„Baubliai“

Mokiausi 16-osios vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja surengė ekskursiją po Lietuvą. Regis, 1958 m. vasaros pradžioje važiavome Panemune pro pilis, aplankėme Petro Cvirkos gimtinę – Klangius, pabuvojome Klaipėdoje ir prie jūros Smiltynėje. Grįžome Žemaičių vieškeliu pro Baublius, buvome ir Karo muziejuje Kaune. Mano draugas Vitas Vosylius negalėjo važiuoti, tad paskolino savo fotoaparatą „Smena“. Davė dvi juostas, parodė, kaip jas įdėti į fotoaparatą, kaip nustatyti išlaikymą, diafragmą ir ryškumą. Be to, pamokė, kaip esant skirtingam apšvietimui pasirinkti ekspoziciją. Kelionėje išfotografavau abi juostas. Sugrįžęs į Vilnių juostas nunešiau į fotoateljė, ten jas išryškino. Stebėjausi, kad beveik visi kadrai techniškai buvo gerai pavykę. Paprašiau klasioką Rimantą Gučą atspausdinti keletą labiausiai pavykusių fotografijų. Deja, negatyvai kažkur dingo, o ir fotografijų liko tik keletas.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Baubliai“, 1958

 

„Neris ties Kernave“

1958 m. su bičiuliu Vladu Šakaliu dalyvavome žygyje į Kernavėje vykstantį turistų sąskrydį. Kitos dienos ankstyvą rytmetį nubridome per pievas prie Neries, kur upės vagą į dvi dalis padalina didelė sala. Dabar ta sala apaugusi žilvičiais ir žole, o tada viename gale augo tik keli žilvičiai, kitame – kažkokios sausos žolės, o danguje klykaudami sukiojosi žuvėdrų pulkai. Tarp žolių buvo gausybė žuvėdrų lizdų, o juose buvo sudėti kiaušiniai arba tupėjo vienas, o kartais ir keli dar neapsiplunksnavę paukščiukai. Žengiant žingsnį reikėjo saugotis, kad nesumindžiotume visur šmirinėjančių jauniklių. Šaižiai klykaudamos žuvėdros sukosi virš mūsų galvų ir praskrisdamos retsykiais sparnais užkabindavo plaukus. Įspūdis buvo pritrenkiantis. Su savimi turėjau iš draugo pasiskolintą fotoaparatą „Smena“ ir išfotografavau visą juostą, tačiau fotografijos nepavyko: fotografuojant sujudėta arba vaizdas neryškus. Apie fotografiją tada dar neturėjau žalio supratimo. Jei fotografuojant Dionizo Poškos Baublius rezultatas buvo patenkinamas, tai dabar – apverktinas. Teko pasitenkinti tik patirtu įspūdžiu. Nuo tos dienos prabėgo 67 metai. Ankstyvą 2020 m. rytmetį buvau Kernavėje ir nuo piliakalnio nufotografavu tą salą, ji buvo visiškai pasikeitusi, joje tvyrojo visiška ramybė – nesigirdėjo nei žuvėdrų klykavimo, nei jauniklių čypsėjimo.  

 

Stanislovas Žvirgždas. „Neris ties Kernave“, 2020

 

„Vakaro rūkas, Pirčiupis“

2011 m. Algimantas Aleksandravičius rengė naują knygą „Paskutinieji LDK piliečiai“ ir ėjo Czesławo Miłoszo pėdsakais. Važiavome į Krokuvą, kur Cz. Miłoszas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Grįždami į Vilnių po visos dieno kelionės sustojome pailsėti Pirčiupiuose prie užtvenkto šalia kelio Pirčiupio. Buvo vakaras, paskutinieji saulės spinduliai silpna šviesa dar nušvietė padangę ir prie tvenkinio augusių žilvičių viršūnes. Virš vandens pakilo rūkas ir nuslinko į pievas. Iš netolimos sodybos po dienos darbų prie tvenkinio atėjo maudytis vyras ir moteris. Vaizdas buvo nepakartojamas, tikra kaimo idilė. Tokį vaizdą ir nufotografavau. Fotografija „Vakaro rūkas“ buvo eksponuota personalinėje parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2016 metais.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Vakaro rūkas, Pirčiupis“, 2011