukuria unikalią dinamiką – kūrinys tampa gyvu ir reaguojančiu į žiūrovą objektu, netgi galinčiu sukelti gailestį – pavyzdžiui, save mušantis ekshibicionisto lietpaltis. Taip žiūrovas pakviečiamas į diskusiją arba kūrinio temų refleksiją, jų diskursyvią reikšmę, kurią galiausiai lemia publikos asmeninės patirtys. Juk ir hiperrealistiškos pėdos, apšviestos operacinės lempos, gali sukelti ne tik medicininių ar kriminalinių asociacijų, bet ir simbolizuoja mūsų bandymus išsaugoti gyvybę. Ex pede Herculem.

 

 

Rosana Lukauskaitė – literatūrologė, vizualiųjų ir scenos menų kritikė.